Įtakos troškimas, jaunystėje padarytų klaidų taisymas, emocinio ryšio nusipirkimas ir savo asmeninio gyvenimo nustūmimas į antrą planą – psichologai sako, kad šios priežastys skatina tėvus šelpti jau suaugusius savo vaikus. Ekonomistai atkerta: be finansinės paramos jaunos šeimos tiesiog visiškai nuskurstų.

Didesnė Lietuvos gyventojų dalis (54 proc.) remia savo suaugusius vaikus finansiškai tol, kol šie patys tvirtai atsistoja ant kojų. Beatodairišką tėvų nuostatą padėti vaikams parodė draudimo grupės „PZU Lietuva“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės apklausa. Neapsisprendusių dėl paramos tėvų buvo apie 30 proc. Kai kurie apklaustieji buvo pasiryžę remti savo suaugusius vaikus tol, kol užaugs anūkai.

„Matome tendenciją, kad Lietuvoje tėvai pasiryžę visomis išgalėmis padėti savo vaikams atsistoti ant kojų – jiems padedama ne tik suteikiant įprastą išlaikymą, būstą, bet ir remiant pinigais. Remti vaikus pasiryžę net ir jauni žmonės: beveik keturi iš dešimties trisdešimtmečių teigia padėsiantys vaikams tol, kol reikės. Vadinasi, tai yra labiau tėvų nuostata nei neišvengiamybė. Tiesa, jauni žmonės pradeda kaupti savo vaikų ateičiai nuo mažumės“, – svarstė „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ generalinis direktorius Zbignevas Gaverskis.

Portalas 15min.lt domėjosi, kas lemia tėvų nuostatą šelpti net jau suaugusius, savo šeimas sukūrusius vaikus – sudėtinga šalies ekonominė situacija ar vis dėlto visuomenėje klestinti aukojimosi tradicija ir žmonių mentalitetas.

Taupyti išmoko, gyventi sau – ne 

Sociologas Mindaugas Degutis pažymėjo, kad tam tikros „duodu–imu“ tradicijos šiandieną pasiekia iš laikotarpio, kai Lietuvoje vyko žmonių kraustymasis iš kaimų ir mažų gyvenviečių į miestus. Sovietmečiu ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais parduotuvėse produktų pasirinkimas buvo ribotas, todėl tėvai mieste įsikūrusius vaikus gausiai rėmė sodo ir daržo gėrybėmis. 

„Be to, sovietmetis paliko tam tikrą psichologinę traumą. Anuomet žmonės galbūt jautėsi ramūs dėl savo darbo, tačiau iš esmės nesijautė saugūs dėl ateities, dėl tolesnės perspektyvos. Todėl visada buvo stengiamasi taupyti, neišlaidauti, nevartoti pertekliškai. Užtat būdavo kaupiamos atsargos juodai dienai. Vyresnioji karta šio įpročio neatsikratė, todėl sugeba turėti santaupų, bet jau stokoja energijos ir sveikatos. Pinigų duoda vaikams ir sako: „Aš jau senas, tegul vaikai geriau gyvena.“ – svarstė M.Degutis. 

Jo manymu, vyresnio amžiaus žmonės nepratę gyventi savo malonumui ir lepintis: „Vyresniajai kartai nesuprantamas dabartinio jaunimo gyvenimo būdas, nuolatinis siekimas naujų potyrių, pramogų, daiktų. Anksčiau televizorius tarnavo 30 metų, atostogos lėkdavo kolektyviniuose soduose, todėl net dabar, kai būtų galima sau leisti kur kas daugiau, kelionė į užsienį atrodo kaip pinigų švaistymas – geriau jau paremti vaikus“, – kalbėjo pašnekovas.

Pinigai – kontrolės įrankis

Psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas atkreipė dėmesį, kad visais atvejais, kai kalbame apie žmonių tarpusavio santykius, jie turi ir savo individualius, ir bendražmogiškus, universalius aspektus. Tėvų ir vaikų santykiai iš esmės visada yra susiję su psichologiniais dalykais.

