Ar ne juokingai atrodo mokytojas, sakantis paaugliui: „Rūkymas – blogis“, kai nusisukęs pats užsidega cigaretę? Bejėgiškai atrodo ir tėvai, kurie tik skėsčioja rankomis ir sako nebepajėgiantys iš savo atžalų rankų išmušti organizmą žudančio nuodo. Ir kaip pajėgs, jei vaikams grūmojama pirštu, kuris spaudžia dar nebaigtą rūkyti cigaretę. Tad kodėl lietuviai, jau seniai vadinami alkoholikų tauta, nebepajėgia išbristi ir iš tabako liūno?

Rūkaliumi ne gimstama, o tampama

Jei prieš gerą dešimtmetį rūkantis paauglys, ką jau kalbėti apie vaiką, dar keldavo nuostabą, tai dabar, užsukus į bet kurią mokyklą, suskambėjus skambučiui, kviečiančiam į pertrauką, galima išvysti ne vieną grupelę jaunuolių, traukiančių „madingai“ nuodytis. Ir daro jie tai per daug nesislapstydami – paeina kelis metrus nuo ugdymo įstaigos teritorijos, o tada drąsiai traukia cigaretes ir rūko šalia parduotuvės, bibliotekos ar net darželio.

Įvairiose šalies mokyklose paskaitas apie žalingų įpročių pavojus skaitantis Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ Klaipėdos padalinio pirmininkas Artūras Šiukšta atkreipia dėmesį, kad nei vienas rūkalius negimsta su cigaru dantyse. „Kiekvienas rūkantysis pirmiausia praeina šešis etapus ir tai daug gilesnės problemos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – sako jis.

A. Šiukštos teigimu, pirmasis etapas – smegenų „plovimas“. Kaip tai vyksta? „Tuo užsiima tabako kompanijos, siekiančios užsiauginti savo pirkėją“, – teigia pašnekovas.

Antrajame etape didelį vaidmenį atlieka aplinkiniai, kurie tiesiog pasiūlo parūkyti. Gal tai ir nebūtų mirtina nuodėmė, tačiau po šio žingsnio seka trečiasis etapas – tabako cheminė sudėtis naujoką palengva ima traukti į priklausomybės liūną, iš kurio ištrūkti pavyksta vos 5 proc. iš 80 proc. norinčiųjų.

„Galiausiai žmogus nebegali nerūkyti, nes organizmas tiesiog reikalauja šio narkotiko. O negavęs nikotino dozės, rūkalius tampa irzlus, stengiasi visais įmanomais būdais dar viena jo porcija apnuodyti savo organizmą“, – sako A. Šiukšta ir pastebi – minėta būklė rodo, kad žmogus užkopė iki ketvirto etapo.

Penktoji stadija – žmogaus kišenėje vienas cigarečių pakelis keičia kitą jau 20–35 metų. „Toks žmogus iš esmės jau yra vaikštantis lavonas arba „ligų maišelis“. Ir galiausiai viskas baigiasi šeštajame etape – narkotikas, nuodai įveikia organizmą ir rūkalių ištinka mirtis“, – ne visai šviesias prognozes dėsto Klaipėdos narkotikų kontrolės komisijos narys.

Reklamos nebėra, bet gyvi reklaminiai stendai toliau dirba

Supratus padėties rimtumą, Lietuvoje prieš maždaug 20 metų imta įstatymais reguliuoti tabako gaminių vartojimą. 2000 m. šalyje, kaip ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių, uždrausta tabako reklama. Pasak A. Šiukštos, pastarasis žingsnis kuriam laikui rūkalių gretas lyg ir buvo praretinęs, bet problema niekur nedingo.

„Tai kas nutiko?“, – retoriškai klausia pašnekovas. Ir toliau aiškina – esą, uždraudus reklamą, neoficialiais reklaminiais veidais tapo jau anksčiau į šio narkotiko vergiją papuolę žmonės, kuriems dar paauglystėje smegenys buvo itin sėkmingai „išplautos“.

„Tie jauni, gražūs žmonės dabar viešai rūko prie parduotuvių, gyvenamųjų namų laiptinėse, kiemuose, gatvėje, patys nesusivokdami, kad savo pavyzdžiu nuodija kitų protus. Mat jie – geriausi, įtaigiausi gyvi reklaminiai stendai, kurių niekas dar neuždraudė. Kitaip tariant, susinaikinimo mechanizmas jau yra paleistas“, – sako Artūras.

