Vieną 2015 metų vidurio sausio rytą juoda striuke su gobtuvu vilkintis akivaizdžiai pasimetęs jaunas vyras Turkijos pusėje mindžikavo prie sienos su Sirija. Jis baugiai dairėsi aplinkui, kol galiausiai įsidrąsino, priėjo prie gatvės šlavėjo ir paklausė: „Noriu kirsti sieną. Ką man daryti?“.

Gatvės šlavėjas iš jo pareikalavo 75 Turkijos lyrų ir parodė į nedidelę angą sienoje, visai netoli pagrindinių pasienio punkto vartų, skelbia „The Daily Mail“.

Vyras sumokėjo pinigus, tačiau vis dar delsė. Įveikė ilgą kelią, iki tikslo – dulkėtų rusvų Sirijos šiaurės kalvų, kur ir gimė „Islamo valstybė“ – liko vos 10 metrų. „O kaip dėl pasieniečių?“, – pasiteiravo. „Jokių problemų. Tiesiog eik“, – paragino šlavėjas.

Vyras ėmė artintis prie angos. Pasilenkė ir pralindo. Kitoje pusėje leidosi bėgti. Vienas iš pasieniečių jį pastebėjo ir ėmė šaukti. Jis nesustojo ir net neatsigręžė. Pabėgėlio vardas buvo Abu Ali, jis gimė ir augo Jordanijoje. Ten turėjo kitą vardą ir kitą gyvenimą, bet, kaip ir daugelis prisijungusiųjų prie „Islamo valstybės“, buvo priverstas viso to atsisakyti. Tiesą sakant, tada ir pats norėjo tarsi atgimti iš naujo.

Po maždaug valandos prie jo privažiavo automobilis, kuris Abu Ali ir nuvežė į priėmimo punktą, buvusį visai netoliese. Tai buvo didelis vieno aukšto pastatas su dideliu kiemu ir sodu. Ten prie naujo gyvenimo pratinosi kelios dešimtys panašaus likimo atvykėlių.

„Ta vieta man priminė oro uostą. Mačiau amerikiečių, anglų, prancūzų, atvykėlių iš kitų šalių. Ten buvo tik vienas siras“, – žurnalistams pasakoja Abu Ali. Ateinančias penkias dienas jaunas vyras miegojo ant čiužinio, daug bendravo su kitais atvykėliais, daugiausia angliškai.

„Islamo valstybės“ žmonės juos informavo apie atliekamą labai svarbią procedūrą – jie tikrino visą informaciją apie juos.

Kiemo gale buvo vištinė. Kažkodėl atsakingi asmenys norėjo, kad vištas maistui pribaigtų tik amerikiečiai ir europiečiai – kitiems tai drausta. Abu Ali mano, kad tokiu būdu jie buvo netiesiogiai ruošiami žudyti vadinamuosius bedievius.

Besibaigiant penktajai dienai, naujieji „Islamo valstybės“ džihadistai sužinojo, kad atėjo metas išvykti. Abu Ali kartu su dar 15 likimo draugų susėdo į autobusiuką ir pajudėjo į Chomso miestą.

Ateinančias dvi savaites naujokams teko keltis prieš aušrą. Pirmasis darbas – malda, tada mankšta (bėgiojimas ir atsispaudimai) ir šariato pamokos. Pamokų būta gana primityvių, daugiausia dėmesio skirta musulmonų ir ne musulmonų skirtumams aptarti, pasakota apie būtinybę kovoti su bedieviais ir islamo išdavikais.

Vieną naktį už paskaitas atsakingas džihadistas – pražilęs blyškiaveidis siras, kuris ankstesniame gyvenime Chomso mieste dirbo istorijos mokytoju, džiugiai pranešė, kad šį vakarą – ypatinga šventė.

Kai visi vyrai jau patogiai sėdėjo ant grindų, jų prižiūrėtojas įjungė vaizdo projektorių. Ant sienos pasirodė vaizdas: narve uždarytas oranžinės spalvos kombinezoną vilkintis arabas. Narvo virbus laižo liepsnos. Vyras apliejamas benzinu, ir ugnis jį pasiglemžia.

Balsas už kadro paaiškina, kad tai pilotas iš Jordanijos Mozas al Kasasbeh, kuris „Islamo valstybės“ teroristų buvo sučiuptas sudužus jo lėktuvui. Pilotas 2015 metų vasarį buvo sudegintas gyvas.

Egzekucija sulaukė atgarsio visame pasaulyje. „Islamo valstybės“ veiksmus netgi pasmerkė ir kai kurie džihadistai.

Džihadistas šokiruotiems naujokams paaiškino, kad šis pilotas mėtė bombas ant musulmonų, tad jo mirtis liepsnose – atpildas už jo nuodėmes, kurį numato islamas. Naujokai jo klausėsi tylomis.

