Pavyzdžiui, Stalinas tikrai ne atsitiktinai nusprendė pradėti Baltijos šalių okupaciją 1940 metų birželio 15 d. – praėjus vos dienai po to, kai Vokietijos armija įžengė į Paryžių. 1968 metų rugpjūtį Robertas Kennedy buvo užsiėmęs karu Vietname, tad Sovietų Sąjunga nepraleido palankios progos padaryti galą „Prahos pavasariui“ ir surengė invaziją į Čekoslovakiją.

Mes vis dar nežinome visos istorijos, kuri slypi už neseniai įvykusio mėginimo surengti perversmą Turkijoje, tačiau galima spėti, kad perversmininkai mėgino pasinaudoti tuo, jog pasaulyje šiuo metu vyksta daug smurtinių įvykių. Atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu visame pasaulyje įvyko daug teroro išpuolių, Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms dabar būtų neabejotinai sunkiau nei bet kada imtis rimtų politinių veiksmų prieš Turkijos karinę vyriausybę, kuri žadėtų kovoti su „Islamo valstybe“ ir tuo pačiu ketintų panaikinti Turkijos prezidento R. T. Erdogano islamiškas reformas.

Baimė dėl galimų rimtų problemų taip pat gali sukelti agresiją ir paskatinti grupes ar ištisas tautas imtis veiksmų reaguojant į kokį nors įvykį - nuogąstaujama, kad pernelyg ilgai užtrukęs delsimas privirs dar daugiau košės. Daugelis istorikų mano, kad 1914 metais Vokietija agresyviai sureagavo į Austrijos erchercogo Franzo Ferdinando nužudymą ir sukėlė pasaulinį karą, nes Vokietijos elitas laikėsi nuomonės, jog šalis pralaimi ginklavimosi varžybas Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai.

Blogiausia, kad tokia baimė labai dažnai yra visiškai nepagrįsta. Labai dažnai pamirštama, kad praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ar devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Sovietų Sąjunga jau merdėjo, nemaža dalis JAV visuomenės manė, kad iš tiesų Sovietų Sąjunga buvo nesustabdomas begemotas, kuris greitai sutraiškys silpnus ir smunkančius Vakarus. Tokią diagnozę tariamai patvirtino ir gerokai perdėti CŽA duomenys apie Sovietų Sąjungos galią. Dėl šios priežasties Jungtinės Valstijos ėmė didinti savo karinę galią.

Šiandien JAV ekonominė padėtis gera, šalies karinis biudžetas tikrai solidus, tačiau nerimas, esą šalis gali tapti silpna, tik auga. Geriausias to pavyzdys yra Donaldo Trumpo teiginys, esą beveik visos šalys „mumis naudojasi“.

Nesunku pastebėti, kaip tokia nepagrįsta baimė, esant nepalankioms aplinkybėms, gali paskatinti JAV valdžią imtis pražūtingų padarinių turėsiančių veiksmų prieš tariamai nuolat grasinančius priešus. Galiausiai pasklidusi griaunanti jėga ir kartu su ja kylanti didžiulė baimė ir viltys gali paskatinti jausmą, esą įprastos taisyklės nebegalioja ir būtina imtis ekstremalių priemonių.

Vakarų pasaulio istorijoje tokios tendencijos siejamos su galingiausiomis žydų ir krikščionių pranašystėmis: Mesijo pasirodymu, antruoju Kristaus atėjimu, paskutinio teismo diena. Nuo pat krikščionybės pradžios vargu ar buvo nors vieneri metai, kuomet kokia nors nemaža krikščionių grupė neimtų skelbti, jog ateina pasaulio pabaiga. Jeigu toks įsitikinimas priveda prie agresyvių veiksmų prieš tariamus eretikus ar kitatikius, kilusi agresija gali paskatinti kitus manyti, kad paskutinio teismo diena iš tiesų artėja – ir paskatinti dar didesnę agresiją. Kai kurie istorikai mano, kad kažkas panašaus įvyko Reformacijos laikais, kai Martino Lutherio atsiskyrimas nuo Romos privertė žmones manyti, kad artėja apokalipsė.

Kilo naujų kruvinų konfliktų, kurie dar labiau sustiprino nuomonę, kad artėja pasaulio pabaiga. Rezultatas? Ilgi metai kruvinų religinių karų, apėmusių didžiąją dalį Europos. Šiandien „Islamo valstybės“ fanatikai mano, kad dalyvauja apokaliptiniame kare tarp musulmonų ir vadinamųjų bedievių dėl pasaulio ateities. Kiekvienas naujas išpuolis padeda įtikina žmones Vakaruose, kad taip ir yra.

Įsitikinimas, kad vyksta pasaulio ateitį apibrėšianti kova, gali paskatinti atmesti įprastas taisykles. Yra manančiųjų, kad rugsėjo 11-osios įvykiai turėjo būtent tokį poveikį Jungtinėms Valstijoms: G. W. Busho administracija manė, kad privalėjo stoti į karą su valstybe, kuri JAV net nepuolė, ir pašalinti tai, ką laikė egzistencine grėsme pasaulio tvarkai. Vis dar neaišku, ar įvykių kupina 2016-ųjų vasarą sukels tokią įvykių grandinę kaip 2011 ar 1989 metais.

Jeigu mums pasiseks, dabartinis blogų naujienų srautas sumažės ir likusi šių metų dalis bus nuobodi, o ne persunkta krauju. Galime tik tikėtis, kad 2016-ieji neišliks būsimų istorijos kursų antraštėse. Deja, kaip rodo istorijos pavyzdžiai, egzistuoja gausybė būdų, kaip smurtas ir griaunamoji jėga gali staiga išplisti ir sukelti tikrą audrą.

Komentarai (2)