– Mūsų visuomenė turi susimąstyti ir joje turi atsirasti kritinė masė ar branduolys žmonių, koks buvo Sąjūdžio laikais, kurie aiškiai ir valingai pasakytų: šitą savižudišką savęs apgaudinėjimą laikas baigti, nes jei diagnozuosime ligą, tai bus pirmas žingsnis siekiant ją gydyti.

Arba galima sekti vadinamąją „sėkmės istoriją, kuri paremiama teiginiu, kad „Lietuva niekada nebuvo tokia saugi ir klestinti savo valstybingumo istorijoje, kaip dabar“. Kuriamas šalies įvaizdis su tikrove nuturi nieko bendro. Tai intelektualinė, moralinė, o galiausiai – tautinė ir politinė savižudybė.

Arba mes pripažinsime, į kokią padėtį esame patekę, arba laukia tylus merdėjimas, kuris tam tikru mastu vyko ir sovietmečiu, bet dabar jis nepalyginamai pavojingesnis, nes didelei daliai visuomenės jis sunkiau suvokiamas bei nepalyginamai spartesnis.

Reikia aiškiai suprasti, kad nors gyvenome už geležinės uždangos ir tai savaime buvo blogis ir neteikė jokio malonumo, bet toji geležinė uždanga po pirmųjų masinių tautos naikinimų paradoksaliu būdu būdama kalėjimu buvo ir savotiškas rezervatas, saugantis nuo fizinio nykimo, neleido banaliai išsilakstyti.

Šiandien nenorime pripažinti, kad tautą galima sunaikinti nenaudojant jokių fizinių žudymų, deportacijų ar kt., o tik vykdant savižudišką ekonominę socialinę politiką, ji nejučia gali ištirpti kaip pavasarinis sniegas. Tada jau paaiškėja, kad nėra nei šito naikinimo organizatorių, vykdytojų ar apkritai už tai atsakingų asmenų.

Šiandien Lietuvoje tikima, kad milžiniška emigracija yra tokia pat neišvengiama, kaip ir saulės tikėjimas kasdien. Niekas nenori pripažinti, kad daugelis šalių, tarp jų ir mūsų kaimynai estai, neturi tokių beprotiškų turtinių ir socialinių skirtumų ir joje vykdoma daug atsakingesnė politika, tad ir jų padėtis yra kur kas geresnė nei mūsų.

– Neseniai Lietuvos politiką sukrėtė kyšininkavimo skandalas, kuris, kaip spėjama, turės negatyvių pasekmių artėjant rinkimams. Kokia jūsų nuomonė apie Liberalų sąjūdį drebinantį skandalą?

– Jei kalbame apie liberalus, turiu pasakyti, kad visuomet žinojau, kad anksčiau ar vėliau tai nutiks, nes nėra jokių racionalių argumentų manyti, kad supuvusioje politinėje sistemoje gali būti iš tikrųjų švari politinė jėga. Juk sistemos esmė ir yra ta, kad ji kone mechaniškai atsijoja žmones, kuri nenori žaisti pagal jos taisykles. Todėl liberalų pažangumo ir švarumo vaizdinys taip pat buvo meistriškai sukurtas ir palaikomas, bet neturėjo jokio pagrindo tikrovėje, tad buvo pasmerktas subliūkšti.

Ši istorija niekaip nepakeitė mano požiūrio į Lietuvos politinę sistemą – mums taip ir nepavyko sukurti bent sąlygiškai demokratiškos, skaidrios, švarios, nepartinės politinės sistemos. Po partijų iškabomis slypi suinteresuotos grupuotės, kurioms valdžia yra politinis resursas ir įrankis realizuoti savo siaurus ekonominius interesus.

Faktiškai turime partinę sistemą, politinį gyvenimą, kuris yra tokių interesų grupuočių kovos laukas, o politinių partijų, kurios mąstytų tautos ir valstybės interesų kategorijomis Lietuvoje, kalbėkime tiesiai, taip ir neatsirado nuo Sąjūdžio laikų.

– Prokurorai sako, kad susitepusių politikų sąrašas dar anaiptol paviešintas ne visas. Ar tos partijos, kurių atstovai sugebės išsaugoti švarią reputaciją, turi daugiau šansų rinkimuose?

– Nieko esminio nebus, tie keli liberalų prarasti procentai balsų esminių pokyčių neatneš. Apklausos rodo, kad liberalai prarado apie 10-ties procentų rinkėjų pasitikėjimą, tad galbūt šie rinkėjai neateis į rinkimus. Dalyvaujančių rinkimuose skaičius dar labiau sumažės, bet šiuos procentus pasidalins kitos partijos.

Visas situacijos tragiškumas glūdi tame, kad nėra laimėtojų, o pralaimi visi. Rinkėjai taip pat. Reikia aiškiai suprasti, ką reiškia korupcija. Abstrakčiai žvelgiant, tai tam tikra nelegali veikla, kuomet sudaromi nešvarūs sandėriai, bet tai ir valstybės pagrindų žlugdymas giliausia prasme. Už, atrodytų, nekaltų korupcinių sandėrių slypi protu nesuvokiamas savo krašto bendrapiliečių apiplėšinėjimas.

Tai daugiamilijoniniai kontraktai, kai vien per viešuosius pirkimus valstybė praranda milžiniškas sumas. Tai reiškia, kad mažėja finansavimas socialinei ir kultūrinei sferai, neturime normalios sveikatos apsaugos, universitetams trūksta pinigų ir pan.

Čia prasideda pats brutaliausias apvaginėjimas ir aišku, kad šitokia valstybė savo piliečiams natūraliai pradeda priminti savos rūšies kriminalinę zoną. Būtent todėl galimi tik du scenarijai. Jei nebūtų kelio pabėgti, koks dabar yra iš Lietuvos, jau seniai visa tai būtų virtę gana kruvina revoliucija. Kadangi revoliucijos potencialas savotiškai išsisklaidė per emigraciją, tai vyksta tylus merdėjimas, kuris anksčiau ar vėliau baigsis visišku kolapsu.

Jei nebus imtasi pačių ryžtingiausių priemonių valstybei gelbėti, tai jau po 2020 metų, kai Lietuvos nepasiek ES pinigų trupiniai, visos ekonominės ir socialinės problemos apsinuogins neregėtu mastu, o tai reikš valstybės žlugimą. Kokią formą įgys ši griūtis – atviras klausimas.

Gali prasidėti nekontroliuojama emigracija, jau dabar bėga iš šalies abiturientai, tai rodo, kad bėgliai iš Lietuvos jaunėja. Tad negali būti nieko tragiškesnio negu tai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Indrė Vainalavičiūtė

Komentarai (2)