Jau neliko saldžiosios Prancūzijos. Gyvenimas Madride nutolo nuo idealo. Krizė visoje Europoje iš pagrindų pakeitė gyvenimo sąlygas. Produktai, paslaugos, darbo ir gyvenimo standartai vis blogėja. Anksčiau buvę geri laikai jau nesugrįš, rašo lenkų dienraščio „Rzeczpospolita“ žurnalistas Jędrzejus Bieleckis.

Ispanai mėgsta gerai pavalgyti. Tai pagrindinis jų gyvenimo būdo ir identiteto elementas: puotavimas visada buvo palydimas pokalbiais draugų būryje ir pramogomis. Ryžtingai nuo to atsisakyti neįmanoma. Tačiau iš krizės besivaduojančiai Ispanijai tų, kurie gali leisti sau tokį malonumą, vis mažiau.

„Anksčiau staliukai mašinų stovėjimo aikštelėse ir prie autostradų būdavo tušti, nes žmonės pirmenybę teikė pakelės restoranams. Dabar ten nėra vietos, žmonėms priversti tenkintis sumuštiniais“, – lenkų žurnalistui pasakojo ispanė Conchita Fernandez, kuri po kelių metų, praleistų Brazilijoje, grįžo į gimtinę.

Geriausiuose Madrido ir Barselonos restoranuose papročiai pasikeitė. Anksčiau čia buvo galima užsisakyti patiekalus tik pagal meniu. Dabar visur, netgi vakare ar savaitgaliais, pasirodė dienos patiekalai.

„Tokiu būdu tie, kuriems pietūs panašiose vietose jau ne pagal kišenę, vis tiek gali čia apsilankyti ir pasijusti vidurinės klasės dalimi“, – sakė Conchita.

Kulinarinė revoliucija atėjo ir į ispaniškas mokyklas. Vis daugiau tėvų linkę savo vaikams įduoti „sausą davinį“, o ne sumokėti kasdien po keletą eurų už pietus valgykloje. Gimimo dienas jie švenčia namuose, o ne kur nors mieste.

Ispanai pradėjo kitaip, nei iki krizės, leisti savo atostogas. Madrido oro uostas Barachsas praneša sausus skaičius: nuo krizės pradžios keleivių skaičius sumažėjo penktadaliu; žmonės išvyksta ne mėnesiui, o dviems savaitėms; vietoj Kenijos ar Tailando jie renkasi Ispanijos provinciją (Andalūziją ar Astūriją); o vietoj viešbučių – agroturizmo ūkius, arba netgi apsistoja pas giminaičius kaime. Populiarumo rekordus muša tokie portalai, kaip „Letbonus“ ir „Groupon“ skelbiantys keliones už palankias kainas. Apsivertė atostogų planavimo logika: vietą, kur praleisti vasarą, renkasi vadovaudamiesi kainomis, o ne svajonėmis.

Septyneri blogio metai

Praėję metai Ispanijai buvo neįtikėtinai sunkūs. Agentūros „Reuters“ duomenimis, nuo 2008 metų vidutinis realusis darbo užmokestis sumažėjo ketvirtadaliu. Iki šiol beveik kas ketvirtas suaugęs šalies gyventojas (tarp jaunimo – pusė) iš viso neturi darbo. Dėl drąsių konservatorių vyriausybės vadovo Mariano Rajoy sprendimų šalis išvengė bankroto ir vėl pradėjo vystytis. Bet dabar tai jau ne toji valstybė, kuri buvo iki krizės: daug vargingesnė, daug liūdnesnė ir kur kas žemesnio pragyvenimo lygio.