Abu Ali netrukus pajuto, kad į jį sminga dešimtys akių. Jis buvo vienintelis atvykėlis iš Jordanijos, visi tai žinojo. Nors ir nepratarė nė žodžio, siaubas kuo puikiausiai atsispindėjo jo veide. Tai pastebėjo visi, įskaitant ir jų mokytoją.

Akivaizdu, kad tai buvo savotiškas lojalumo išbandymas. Abu Ali jautė aplinkinių žvilgsnius, pradėjo nevalingai drebėti. Dar vaikystėje buvo mokomas, kad islamas griežtai draudžia sudeginti žmogų. Nuo pamatytų vaizdų jį ėmė pykinti. Išgirdo paties tariamus žodžius: „Dieve, padėk man“.

Du „Islamo valstybės“ senbuviai paėmė jį už parankių ir išvedė iš patalpos. Netrukus iš paskos išėjo ir juos prižiūrintis džihadistas. Vyrai prisėdo lauke. Mokytojas Abu Ali paklausė, kodėl jis ištaręs tuos žodžius. Ar jis abejojęs „Islamo valstybės“ veiksmų teisingumu? Abu Ali atsakęs, kad ne. Jis taip kalbėjęs, nes aplinkiniai jį provokavę.

Mokytojas atrodė atsakymu patenkintas: „Mokymų pradžioje tu buvai netikintis, bet dabar tampi tikru musulmonu“.

Abu Ali labai palengvėjo – jis išvengė bausmės, tačiau nuo tos akimirkos tapo itin atsargus: „Pradėjau įtarinėti visus aplinkui“.

Prie „Islamo valstybės“ jaunas vyras prisijungė tikėdamasis gauti ramų sėdimą darbą prie kompiuterio ir tapti geru musulmonu.

Iki tol jis buvo gana dažnas barų ir naktinių klubų lankytojas, mažiausiai kelis vakarus per savaitę siausdavo vakarėliuose. Jo nesustabdė net nuolatiniai žmonos priekaištai. Jo sutuoktinė buvo nevaisinga, tad gyvenimas be vaikų jam atrodė tuščias ir beprasmis. Linksmybėmis bandė jį užpildyti ir įprasminti.

2012 metais į Alepo miestą įžengė opozicijos „Laisvosios Sirijos armijos pajėgos“, ir jo katino dienos baigėsi. Bandant pragyventi, teko kliautis užsienyje gyvenančių artimųjų malone. Abu Ali paskelbė besiskiriantis su žmona. Remiantis islamo teise, tiek ir pakanka – tai pasakyti garsiai. Ji buvo priversta išsikraustyti. Tada Abu Ali ir suprato, kad nebeturi, ko prarasti.

Pasibaigus dviejų savaičių trukmės šariato kursui, dauguma naujokų buvo perkelti į kitą vietą – drėgną olą kalnuose, esančią už kelių kilometrų. Prasidėjo karinis mokymas. Abu Ali, kuris buvo užkietėjęs rūkorius, fizinis krūvis buvo labai sunki užduotis. Treneriai ant jo nuolat šaukė, o jis iš paskutiniųjų bandė jiems paaiškinti, koks bus jo vaidmuo organizacijoje: „Dirbsiu administracijoje, neketinu kariauti“. Jau tada jis užsitarnavo tinginio ir išglebėlio reputaciją.

Paskutinę mokymų dieną naujokai nuo pačio ryto davė ištikimybės priesaiką. Abu Ali net nespėjo suvokti, kaip su dar trimis likimo broliais stovėjo netoliese autobuso. Vadas juos informavo, kad dabar visi vyks į frontą Irake. „Pone, aš nenoriu į frontą. Man žadėjo, kad Rakoje galėsiu užsiimti administraciniais reikalais“.

Vadas jį nužvelgė nuo galvos iki kojų ir pareiškė: „Davei priesaiką. Dabar privalai klausyti nurodymų ir paklusti. Už atsisakymą paklusti gali grėsti netgi mirtis“. Abu Ali akimirką stovėjo kaip įbestas – jį ištiko šokas. Supratęs, kad neturi kito pasirinkimo, pasuko į autobusą.

Po kelias dienas trukusios kelionės Abu Ali atvyko į netoliese fronto linijos esantį Garmos kaimą į vakarus nuo Bagdado. Jis ir dar vienas naujokas turėjo iš fronto gabenti sužeistuosius. Darbas buvo siaubingas. Virš galvų zvimbė kulkos, sužeistieji klykė iš skausmo.

Trečiosios dienos rytą Abu Ali ir naujas jo bičiulis Abu Hassanas dviese išsirengė į susitikimą su teroristų pajėgų Irake vadu, kuris jų laukė organizacijos būstinėje Garmoje.

