Pabandė surasti Brexit šalininkus ir padarė netikėtą išvadą: „mašinų sukilimas jau įvyko ir praėjo nepastebimai“  ()

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Prisiminkite visas pastarąsias „pagrindines temas“ – jose tikrai nėra kokios nors tvarkos, tačiau jų aptarimas dėl to prasmės nepraranda. Jie leidžia apgalvoti savo pačių supratimą apie teisingą socialinę santvarką, rasti vienminčius, rekonstruoti, o kartais net girdėti savo oponentų poziciją. Visų aptarinėjamos temos reikalingos, būtinos visuomenės egzistavimui. Jų sparta – mokestis už pasikeitusį medijų vartojimo modelį, aršios konkurencijos dėl dėmesio pasekmė. Labai gerai, kad tokios temos dar atsiranda ir galime apie jas kalbėti.

Aišku, nuolat gimstančių ir žūstančių svarbiausių temų keliamas nuovargis gali kauptis. Iš vienos pusės, tai mokestis už, tegul ir pasyvų, dalyvavimą visuomenės gyvenime. Iš kitos – ši problema neturi patenkinamo sprendimo. Kol gyvename tarp žmonių, negalime nusišalinti temų, kurias jie laiko svarbiomis, aptarinėjimo. Jei neperskaitėte feisbuke apie naujus Erdogano žygius, jums vis vien apie tai papasakos kolegos ar draugai. Tuo mūsų situacija skiriasi nuo klasikinės surežisuotos medijų propagandos, iš „Ostankino“: temų, kurias aptarinėjame niekas neprimetinėja, jas išrandame patys ir susidomėjimą jomis taip pat palaiko patys žmonės. Todėl „pagrindinės temos“ – giliai demokratinis institutas, ir susierzinimas jais primena tą, kurį viena britų pusė pajuto, paskelbus Brexit referendumo rezultatus.

 
Kirilas Martynovas

Fi­lo­so­fi­jos moks­lų kan­di­da­tas, NRU HSE on­to­lo­gi­jos, lo­gi­kos ir pa­ži­ni­mo teo­ri­jos ka­ted­ros do­cen­tas

Ir galiausiai, visa tai gali pasitarnauti kaip pavyzdys, kad skaitmeninė visuomenė savo problemas gali spręsti visiškai kitaip, nei planuoja inžinieriai, neurofiziologai ar medijų teoretikai. Vienas iš Google vadovų, Ericas Schmidtas yra parašęs, kad ateities visuomenėje, kur kiekvienas poelgis užfiksuojamas ir lieka Internete amžiams, žmonės, sulaukę pilnametystės, ims keisti vardus – kad jaunystės klaidomis negadintų karjeros. Karta, apie kurią svarstė Schmidtas, dabar pradeda suaugusiųjų gyvenimą, tačiau nieko panašaus nevyksta. Greičiausiai visuomenė priprato prie to, kad apie kiekvieną konkretų žmogų žinome keletą juokingų ir keistų istorijų iš jų jaunystės, ir tai nieko ypatingo. Galų gale, technologijos netampa nei visuomenės panacėja, nei duobkasiu – jos vystosi drauge.

Кирилл Мартынов
slon.ru

(21)
(8)
(13)

Komentarai ()