„Ankstesni laikai, ankstesnis gyvenimo būdas jau nesugrįš, nes finansų krizė persipynė su anksčiau buvusiomis problemomis, dėl kurių pasiekti ankstesnį gyvenimo lygį Europoje neįmanoma,– aiškino Briuselio laisvojo universiteto profesorius André Sapiras, kuris Europos Komisijos užsakymu parengė „Europos augimo susigrąžinimo koncepciją“. – Pirma, dėl ekonominių ir politinių reformų Kinija, Indija ir kitos besivystančios šalys tapo rimtomis konkurentėmis Europos Sąjungai. Antra, technologinės inovacijos radikaliai pakeitė darbo sąlygas. Trečia, Europos visuomenių senėjimas sukėlė socialinių garantijų krizę. Tai trys iššūkiai, su kuriais Europai kol kas nepavyksta susidoroti.“

Profesorius priklauso Belgijos elitui ir, kaip jis pats sako, tokios vietos kaip Šarlerua, kuris kažkada buvo laikomas dideliu pramoniniu šiaurinės Belgijos centru, šiuo metu tapo skurdo ir nuosmukio simboliu. Tačiau ir A.Sapiras pastebi, kad ir jo draugų gyvenimo stilius kinta.

„Žmonės pradėjo apsipirkti ne „Carrefour“ ir „Delhaize“ centruose, bet „Lidl“, „Aldi“, „Colruyt“ parduotuvėse, – pastebi mokslininkas. – Visi daug atsargiau leidžia pinigus, nes bijo prarasti darbą ir nenori imti paskolų.“

Kiekvieną dieną ES importuoja iš Kinijos prekių už maždaug milijardą dolerių: du kartus daugiau nei ji pristato į Kiniją. Į senąjį kontinentą dideliu srautu plaukia neblogos, bet dažniau – žemos kokybės, prekės. Būtent jos užpildo pigių parduotuvių lentynas. Briuselis įspėja, kad du trečdaliai firminių gaminių klastočių, sulaikytų prie Europos sienų, pagamintos Kinijoje.

Nepaisant to, „Made in China“ produkcija atlieka svarbiausią vaidmenį: sparčiai augančiai europiečių grupei, kuriai gresia nuskurdimas, ji leidžia jaustis taip, tarsi šie gali išlaikyti ankstesnį gyvenimo lygį ir gali sau leisti daugiau.

Nekokybiški gali būti ir pigūs, ir brangūs prietaisai. Kažkada telefonas „Nokia“ veikdavo daugybę metų, o pakrautas akumuliatorius laikydavo dvi savaites. Dabar išmanieji telefonai jau po metų tinka tik sąvartynui. Garsėjusi savo patikimais, nors ir vienkartiniais rašikliais, prancūzų kompanija Bic perkėlė gamybą už Europos ribų.

Dabar, naudodami jos produkciją, mes rizikuojame: ar tik neišsilies jo turinys kišenėje, ar nenustos jis rašyti, nors mes ką tik jį nusipirkome. Drabužių parduotuvės pavirto į chaltūros karalystę: daugelio kelnių jau po pirmo skalbimo neįmanoma daugiau nešioti, marškinių medžiaga sudyla per metus, batai atsiklijuoja. Avalynės gamyboje svarbiausia žaliava tapo ne oda, bet plastmasė.

Nesename savo reportaže „France 2“ programos „Envoye Special“ žurnalistai parodė, kad skalbimo ir indų plovimo mašinos dabar gaminamos iš tokių medžiagų, kurios fiziškai negali ištempti daugiau kaip porą metų. Iš vienos pusės, stengiamasi skatinti žmones pirkti naujus pirkinius ir taip stimuliuoti rinką, iš kitos – mažinti kainas, kad netgi pokrizinės Europos sąlygomis paprastas Smitas, Gonzalesas ar Diuponas galėtų leisti sau tai įsigyti. Žinomo prekės ženklo, išsaugojusio reputacijos likučius, logotipas užmigdo pirkėjo budrumą.

„Rinka akivaizdžiai dalijasi į kokybiškas prekes, kurios dažniausiai gaminamos Vokietijoje arba Skandinavijos šalyse, o importiniai surogatai – paprastai tik Azijoje. Tai akivaizdus europietiškų visuomenių susiskaldymas“, – sako Lenkijos ekonomistų asociacijos vadovas Ryszardas Petru.