„Paprastai tėvai į vaikus sudeda savo lūkesčius ir viltis, kurių neįgyvendina patys. Pinigų davimas net jau suaugusiems vaikams yra fantazijos apie turtingą ir gerą gyvenimą įtvirtinimas. Finansiškai remdami vaikus tėvai tarsi bando paneigti, kad kas nors jiems nepasisekė: sukuriamas įspūdis, kad jie gyvena pasiturinčiai ir kokybiškai“, – aiškino R.Milašiūnas.

Kitas motyvas šelpti vaikus – troškimas juos įtraukti į tam tikrą kontrolės žaidimą. Tėvai tarsi įgauna legalią priemonę kontroliuoti, kaip vaikai gyvena: kaip leidžia pinigus, ką veikia laisvalaikiu, kaip dirba, kodėl neuždirba, gal galėtų labiau pasistengti ir t. t.

„Iš vienos pusės norima sureikšminti savo įtaką – be mūsų jūs nieko negalite. Kitas atvejis: pažiūrėkite, kokie mes geri, gal ir jūs kada nors mumis pasirūpinsite. Kitaip tariant, duodi dabar, kad vėliau atsiimtum. Savo darbe labai dažnai susiduriu su atvejais, kai tėvai yra įsitikinę, kad vaikus auginame sau. Tačiau labai svarbu suvokti, kad vaikų sau neauginame. Auginame juos jiems patiems, jie turės gyventi savo gyvenimą, sukurs šeimą“, – kalbėjo psichoanalitikas.

Nesuvokia, kad vaikus augina ne savo reikmėms

Į vaikus nukreipta kontrolė, pasak R.Milašiūno, būdinga postsovietinės erdvės, Rytų Europos, gyventojų mentalitetui.

„Sovietmečiu valstybė kontroliuodavo suaugusius žmones, o jie savo bejėgiškumą maskuodavo kontroliuodami vaikus. Anuomet vaikams viskas būdavo draudžiama: negalima, negalima, negalima. Rytų Europos bloko gyventojai vaikus augina sau, tuo metu Vakarų pasaulyje ugdoma vaiko asmenybė. Mes šito vis dar neįsisąmoniname“, – konstatavo specialistas.

Todėl Lietuvoje vis dar klesti įsivaizdavimas, kad vaikai turi rūpintis tėvais, jiems pasenus.

„Turiu giminaičių tolimame užsienyje. Dvi šeimos – tėvai ir vaikai – gyveno savo gyvenimus. Senasis tėvas mirė. Mama liko viena. Tai ji visiškai ramiai priėmė ir išsikraustė gyventi į pensionatą, senjorų rezidenciją. Ji ten jaučiasi labai laiminga. Tačiau ką aš girdžiu iš savo giminių čia, Lietuvoje? Kad toks elgesys siaubingas: kaip galima šitaip pamesti savo mamą? Net nesusimąstoma, kad ji visai nesijaučia pamesta, kad yra patenkinta, nes vis dar pati tvarko savo gyvenimą“, – požiūrių skirtumus atskleidė R.Milašiūnas. 

Būdas prisiliesti prie jauno gyvo pasaulio

Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė pažymėjo, kad finansiškai suaugusius vaikus dažnai remia tie tėvai, kurie jaučia kaltę, kad nepakankamai jiems davė emociškai: „Kitaip tariant, jie perka ryšį arba užsimoka už savo klaidas.“

Pastebimos ir kitos, žemiškesnės, dosnumo priežastys – tėvai tiesiog neturi kam leisti pinigų.

„Žmonėms po vadinamosios vidurio amžiaus krizės, 45–50 metų, trūksta artimų draugų ir laisvalaikio užsiėmimų, todėl jie tiesiog nežino, kur išleisti pinigus. Duoti jų vaikams atrodo prasmingiausia, nes jiems tarsi daugiau ko reikia. Be to, tai tarsi prisišliejimas prie to gyvo jauno pasaulio, kur kas nors įdomaus vyksta, kai jų pačių gyvenime stagnacija“, – svarstė G.Petronienė.

Finansinė tėvų parama dažnai pagerina vaikų buitį, tačiau sukelia psichologinį diskomfortą.