„Mes nebenorime daugiau kovoti. Žūsta daugybė žmonių. Pranašas Mahometas tikrai nevertė vyrų kariauti prieš jų valią“, – sakydamas tokius žodžius Abu Ali kuo puikiausiai žinojo, kaip smarkiai rizikuoja.

Abu Ali buvo įsodintas į autobusą, vykusį į Siriją. Visi juo važiavę vyrai buvo šventai įsitikinę, kad ten jų laukia žiauri bausmė.

Atvykus į Raką, jie buvo nuvežti į futbolo stadioną, pavadinimu „Point 11“: ten dabar veikia liūdnai pagarsėjęs „Islamo valstybės“ kalėjimas ir saugumo centras. Netrukus į juos kreipėsi vienas vyras, kuris davė gana protingą patarimą: „Broliai, jokiais būdais nesakykite, kad daugiau nebekovosite. Tiesiog sakykite, kad norėtume kovoti Sirijoje. Taip turėsite daugiau galimybių išsisukti“.

Po kelių dienų Abu Ali atsidūrė name Manbidžo mieste, esančiame gana netoli fronto. Gretiname pastate buvo interneto kavinė. Netikėtai telefone sumirgėjo nauja „WhatsApp“ žinutė. Perskaitęs pajuto, kaip daužosi širdis: tai buvo jo buvusi žmona.

Ji parašė seną posakį, kuris jiems abiem visada patikęs: „Jeigu ką nors myli paleisk. Jeigu nesugrįš, nelemtam bet jeigu taip, tai amžiams“.

Abu Ali užplūdo tikra emocijų lavina. Jis nuoširdžiai atsiprašė už visas padarytas klaidas. Prisipažino norįs, kad ji sugrįžtų.

„Tą pačią sekundę, kai pamačiau pirmąją jos žinutę, pradėjau jų visų nekęsti. Paklausiau savęs: ką aš padariau?“, – pasakoja buvęs džihadistas. Buvo girdėjęs gandų, kad vienas iš jo bendražygių Irake, vyrukas iš Maroko, sėkmingai pabėgo į Turkiją. Jis jam parašė „WhatsApp“ žinutę.

Marokietis netrukus jam atrašė. Patarimas buvo labai paprastas: „Keliauk į Raką“. Pasirūpinęs savotišku nedarbingumo pažymėjimu, Abu Ali jau kitą rytą sėdėjo civilių autobuse. Vilkėjo afganų stiliaus apsiaustą, kuris pasitarnavo tarsi priklausomybės „Islamo valstybei“ skiriamasis ženklas, todėl niekas nedrįso prie jo kabinėtis.

Kai atvyko į Tal Abjadą, jau buvo devynios valandos vakaro, kaip reikiant sutemę. Abu Ali surado interneto kavinę ir nusprendė būtent ten laukti žinutės su nurodymais, ką daryti toliau. Apsidairė aplinkui ir netrukus susivokė, kad visi joje esantys asmenys – „Islamo valstybės“ teroristai: ilgos barzdos, automatiniai šautuvai ir jau minėtieji apsiaustai.

Abu Ali ėmė krėsti nervinis drebulys. Jis iš visų jėgų stengėsi nesidairyti aplinkui, bet vienas iš kavinės lankytojų nuo jo nenuleido akių. Buvo beveik 11 valanda vakaro – kavinę rengtasi uždaryti. Abu Ali tarė sau: viskas, priėjau liepto galą.

Prieš pat interneto kavinės uždarymą prie jos sustojo du motociklai.

Vienas iš motociklininkų pro praviras kavinės duris Abu Ali šūktelėjo: „Vakarienė ant stalo, atleisk, kad vėluojame“. Abu Ali atsistojo eiti. Vos jam pajudėjus, iš vietos pakilo ir jį žvilgsniu gręžęs „Islamo valstybės“ teroristas: „Iš kur tu?“.

Abu Ali jam atsakė Aleppo akcentu – laiku susivokė, kad vietos gyventojas pasirodys menkiau įtartinas nei užsienietis: „Labai atsiprašau, bet vėluoju, turiu skubėti, manęs laukia“. Netrukus jis jau sėdėjo ant motociklo, sunkiai gaudė kvapą. Kai motociklas nurūko gatve, jis pagaliau išdrįso atsisukti – laimei, niekas nesekė ir nesivijo.

Kitą dieną po bemiegės nakties jį išgelbėję vyrai Abu Ali palydėjo prie sienos. Vyras 2015 metų gegužės 25 dieną pro nedidelę angą sienoje keliais išropojo į laisvę – keturis mėnesius „Islamo valstybės“ teritorijoje trukęs košmaras baigėsi.

Komentarai (2)