Labai sultinga žuvis

Panašius triukus galima panaudoti netgi prekių, kurių iš pirmo žvilgsnio pakeisti neįmanoma, gamybai. Pavyzdžiui, norvegiškų lašišų. Kai kam keli kąsneliai šios žuvies pusryčiams yra tam tikras statuso simbolis, kasdieninio gyvenimo prabangos krislelis. Žinodami šią mažiau pinigingų pirkėjų silpnybę, gamintojai sugalvojo ne itin sąžiningą triuką: jie gerai įmirko žuvį vandenyje. Teoriškai viskas lyg ir tvarkoje: produkto kainą galima sumažinti, žuvis atrodo įprastai, o svarbiausia – ją įperka ir plonesnę piniginę turintys klientai. Ir tik namuose paaiškėja, kad pjaustoma lašiša subyra, neturi skonio, iš jos teka keistas skystis. Ji jau niekuo neprimena senų laikų žuvies.

Kai kurios ekonominės klasės parduotuvės nusprendė pateikti savo pasiūlymus, atitinkančius naujuosius laikus. Užsakymų sistemą jos išvertė atvirkščiai: pirmiausia prekybos tinklas nustato, kiek galėtų kainuoti kilogramas dešros, o po to dešrų fabrikas parenka sudedamąsias dalis, kad sutaptų skaičiai. Būtent todėl pomidorai vis dažniau neturi pomidorų skonio, šokoladas – šokolado, o duona – duonos. „Natūralių“, greitai paruošiamų sriubų, padažų, pusfabrikačių sudedamąsias dalis pakeitė „chemija“, papildyta ilgu konservantų sąrašu.

Gyvenimo lygis Europoje krenta palaipsniui, iš pirmo žvilgsnio netgi nepastebimai. Bet prekių ir mūsų gyvenimo būdo kokybė sistemingai rieda į nuokalnę.

„Europa galėtų susigrąžinti ankstesnę gerovę, bet tai pareikalautų griežtų reformų. O jas ne taip lengva įgyvendinti, turint omenyje senstančią visuomenę, kuri yra konservatyvi pagal savo prigimtį. Ji pirmiausia nori išsaugoti savo socialines privilegijas“, – tvirtina A.Sapiras.

Naujose ES šalyse narėse, tokiose kaip Lenkija, krizės padariniai mažiau pastebimi. Problemos, susijusios su globalizacija, technologiniais ir demografiniais pokyčiais, graužiančios Europą, Sąjungos naujokėse iš dalies neutralizuojamos noru atsigriebti už civilizacijos atsilikimą nuo Vakarų kaimynių civilizacijos. Tačiau tai, ką amerikiečiai vadina „fake“ – klastotės, užkariauja naujas teritorijas.

Sveikinimai iš žiurkėnų miesto

Pats geriausias pavyzdys – Vilianovo miestelis, garsus žiurkėnų miestas. Tai pietinėje Varšuvos pakraštyje pastatytas gyvenamasis kompleksas, kuris simbolizuoja jaunosios japių kartos sėkmę. Iki krizės kvadratinis gyvenamojo ploto metras čia kainavo apie 2500 eurų. Dabar, kai bankai jau nebenori taip dosniai dalinti paskolų, nuosavo kampo pirkinio vertė sumažėjo beveik 50 proc. Bet pastatai, vadinti „rezidencijomis“ ir „apartamentų kompleksais“, vis dažniau primena Edwardo Giereko laikais pastatyto kaimyninio rajono „dėžutes“: trys kambariai dažniausiai sutalpinami į 50-60 metrų, namai statomi ne iš plytų, bet iš betono, akmeninė apdaila sumažinta iki minimumo.

Jeigu krizės ir struktūrinių problemų kaina būtų paskirstyta visai visuomenei, ji taip skaudžiai nebūtų juntama.

„Tačiau to nenutiko, nes privilegijuotoji klasė, nepanorusi prarasti net dalelės savo gerovės, tam priešinosi. Tie, kurie netelpa į sistemą, praranda neįtikėtinai daug“, – sako Vašingtone veikiančio Petersono pasaulinės ekonomikos instituto ekonomistas Nicolas Véronas.

