Kas nutiko „seniems, geriems laikams“, kai nereikėjo perspėjančių etikečių, kad šampūno negalima gerti, o augintinių negalima džiovinti mikrobangų krosnelėse. Na žinote, tiems laikams, kai kiekvienas nebuvo pasiruošęs paduoti į teismą dėl bet kurio menkniekio.

Mes įsitikinę, kad kas nutiko, tai žmonės tiesiog suvokė, kad „seni geri laikai“ nebuvo jau tokie geri. Kartais jie būdavo tikrai siaubingi. Netikite? Tai perskaitykite šiuos pavyzdžius, kiek daug laiko prireikė valdžiai susivokti ir uždrausti šias nesąmones, kai kurias jų reikėjo uždrausti prieš šimtus metų.

Psichinius ligonius ir invalidus priverstinai sterilizuodavo iki 1972 metų

Eugenika – pseudomokslas, kuris buvo populiarus XX a. pradžioje ir teigęs, kad atrinkus sveikus individus ir atmetus visus nevykusius, galima išvesti geresnę rasę, kad ir žmonių. Jo šalininkai teigė, kad tokiu būdu genetines ligas galima visiškai išnaikinti.

Tuo metu jie dar nežinojo, kaip veikia genai ir kas yra mutacijos, tad arklių, karvių ir kitų gyvulių veisimo principų panaudojimas žmonėms atrodė visai įtikinimai. Nenuostabu, kad tas idėjas pasigavo kai kurie politikai (tarkime, Hitleris). Bet dar iki Hitlerio, dar iki Pirmojo pasaulinio karo, 1907 Indianos valstijoje pradėta sterilizuoti psichinius ligonius, tikintis, kad jie negimdys psichiškai nesveikų vaikų.

Iki 1938 metų iš viso 33 JAV valstijos priėmė panašius įstatymus ir pradėjo sterilizuoti ne tik psichinius ligonius, bet taip pat kurčiuosius, akluosius, luošius, seksualinius iškrypėlius ir net alkoholikus. Našlaičiai ir benamiai taip pat pateko į sąrašą sterilizuotinų asmenų. Iki 1972, kuomet paskutinis priverstinės sterilizacijos įstatymas buvo panaikintas, daugiau nei 63  000 amerikiečių buvo sterilizuoti per prievartą.

Kai kuriose JAV valstijose, iki pat 1993 metų buvo visiškai legalu vyrui prievartauti savo žmoną

Išprievartavimas yra itin sunkus nusikaltimas ir visai nesvarbu prieš ką jis vykdomas. Sunku suvokti, kad tiek laiko JAV valdžiai prireikė pripažintu, kad žmogus negali būti kažkieno nuosavybė.

Dar 1983 metais trisdešimt trijose JAV valstijose vyrai galėjo nebaudžiami prievartauti savo žmonas ir taip iki pat 1993, kuomet Šiaurės Karolina tapo paskutine valstija, atsikračiusia šio pasišlykštėtino įstatymo.

Tačiau net ir dabar, Ohio valstijoje žmonos išprievartavimas nelaikomas nusikaltimu, jei išprievartavimo metu nebuvo panaudotas fizinis smurtas. Taigi vis dar gali prievartauti, svarbu, kad didelių mėlynių neliktų.

Oro uostų apsauga neegzistavo iki pat aštuntojo dešimtmečio

Nors komerciniai skrydžiai egzistuoja nuo 1920 metų, tačiau prireikė ne vieno dešimtmečio, kol buvo sugalvota oro uostų apsauga. Iki tol visi įsivaizdavo, kad nusikaltimai išnyksta, pakilus kelis kilometrus nuo žemės.

Galiausiai, kai per 4 mėnesius buvo užgrobti 4 JAV lėktuvai, prezidento Kenedžio iniciatyva buvo pradėta oro maršalų programa ir kai kuriuose skrydžiuose atsirado ginkluoti pareigūnai. Taip pat pradėta rakinti lėktuvų kabinų duris, ko anksčiau, kaip bebūtų keista, nedarydavo.

Tačiau to neužteko. Iki 1972 buvo užgrobti dar 73 lėktuvai, tad paprasti keleiviai turėjo nemažai šansų tapti rimtos įkaitų dramos dalyviais.

