Kas prasidėjo kaip vietos konfliktas Kryme, de facto jau virto karo padėtimi tarp Ukrainos ir Rusijos, rašo portalas foreignpolicy.com. Po to, kai prorusiškos separatistinės pajėgos praėjusią savaitę užgrobė Krymo parlamentą, penktadienį ir šeštadienį rusų daliniai pradėjo vykdyti strategiškai svarbių objektų okupaciją visame autonominiame regione.

Kovo 1 d. prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo aštrinti konfliktą, kreipdamasis ir į Rusijos parlamentą:

„Atsižvelgdamas į susiklosčiusią neeilinę padėtį Ukrainoje ir potencialią grėsmę Rusijos piliečiams, kreipiuosi į Rusijos Federacijos tarybą reikalaudamas įvesti karines rusų pajėgas Ukrainos teritorijoje tol, kol šalyje bus stabilizuota socialinė bei politinė padėtis“.

Neverta nė sakyti, rašo foreignpolicy.com, kad leidimas buvo suteiktas iš karto. Pažymėtina, kad V. Putinui toks Tarybos pritarimas visiškai atriša rankas dislokuoti rusų dalinius ne tik Kryme, bet ir visoje Ukrainos teritorijoje.

Nors Rusijos lyderis ir akcentuoja susirūpinimą išskirtinai Rusijos Federacijos piliečiais, atsižvelgiant į Ukrainos demografinę sudėtį, akivaizdu, kad tai jam tampa pretekstu rusų dalinius įvesti bet kurioje Ukrainos teritorijos dalyje. Pažymėtina dar ir tai, kad V. Putinui laisvai interpretuojant „stabilią socialinę bei politinę padėtį“, tai de facto gali reikšti, kad okupacija truks tol, kol V. Putinas to norės, kas ilgainiui gali virsti ilgalaike aneksija.

Aštrinantis situaciją yra ir faktas, kad būtent prorusiškos jėgos užėmė administracinius pastatus ir paprašė Rusijos pagalbos daugybėje pietinių ir rytinių Ukrainos sričių (Charkove, Luhanske, Donecke, Mykolajeve, Dniepropetrovske).

Nors nėra aišku, ar kas nors stovi už šių prorusiškai nusiteikusių separatistinių jėgų, kartu nėra jokios abejonės, kad minimuose Ukrainos regionuose sentimentų Rusijai turi tiek etniniai ukrainiečiai, tiek etniniai rusai. Dauguma jų norėtų savivaldų galios išplėtimo bei didesnės kultūrinės – lingvistinės autonomijos. Visgi tai yra adekvatūs mažumų reikalavimai šiuolaikinėse valstybėse ir jei ne V. Putino faktorius, Kijevas būtų pajėgus tokias įtampas regionuose išspręsti taikiai.

Jei vis dėlto V. Putinas apsispręs dėl karinės intervencijos į šalies pietryčius, Kijevo ir provincijų nesutarimai automatiškai taps separatistiniu ir Rusijos agresijos klausimu. Per paskutinįjį dešimtmetį Rusija nuolat didino kariuomenės finansavimą, kai tuo pat metu Ukraina jį mažino. Šiandien Rusijos kariuomenė turi 750 tūkst. karių, o Ukraina – tik 150 tūkstančių. Be jokios abejonės Ukraina pralaimėtų ir viskas, ko ji gali pasiekti, tik blogesnio laimėjimų ir netekčių santykio Rusijai. Kuo toliau šalies kariuomenė veržtųsi į Ukrainą, tuo daugiau karių ir civilių aukų būtų, o tai sukeltų populistinį pasipriešinimą V. Putinui pačioje Rusijoje. Ar jis ryšis pradėti karą?

Kuo tolesnis įsiveržimas už Krymo ribų, tuo didesnės bus jo sąnaudos. Krymo aneksija sukeltų didžiulį ukrainiečių ir Rytų europiečių nepasitenkinimą, bet kažkuria prasme būtų išvengta Briuselio, Berlyno ir Vašingtono susierzinimo. Invazija į Ukrainos pietryčius būtų akivaizdus imperializmas, kurį potencialiai vėliau sektų naujo šaltasis karas bei galiausiai visiškas Rusijos atskyrimas nuo tarptautinės bendruomenės.

Pradėdamas karą visu pajėgumu su daugybe civilių aukų, daugybiniais žmogaus teisių pažeidimais bei galimu etniniu ukrainiečių valymu, V.Putinas tarptautinės bendruomenės akyse virstų karo nusikaltėliu. Kartu tai lemtų ir visišką Rusijos izoliaciją bei galimai iškeltų klausimą dėl pačios Rusijos teritorinio vientisumo.

Taigi, galima teigti, kad nei karinė intervencija į Krymą, nei V.Putino demonstruojama teisė dislokuoti karinius dalinius bet kurioje Ukrainos teritorijos dalyje, neturi prasmės.

Kaip teigia foreignpolicy.com, nėra jokio preteksto, kad Ukrainoje esantiems Rusijos Federacijos piliečiams gresia kokia nors reali grėsmė. Nors situacija griūnant Viktoro Janukovyčiaus režimui šalyje ir nestabili, tai paveikė visus jos piliečius vienodai.

Galima tikėtis džiaugsmo pliūpsnio, kai Donetske pradės plevėsuoti Rusijos trispalvė, bet greitai bus suprasta, kad regionas turės rimtų ekonominių iššūkių. Galiausiai neįmanoma, kad nuskriausta Ukraina su savo antirusišku požiūriu dėl laikino maištaujančių teritorijų užėmimo – juolab, kad ten gyvena ir proukrainietiškų rusų – galėtų tarnauti Rusijos interesams.

Tėra vienintelė priežastis, kodėl V. Putinas pradėjo, kaip tai apibūdino demokratiškos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas, „kvailystę“: karinių pajėgumų demonstravimas galimai didina V. Putino kaip stipraus lyderio įtaką, kuri vėliau leistų jam atkurti Rusijos didybę bei išlaikyti sąlygas, jog posovietinėje erdvėje toliau būtų toleruojami nedemokratiniai režimai.

V. Putino įsiveržimas reiškia ir tai, kad jis taip bijo Ukrainos, kad net yra pasiryžęs rizikuoti Rusijos gerove bei stabilumu.

Akivaizdu, kad V. Putino bismarkiškąją geostrateginę pusę užgožė neracionalaus bei impulsyvaus lyderio savybės – greičiausiai tai yra demokratinės revoliucijos Ukrainoje rezultatas.

Tai gali būti vienintelis optimistiškas šios istorijos aspektas. Blogi lyderiai priima blogus sprendimus, ir kai taip nutinka, galia dažnai suyra. Deja, tūkstančiai ukrainiečių bei rusų gali žūti dar prieš tai, kai taip nutiks.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Ekonomika.lt

Komentarai (12)