Už krizę daugiau už kitus sumokėjo jaunimas, tai yra potencialūs tokių kompleksų, kaip Vilianovo miestelis, klientai. Ekonomikai nustojus augti, jiems neatsirado naujų darbo vietų, arba jiems pasiūlomos tik civilinės sutartys, kuriomis remdamiesi, bankai nesutinka suteikti paskolų. Todėl būsto įsigijimui pinigų nelieka.

Dėl tų pačių priežasčių nelieka pinigų ir baldams, bent jau geriems. Lenkija pavirto į stambią baldų eksportuotoją, bet tai daugiausia vienkartinės spintos, lovos ir staliukai, subyrantys po pirmo persikraustymo. Medžio masyvą pakeitė medžio drožlių plokštės, fanerą – plėvelė. Tai jau ne baldai, o kalnas paprastų (ir prastų) lentų, kuriuos rinkodaros specialistai stengiasi mums parduoti kaip „šiuolaikinį stilių“.

Blogėjanti statybų kokybė neapsiriboja vien tik gyvenamaisiais namais. Varvantys čiaupai tualetuose, neužsidarančios durys, nuo sienų krentanti apdaila visiškai naujuose „A“ klasės namuose pažįstami milijonams Europos biurų darbuotojų. Po metų naudojimo jie atrodo blogiau, nei garsieji stalininiai namai Rytų Europoje.

Kokybės nuosmukis palietė net pačią stipriausią ekonomine prasme Europos šalį – Vokietiją. Daugiametis taupymas infrastruktūros srityje dabar skausmingai priminė apie save. Šalyje yra puikus autostradų tinklas, bet vis didesnės jos atkarpos uždaromos remontui: skubėti jais galima tik teoriškai.

„Vakarų Europos vyriausybės išeina iš krizės su skola, kuri vidutiniškai 30 proc. viršija ankstesnę. Ispanijoje ji viršija net 60 proc., o Airijoje – 70 proc. Už tuos įsipareigojimus teks atsiskaityti jaunajai kartai. Be to, jie stipriai susiaurina valdžios manevrų lauką“, – pabrėžė A. Sapiras. Chaltūros, vidutinybių ir laikinumo pasaulis taip pat prasiskverbė ir į paslaugas.

„Spiegel“? Tai toks autorius? Knygos pavadinimas?“ – straipsnio autoriaus klausinėjo jaunas vieno iš „Empik“ knygynų tinklo salono Varšuvoje darbuotojas „be kompleksų“. Jis negirdėjęs apie vieną didžiausių Vokietijos ir Europos savaitraščių. Ir to nesigėdija. Tai tipinis reiškinys, kuris atėjo į mūsų kontinentą iš Amerikos: didelė rotacija prastai apmokamų darbuotojų, kurių niekas nesistengia apmokyti ir kurie patys nenori mokytis, nes šiandien jie parduoda knygas ir laikraščius, o po mėnesio pardavinės kebabus ir dezodorantus.

„Iki krizės aš uždirbdavau 900 eurų, dabar – vos 600. Virėjui atlyginimą sumažino per pusę, todėl jis išvyko į Londoną“, – tokį pokalbį vasarį iš padavėjos viename iš Kiro viešbučių teigia išgirdęs straipsnio autorius. Teoriškai tai buvo keturių žvaigždučių viešbutis, tačiau beskoniai patiekalai, kuriuos ten patiekė, galėjo tikti tik trijų, ar netgi dviejų žvaigždučių viešbučiams.

Panašus dalykas nutiko ir skrendant lėktuvu. Pigių skrydžių bendrovės suvaidino svarbų vaidmenį, lemdamos, kad skrydžiai taptų įmanomi milijonams europiečių. Bet atsiradusios, jos primetė savo taisykles ankstesniems vežėjams lyderiams. Tam, kad jie išgyventų, pradėjo viską taupyti.

Ilgos eilės prie registracijos (todėl, kad trūksta darbuotojų), sumažinti atstumai tarp kėdžių, pavargęs personalas, kuriam per dieną tenka atlikti daugiau reisų nei anksčiau, „vakarinis sumuštinis“, kur riebiai atrodo tik kaina, arba stiklinė vandens vietoj pietų: visa tai veda prie to, kad žmogui, kuris neturi pinigų verslo klasei, net trumpa kelionė gali virsti nemalonia patirtimi.

