Tomas Steinbergas interneto aktyvistas ir mySociety (Nevyriausybinė organizacija, kurianti elektroninės demokratijos instrumentus) įkūrėjas, pabandė per Facebooką rasti žmonių, kurie šventė Brexit referendumo rezultatus. Paties Steinbergo pozicija šiuo klausimu priešinga, jis vieningos Europos šalininkas ir, atitinkamai, visi jo internetiniai bičiuliai – taip pat. Paieška nepavyko: visame feisbuke nerado švenčiančių pergalę referendume.

Steinbergas teisingai sieja su tuo, kaip organizuojami socialiniai tinklai, kurių užduotis ir yra buvimą juose padaryti kuo malonesnį vartotojui. Tai yra garsusis „skaitmeninis burbulas“, aprašytas Eli Pariserio knygoje „The Filter Bubble: What the Internet Is Hiding from You“. Žmonės visad siekė bendrauti su vienminčiais ir orientuodavosi į medijas, atitinkančias jų pačių politines pažiūras.

Dabar tai pakito, nes medžiagą, kuri mums turėtų patikti, dabar parenka programos, kurių veikimo principas iki galo nėra aiškus net jų kūrėjams. Jau dabar programos valdo visuomenės nuomonę ir sukuria tokį tikrovės vaizdą, kuriame dėl Brexit besidžiaugiantys žmonės Tomui Steinbergui neegzistuoja. Jei kas baiminosi mašinų sukilimo, štai jis, jau įvykęs ir praėjęs nepastebimai.

Nepaisant skaitmeninių burbulų, saugančių mus nuo susidūrimo su nesutampančiais požiūriais, – o gal būtent dėl jų – socialiniai tinklai iš tiesų tampa vis nemalonesne vieta. Tinklų, kuriuose privalote būti, kad liktumėte „ant bangos“ ir šiuolaikiški, randasi pernelyg daug. Daugybėse socialinių tinklų pernelyg daug turinio, kad galėtumėte išsirinkti tai, kas išties svarbu. Feisbuko filtrai geba išlaikyti jūsų dėmesį, tačiau neišvaduoja nuo informacinių šiukšlių. Taip kyla „informacijos dietos“ poreikis: ieškoma būdų, padedančių nekvaršinti galvos smulkmenomis, susitelkti į tai, kas svarbiausia.

Šia tema rašomoje literatūroje, tarkime neurofiziologo Danielio Levitino knygoje „The Organized Mind: Thinking Straight in the Age of Information Overload“, dėmesio deficitas vadinamas viena iš svarbiausių šiuolaikinės visuomenės ir medijų problemų. Kai kas svarsto, kad neišvengiamai rasis asmeninio referento profesija, kuris filtruotų informaciją, svarbią konkrečiam žmogui. Visuomenei kaip tokiai, šią funkciją ir toliau atliks žurnalistika (su tuo siejamos naujųjų medijų atakuojamos žurnalisto profesijos išlikimo viltys).

Paradoksalu, bet abiejų aukščiau aprašytų problemų – skaitmeninių burbulų ir informacijos pertekliaus – sprendimai vienas kitam prieštarauja ir net panaikina. Kuo daugiau bus informacijos, tuo daugiau filtrų reikės galutiniams vartotojams. Kuo daugiau bus filtrų, tuo reikės daugiau automatizavimo (žurnalistai patys bus priversti naudotis programiniais padėjėjais) ir tuo mūsų skaitmeniniai burbulai bus fragmentiškesni. Kitaip tariant, pagal šį scenarijų arba būsim palaidoti po beprasmiškos informacijos lavina, arba turėsime atsisakyti pačios idėjos apie vieningą informacinę erdvę, kurioje aptariami išties svarbūs dalykai.