Ir tokia gyvoji reklama, kasdien matomas pavyzdys tabako industrijai neša puikų derlių – drastiškai auga rūkančių nepilnamečių vaikų skaičius, o užtraukti dūmą kasmet pabando vis jaunesni. „Velnio ratas jau įsisuko ir panašu, kad kol kas niekas negali jo sustabdyti. Net atvirkščiai – konformizmas, t. y. elgimasis taip, kaip elgiasi kiti, plinta lyg branduolinė reakcija“, – sako A. Šiukšta.

Kas toliau? Pasak pašnekovo, auganti rūkalių minia anksčiau ar vėliau guls ant visų mokesčių mokėtojų pečių. Jau dabar medikai skelbia, kad vis dažniau tenka gydyti jaunus žmones, sergančius plaučių, širdies, kraujagyslių ligomis ar net vėžiu. Ligonių kasų milijonai „taškomi“ gydant lėtinius savižudžius.

Dar viena problema, kad susirgę, cheminių tabako nuodų palaužti žmonės į viešumą nebeišeina. Todėl gyvoji, viešai matoma ir iš žmogaus žmogui lyg virusas plintanti rūkymo „reklama“ naujus taikinius pasiekia apgaubta savotiško pasitenkinimo, malonumo aureole.

Žiurkių naikinimo metodika

Tokioje aplinkoje augantį vaiką apgauti ir priversti rūkyti nėra labai sudėtinga. „Matydamas, kas vyksta aplinkui, aš tai vadinu žiurknuodžių metodika. Juk žiurkės gaudomos arba spąstais, arba nuodais. O ant nuodų rašoma, kad jų sudėtis – 90 proc. gero, kokybiško maisto ir vos kelios procentinės dalys nuodų. Kas nutinka su tokių nuodų paragavusiu gyvūnu? Po kurio laiko jis nugaišta“, – savo teoriją dėsto A. Šiukšta.

Vyriškio teigimu, tarp žiurkių naikinimo metodikos ir tabako pramonės mūsų visuomenėje – labai daug panašumų. Pavyzdžiui, kaubojus sugretinamas su cigarete, labai populiarus ir turtingas aktorius vaizduojamas rūkantis ir panašiai. Tiesa, reklamoje ar filme cigaretės iš dantų nemetantis aktorius realiame gyvenime dažniausiai visai nerūko, o filmuojasi ir reklamuoja šį žalingą įprotį dėl labai paprastos priežasties – mokamų įspūdingo dydžio atlygių.

Apsisaugoti nuo šios pragariškos industrijos ar tėvams apsaugoti savo atžalas – nelengva užduotis. Bet Klaipėdos narkotikų kontrolės komisijos narys tėvams pataria atkreipti dėmesį, kokios televizijos laidos, filmai žiūrimi, kai šalia yra labiausiai pažeidžiami žmonės – vaikai. „Žinoma, labai svarbu nepamiršti, kad geriausia pamoka – deramas tėvų, aplinkos pavyzdys“, – sako pašnekovas.

Vaikai ir kvailiai – tabako pramonės taikinyje

Psichologai teigia, kad, jei žmogus nepradėjo rūkyti paauglystėje, sulaukęs 25-erių, greičiausiai, neberūkys visai, nes tuomet susiformuoja loginis mąstymas. Akivaizdu, kad šį psichologinį niuansą labai gerai žino ir didžiosios tabako industrijos, kurios, pasak A. Šiukštos, savo klientus pirmiausia verbuoja arba vaikų, arba kvailių gretose.

Kalbant apie vaikus, pavyzdžių, kaip vaikai dar nuo mažų dienų jaukinami prie cigarečių, tikrai netrūksta. „Visi einame į prekybos centrus ar parduotuves ir pastebime, kad vis dar ne vienoje parduotuvėje cigarečių pakeliai sudėti šalia kramtomųjų gumų, saldainių ir kitų vaikų akį traukiančių gardumynų. Vaikas lūkuriuoja prie kasos, dairosi ir, žinoma, mato ne tik saldainiukus, bet ir išmargintus cigarečių pakelius. O dar tėtis ar mama sau perka cigaretes, vaikui – kokį gardumyną… Viskas mažylio pasąmonėje susitapatina ir cigaretės jam ima kelti tokias pat asociacijas kaip pamėgtas skanumynas“, – sako A. Šiukšta.