Eilės mokykloje ir poliklinikoje

Kokybės nuosmukis prisikasė netgi iki to, ką vadinane europietiškąja socialine valstybe, pagrindų – mokyklų ir medicinos paslaugų sistemos.

Paryžiuje, 13-oje apygardoje, Fagono gatvėje esančioje mokykloje dirbančiai Aleksandrinai jau porą metų tenka vienu metu mokyti dvi klases – antrą ir trečią.

„Kol viena klasė daro namų darbus, užsiimu kita. Bet tokiu atveju neįmanoma užtikrinti normalaus išsilavinimo lygio ir mokykla praranda savo vertybes“, – sako ji.

Prancūzija tapo šalimi, kurios skola auga , o ekonomika trypčioja vietoje. Ji jau negali sau leisti išlaikyti 5 milijonų iki gyvenimo pabaigos dirbančių valstybės tarnautojų armijos. Nes turinčius tokią privilegiją labai sunku atleisti (juoba, kad jie sudaro valdančiosios Socialdemokratų partijos pamatą). Todėl buvo sugalvotas kitas taupymo būdas – ne visus į pensiją išeinančius darbuotojus, tarp jų ir mokytojus, keičia naujais. Etatai yra mažinami atsitiktinai, visai ne ten, kur galima ir būtina. O tas, kas nori garantuoti savo vaikams gerą išsilavinimą, vis dažniau priverstas atiduoti juos į privačias mokyklas.

Dėl panašių priežasčių sunkumus išgyvena ir britų nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba. Dėl lėšų stygiaus rimtų operacijų tenka laukti mėnesius ar netgi metus, konsultacijos neretai trunka vos kelias minutes, gydytojų liko labai mažai. Pasak autoriaus, ten puikią nišą rado lenkų medikai, kurie Londone atidaro privačius kabinetus. Už paslaugas tenka mokėti, tačiau jas galima gauti greitai ir kokybiškas, todėl tokių kabinetų savininkai turi daug klientų.

Beje, vis prasčiau funkcionuoja visa socialinės apsaugos sistema, kuri kažkada buvo tapusi pasididžiavimu ir skiriamuoju Europos ženklu pasaulyje. Labdaros fondo „Abbé Pierre“ duomenimis, Prancūzijos miestų gatvėse kasnakt miega 140 tūkst. benamių (tarp jų – 30 tūkst. vaikų). Tai 50 proc. daugiau, nei 2011 metais. Šios pasekmės, įrodytos žinomo prancūzų ekonomisto Thomo Piketty, yra šiuolaikinės Europos turtų koncentracijos siauros privilegijuotos grupės rankose, pasekmė. Visi kiti priversti naudotis vis nekokybiškesniais produktais ir paslaugomis, o kritiniais atvejais – prarasti ir tai.

Pasak straipsnio autoriaus, Vakarų Europos krizė palaidojo ir lenkų svajones apie geresnį gyvenimą.

„Anksčiau mes žinojome, kad socialinių valstybių, tokių, kaip senosios Europos šalyse, kūrimui (su puikia infrastruktūra, socialiniu aprūpinimu ir daug laisvo laiko) reikalingos daugiausia dvi kartos. Dabar ši perspektyva išnyko, nes ore ištirpo pats modelis“, – rašo autorius.

„Šiuose pokyčiuose aš vis dar įžvelgiu gerąsias puses. Žmonės neišlaidauja, kaip išprotėję, vertina mažus džiaugsmus, jie tapo solidaresni, šeima įgavo ankstesnę prasmę, jie suprato, kad materialinė gerovė – dar ne viskas, – sako C. Fernandez. – Dabar ispanai dažniau važinėja dviračiu, sportuoja, nors ir nevaikšto į sporto sales, nes už jas reikia mokėti.“

Parengė Eugenija Grižibauskienė

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (32)