„Tie žmonės, kurie daug duoda, spėja pareikalauti grąžos dar nebūdami labai seni. Paprastai jie duoda pinigų, o po to mainais reikalauja dvasinių, moralinių dalykų, meilės. Paramą priėmę vaikai tampa įkaitais: turi klausytis tėvų bėdų ir niurzgėjimo, sugerti jų nepasitenkinimą, o per visas šventes sėdėti prie stalo“, – kad viskas turi savo kainą, įspėjo psichologė.

Dangstosi nedarbu ir tėvus paverčia įkaitais 

Tėvų ir vaikų santykiuose pasitaiko ir priešingas modelis, kai tėvai tampa vaikų įkaitais, nors visiškai nenori išlaikyti savo atžalų.

„Dabar yra labai daug vaikų, kurie baigia mokslus ir nepradeda dirbti, teisindamiesi, kad neįmanoma rasti darbo. Tėvai juos išlaiko metus, dvejus, trejus, ketverius – nesuvokiamas dalykas. Atrodytų, suaugęs žmogus, galėtų eiti dirbti bet kokį darbą, bet ne, jis nori pagal specialybę. Ekonominė situacija tampa priedanga parazitavimui ir piktnaudžiavimui tėvų gerumu. Tokiu atveju tėvai išlaiko suaugusius vaikus iš baimės, kad jie nenueitų blogais keliais: nepradėtų vartoti narkotikų, gerti ar užsidirbti nelegaliais būdais“, – aiškino G.Petronienė.

„Paprastai taip elgiasi tie vaikai, kurie nuo mažens yra įpratę, kad tėvai viskuo pasirūpindavo, viską už juos nuspręsdavo, pasakydavo, ką jiems daryti. Užaugę jie irgi tikisi tokios globos, stokoja savarankiškumo. Jie gal net nesąmoningai negauna trokštamo darbo: ne todėl, kad jo nėra, bet dėl to, kad jie ko nors nepadaro“, – antrino R.Milašiūnas.

Kad vaikai jaustų atsakomybę už savo ateitį ir būtų savarankiški, siūloma riboti kišenpinigių davimą dar mokykloje.

„Vis susiduriu su problemomis, kai turtingų tėvų vaikai pinigų neskaičiuoja, negalvoja, kaip užsidirbti, nes iš kažkur pinigų vis tiek atsiras. Tuo metu iš gausesnių ir kukliau gyvenančių šeimų kilę vaikai patys kabinasi į gyvenimą, nes žino, kad auksas iš dangaus nebyra“, – sakė G.Petronienė.

Išmoks mylėti ir be pasiaukojimo

Sociologas M.Degutis įsitikinęs, kad dabartinė dvidešimtmečių ar trisdešimtmečių karta apie savo vaikų išlaikymą mąstys visai kitaip, nes ne tik turės kitokius gyvenimo įpročius ir įgūdžius, bet, pirmiausia, ir daugiau galimybių.

„Ekonominė situacija vis tiek keisis į gerą ir nebereikės tokio aukojimosi dėl vaikų. Tiesa, tėvai visada mylės savo vaikus ir stengsis jiems padėti, bet, tikėtina, tokio ryškaus atsidavimo nebus arba jis įgaus kitokias, ne pinigines, formas“, – samprotavo sociologas.

G.Petronienė pažymėjo, kad pokyčiai jau matyti. Pavyzdžiui, anksčiau studentai palyginti retai uždarbiaudavo, nes tėvai jausdavosi kalti, kad vaikas negali vien mokytis. Dabar ši nuostata keičiasi.

„Be to, dar ne taip seniai būdavo tarsi savaime suprantama, kad anūkus bet kada galima numesti seneliams ant galvos: jie turi priimti ir džiaugtis. Dabar jau plečiasi gretos senelių, kurie neapsikrauna anūkais – ne dėl to, kad jų nemyli, o todėl, kad nori gyventi savo gyvenimą“, – dar vieną pavyzdį pateikė psichologė.

Vaikui užauginti – ketvirtis milijono

Ekonomistė Aušra Maldeikienė įsitikinusi, kad lietuviai savo jau suaugusius vaikus remia ne dėl mentaliteto ar begalinio noro aukotis, bet todėl, kad yra sveiko proto ir moka skaičiuoti.