Klaipėdos narkotikų kontrolės komisijos narys vardija ir kitus vaikų ar paauglių smegenų „plovimo“ įrankius. Vienas iš jų – spalvų žaismas. Artūras atkreipia dėmesį, kad daugelis cigarečių pakelių turi dominuojančias, psichologines spalvas, kurios būdingos tikslinei žmonių grupei. „Juk, pavyzdžiui, rožinė spalva itin mėgstama paauglių merginų gretose, mėlyna – išminties, raudona – seksualumo bei jėgos, geltona – gėrio, meilės spalvos užburia jauną, svajonėse paskendusį paauglį. Todėl tabakas ar jo netiesioginė reklama, kur dominuoja būtent šios spalvos, tikrai patraukia šios tikslinės grupės dėmesį“, – teigia pašnekovas.

Plaučiuose – tualetų valikliuose, dujų kamerose ir morge naudojamos cheminės medžiagos

Pradėjus rūkyti, tabako dūmuose paskęsta visas žmogaus pasaulis. Jau ne pirmą cigaretę sutraukusio jaunuolio paklausus, ar jis žino, kokiomis ligomis sergama, kiek šis narkotikas nužudo per metus, kokias chemines medžiagas, degant cigaretei, traukiama į plaučius, rūkalius tik numoja ranka ir sako, kad cigarečių cheminė sudėtis – chemikų, o ne rūkančiojo reikalas. Tačiau A. Šiukšta siūlo į šią problemą pažiūrėti kitu kampu.

„Ar teko girdėti, kad kiekvienoje cigaretėje yra tokių cheminių medžiagų, kurias aptiktume, atrodytų, su rūkymu nieko bendro neturinčiose vietose“, – sako jis. Pavyzdžiui, yra cheminių medžiagų, kurios naudojamos medicinoje, ypač morge, kad miręs žmogus ilgiau neirtų. Šios medžiagos yra sudėtinė ir cigaretės dalis (formaldehidas), o jų funkcija – slopinti, paralyžiuoti skonio receptorius. Todėl tik pirmus kartus rūkant kosėjama, jaučiamas šleikštulys.

Dar viena iš daugelio pavojingų medžiagų – vandenilio cianidas. Ši medžiaga, pasak A. Šiukštos, naudota atliekant mirties bausmę dujų kamerose. Hitlerinėje Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metais ciano vandeniliu žmonėms masiškai naikinti mirties stovyklose. Amoniakas – tualetų valiklio sudedamoji dalis. Būtų galima tęsti ir tęsti, nes cigaretės sudėtyje iš 4000 cheminių medžiagų aptinkama dar 87 panašūs kancerogenai.

„Todėl ar gali būti kvailesnis poelgis, kaip savo valia mokėti už šiuos nuodus?“, – klausia pašnekovas.

Kiek susimokama už savo mirtį?

Su A. Šiukšta skaičiavome, kiek rūkantis žmogus išleidžia pinigų. Atsakyti į šį klausimą nelengva, kadangi vienas sutraukia per dieną tik vieną pakelį cigarečių, o kitam ir dviejų neužtenka. Skirtingos ir šių „malonumų“ kainos. Bet jei skaičiuotume, kad surūkoma per dieną po vieną cigarečių pakelį, kainuojantį apie 2 eurus, per metus rūkaliaus piniginė suplonėtų nukraujavusi apie 700 eurų, o per 10 metų – apie 7 tūkst. eurų. 20–30 metų rūkantis žmogus tabako industrijai padovanoja visai neprastą butą.

„Bet blogiausia ir keisčiausia yra net ne pinigai, o tai, kad žmonės eina į parduotuvę ir susimoka už savo mirtį bei toliau remia mutimilijardinę „pragaro mašiną“, – sako A. Šiukšta ir tokius žmones vadina mazochistais, t. y. žmonėmis, kurie kenkia sau ir tai darydami jaučia malonumą.

Artūras Šiukšta
Klaipėdos Savivaldybės bendruomenės sveikatos tarybos narys,
Klaipėdos narkotikų kontrolės komisijos narys,
Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ Klaipėdos padalinio pirmininkas
www.blaivus.com

Komentarai (8)