Taigi, 1974 metais, oro uostuose buvo pradėti įrenginėti metalo detektoriai, tam, kad niekas į lėktuvus neįsineštų ginklų. Tačiau ir to neužteko. 1987 metais buvęs oro uosto darbuotojas, Davidas Burke'as sugebėjo patekti į lėktuvą ir įsinešti ginklą, nors jau prieš kelis mėnesius buvo atleistas iš pareigų JAV oro linijose.

Niekam nešovė į galvą patikrinti „darbuotojo“ krepšio, kurį jis nešėsi tiesiai į lėktuvo saloną, niekam jis nesukėlė įtarimų. Lėktuvas sudužo kartu su visais keleiviais. Ir nors tyrimas konkrečių aviakatastrofos priežasčių nenustatė, visgi manoma, kad juodojoje dėžėje įrašyti šūvio garsai ir ant pykinimui skirto maišelio rastas savižudybės raštelis lyg ir viską paaiškina.

Sunku patikėti, bet tik nuo to incidento, buvę oro uostų darbuotojai privalėdavo atiduoti savo darbuotojų pažymėjimus ir pradėta rūpintis ne tik keleivių, bet ir darbuotojų tikrinimu. Nors ir dabar, tik didžiuosiuose JAV oro uostuose patikrinimą metalo detektoriumi praeiti privalo ir personalas.

Prezidento apsauga atsirado tik po to, kai buvo nužudyti trys prezidentai

Per visą Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją buvo nužudyti keturi prezidentai. Tai mažiau nei 10 %, atrodytų palyginus nedaug, tačiau norėtųsi, kad šis skaičius visgi nedidėtų. Keista, kad reikėjo sulaukti trečios žmogžudystės – 1901 metais nužudyto prezidento Viliamo Makinlio, kad būtų nuspręsta šalies vadovams skirti asmens sargybinius. Nors jau du prezidentai buvo nužudyti prieš tai, iki Makinlio mirties šalies vadovai jautėsi saugūs.

Tačiau dar praeis nemažai laiko, kol bus išsiaiškinta, kaip visgi tuos prezidentus reikėtų saugoti. Tik 1913 metais ši užduotis buvo paskirta JAV slaptajai tarnybai. Nuo tada tik vienas pasikėsinimas buvo „sėkmingas“, tačiau bandymų būta nemažai, nuo paprastų mėginimų nušauti, iki mėginimo trenkis vogtu lėktuvu į baltuosius rūmus.

Iš Amerikos indėnų valdžia galėdavo atimti vaikus iki pat 1970 metų

Nemažą Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos dalį, Šiaurės Amerikos indėnai buvo laikomi pernelyg laukiniais, kad patys galėtų auginti savo vaikus (nors jiems tas puikiausiai sekėsi dar prieš europiečiams išsilaipinant jų žemyne). Dėl to indėnų vaikai buvo laikomi valstybės nuosavybe, ir dėl to valdžios atstovai galėjo bet kuriuo metu įsibrauti į indėnų namus, atimti vaikus ir perkelti juos į „saugesnę aplinką“.

Ir tai vyko visai ne prieš kokius 150 metų, toks rasistinis, diskriminuojantis ir nusikalstamas elgesys buvo toleruojamas iki pat 1978, kuomet buvo išleistas įstatymas, draudžiantis atiminėti vaikus iš indėnų ir juos „integruoti“ į baltųjų visuomenę. Metai po pirmųjų „Žvaigždžių karų“ pasirodymo.

O iki to laiko buvo visai įprasta atiminėti indėnų vaikus iš jų šeimų, juos talpinti internatuose ir mokyti „kaip būti baltuoju“. Į mokymą įeidavo draudimai kalbėti jų gimtąja kalba. Taip pat juos pervadindavo labiau įprastais baltiesiems vardais.

Prieš vaikus neretai naudodavo fizines bausmes, kad „išmuštų viską, kas liko indėniška“. Juos mušdavo, jei pastebėdavo kalbant gimtąja kalba ar kitaip rodant savo kultūrą. Juos mušdavo iki kraujų, o laisvu laiku rodydavo senus filmus apie kaubojus ir kraugerius, skalpus lupančius indėnus, tam, kad parodytų, kokie jų protėviai buvo žiaurūs laukiniai.

social.lt

Komentarai (1)