A.Maldeikienė įsitikinusi, kad vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje yra turtingesni, gauna didesnes pajamas ir turi nepalyginti mažiau poreikių: „Mūsų ekonominė sistema sukurta būtent taip, kad vyresnio amžiaus žmonės padėtų jaunimui auginti vaikus ir gyventi.“

Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad 75 proc. nuosavą būstą turinčių lietuvių yra 50-etį perkopę žmonės. „Todėl tokiam žmogui kaip aš reikia gerokai mažiau – butas yra, paskola jau išmokėta, buitis sutvarkyta, todėl tai, kas lieka, atiduodama vaikams, kitaip jie neišgyventų. Jei neišlaikyčiau savo anūko darželyje, tai jis turbūt sėdėtų gatvėje, nes žmonės su magistro laipsniais šiandien uždirba tiek, kad nelabai kas lieka“, – apibendrino A.Maldeikienė ir pasiūlė pažvelgti į vidutinės jaunos šeimos gyvenimą Lietuvoje.

Mokant skaičiuoti, susilaukti antro vaiko Lietuvoje neįmanoma

A.Maldeikienės pastebėjimu, darbštūs, gerą išsilavinimą turintys ir gerus darbus dirbantys žmonės Lietuvoje sunkiai suduria galą su galu.

„Įsivaizduokime šeimą, auginančią vaikutį, kurios pajamos į rankas yra 4,5 tūkst. litų. Lietuviškais mastai tai yra gana nemažai, ar ne? Bet pažvelkime į realybę – ar ta šeima gali nusipirkti butą? Ne. Nes kad eitum į darbą, reikia turėti drabužių, jei nori turėti vaiką, jį reikės maitinti. Be to, šeima privalo turėti nors menkas atostogas. Dirbti nuo aštuonių ryto iki dvyliktos nakties nėra galimybių, nes vaikams reikia tėvelio ir mamytės, kurie eitų pasivaikščioti ir paskaitytų knygutes. Vaikiška knygelė, beje, kainuoja 30–60 litų. Maža to, šeima turi kažkur gyventi – arba su tėvais, kas reiškia siaubo filmą, arba nuomojamam būste. Vilniuje dviejų kambarių butą už 1 000 litų vargiai gausi. Žiemą dar 600 litų išleisi komunaliniams. Jei per mėnesį atidėtum po 200 litų, prireiktų 7 metų, kad sutaupytum 16 tūkst. litų, bet juk reikia 40 tūkst. litų, kad jau galėtum eiti į banką tartis dėl būsto paskolos“, – ilgą grandinę dėliojo A.Maldeikienė.

Esą būtent dėl tokių jaunų šeimų pajamų ir išlaidų proporcijų tėvai remia jau suaugusius vaikus.

„Vokietis jaučiasi turįs teisę nepadėti savo vaikui, nes jis, jei nėra tinginys, tikrai gerai gyvens. Apie lietuvius to niekaip nepasakysi“, – tvirtino A.Maldeikienė.

Jei per mėnesį atidėtum po 200 litų, prireiktų 7 metų, kad sutaupytum 16 tūkst. litų, bet juk reikia 40 tūkst. litų, kad galėtum eiti į banką būsto paskolos.

Ekonomistė pasakojo, kad jos 85 metų mamos, turinčios dviejų kambarių butą Vilniaus Kalvarijų gatvėje ir pusę namo Palangoje, mėnesinės pajamos vienam žmogui yra tris kartus didesnės nei anūkų.

„Ji gauna apie 1 000 litų pensiją, skaičiuojant su našlės ir politinio kalinio žmonos pensijomis. Dar prisiduria iš kambarių nuomos Palangoje. Tai ji man greičiau galėtų padėti (laimei, kad nereikia) nei aš jai“, – atviravo A.Maldeikienė.

Ji prisiminė maždaug prieš penkerius metus atlikto tyrimo rezultatus, kurie parodė, kad vieną vaiką užauginti iki pilnametystės šeimai kainuoja apie 250 tūkst. litų. „Ir čia labai kukliai, be privačių mokyklų ir darželių. Vadinasi, normaliai vudutinei šeimai Lietuvoje neįmanoma turėti antro vaiko“, – reziumavo ekonomistė.

Komentarai (1)