Kai vidurdienį važiavau troleibusu įsikibęs į turėklą, netoli manęs sėdėjo vaikinas, visą žvilgsnį sutelkęs į knygą. Sulig kiekviena stotele keitėsi žmonės, troleibusas vis pilnėjo, kol galiausiai vietų atsisėsti nebeliko, o stovintieji trynėsi vienas į kitą ir lingavo į taktą, lyg švelnaus vėjo glostomos smilgos.

Ir staiga tarp tų smilgų nugriaudėjo karo aidai. Konfliktą įžiebė būtent tas jaunuolis su knyga, kuris ilgą laiką net nežinojo, kad yra gręžiamas akimis, o į jo pusę skrieja aštrios senųjų berečių strėlės.

Pasipiktinusi senolė, kurią suerzino sėdintis vaikinas, neužleidęs vietos, greitai surado bendraminčių ir vis garsiau ėmė kalbėti apie išpuikusį, nemandagų jaunimą ir „tuos laikus, kai visi buvo išauklėti“.

Tai truko kokias penkias ar daugiau minučių, kol pradėjo erzinti ir kitus žmones. Ne, ne vaikinas, kuris skaito, o kilęs erzelis.

Galiausiai tas erzelis pasiekė ir skaitančiojo ausis. Jis pakėlė akis ir greitai sulaukė kritikos. Esą tyčia sėdi galva nuleidęs ir nieko nedaro.

Vaikinas staigiai atsistojo, atsiprašė ir užleido vietą, bet karo mašina jau veikė, ir netrukus troleibusas aidėjo nuo frazės: „Žiūri į knygą ir mato špygą.“ Frazė buvo tokia taikli, kad ji buvo kartojama kokius keturis kartus.

Galiausiai vaikino pagailo kai kurioms senolėms ir šios ėmė jį ginti. Dar po poros minučių vaikinas tiesiog išnyko, bet senoji geroji tema vis tiek buvo rutuliojama: „Iš kur tokie nenormalūs niekšai atsiranda?“

Čia į kovą įsitraukė ir moksleivis. Išlipdamas jis riebiai nusikeikė ir pareiškė: „Jeigu ne tas jaunimas, tai pensijų nebūtų tau iš ko mokėt.“

Frazė, žinoma, dar pailgino diskusiją.

Kaip ji baigėsi? Nežinau. Greitai išlipau ir nurūkau savo keliu.

Kartais ir pats skaitau knygas, tik dabar labai akylai dairausi – juk bloga akis nužiūrėti gali.