Dar vienas paradoksas susijęs su tuo, kad realybėje, panašu, nei tai, nei kita nevyksta. Informacijos kiekis auga, tačiau visuomenė (arba aktyvioji jos dalis) ir toliau kaštai aptarinėja tik kai kurias informacijos temas – dėl kokių nors priežasčių tuo metu tapusias aktualiausiomis. Tai pasiekiama trupinant kiekvieno siužeto gyvenimo trukmę. Tarkime, vakar visi aptarinėjo teroristinius aktus Prancūzijoje, šiandien gi tie patys visi persimetė prie karinio perversmo Turkijoje, o rytoj dėmesio centre atsidurs Maskvos lietaus kanalizacija ar pokemonų likimas. Išoriniam stebėtojui tai gali panėšėti į šizofrenišką niekaip tarpusavyje nesusijusių istorijų karnavalą, kurios gyvuoja trumpiau nei po parą ir paskui miršta – dažniausiai, nepalikdamos pėdsako. Tokia intensyvi „pagrindinių temų“ kaita erzina ir pati savaime tampa problema – ypač žmonėms, išaugusiems klasikinėje medijų kultūroje, sukurtoje XX amžiuje kur naujienas vartojimui žiniasklaida pateikia gan pamažu ir supakuotas. Kai ryte visi žinojo viską, kas svarbu, iš mėgstamo laikraščio numerio, o vakare peržiūrėdamas vakarinę naujienų laidą, vėl įsitikindavo geru savo informuotumu.

Įvykiai primena šizofrenišką karnavalą iš niekaip tarpusavyje nesusijusių istorijų, kur kiekviena jų, neišgyvenusi nei paros, miršta be pėdsako

Tačiau iš tiesų, sparčiai vienas kitą keičiančių ir tuo pačiu svarbių, prasisunkiančių per burbulų filtrus (kurie gali būti tiek politiniai, tiek ir teminiai) žinių egzistavimas veikiau rodo visuomenės gebėjimą prisitaikyti prie naujų medijos formatų ir tuo pat metu kovoti už vieningos informacinės erdvės išsaugojimą. Principas „viena diena – viena visiems svarbi žinia“ viena vertus, leidžia visiems sekti tai, kas tuo metu svarbu kitiems visuomenės nariams. Ir būtent todėl visuomenės nuomonė vis dar egzistuoja. Antra vertus, vadovaujantis šiuo principu, galima kurti politines pozicijas ir apskritai, turėti kokius nors įsitikinimus.

Svarbiausios temos, apie kurias visi kalba, tampa savotiška demokratijos treniruote. Tarkime, kalba pakrypsta apie pokemonus, o jūs laikote save liberalu. Koks turėtų būti liberalus požiūris į pokemonus? Rusiškame kontekste būti liberalu reiškia pastebėti, kaip valstybė ir jos „geranoriai pagalbininkai“ siekia reguliuoti visas piliečių gyvenimo sritis ir šia prasme negali ramybėje palikti netgi nekalto japoniško žaidimo. Būti liberalu, reiškia manyti, kad valstybė neturėtų užsiimti pokemonų reguliavimu. Piliečių, remiančių etatistines ar kairiąsias pažiūras, pozicija irgi aiški. Pirmieji (su įvairaus laipsnio paranoja) ims pasakoti, kad pokemonai – antirusiškas projektas. Antrieji pareikš, kad tai dar vienas begalinės korporacijų valdžios prieš žmogų pavyzdys vėlyvajame kapitalizme. Analogiška diskusija kyla po karinio perversmo bandymo Turkijoje ar „Jarovos paketo“ priėmimo.

Prisiminkite visas pastarąsias „pagrindines temas“ – jose tikrai nėra kokios nors tvarkos, tačiau jų aptarimas dėl to prasmės nepraranda. Jie leidžia apgalvoti savo pačių supratimą apie teisingą socialinę santvarką, rasti vienminčius, rekonstruoti, o kartais net girdėti savo oponentų poziciją. Visų aptarinėjamos temos reikalingos, būtinos visuomenės egzistavimui. Jų sparta – mokestis už pasikeitusį medijų vartojimo modelį, aršios konkurencijos dėl dėmesio pasekmė. Labai gerai, kad tokios temos dar atsiranda ir galime apie jas kalbėti.

Aišku, nuolat gimstančių ir žūstančių svarbiausių temų keliamas nuovargis gali kauptis. Iš vienos pusės, tai mokestis už, tegul ir pasyvų, dalyvavimą visuomenės gyvenime. Iš kitos – ši problema neturi patenkinamo sprendimo. Kol gyvename tarp žmonių, negalime nusišalinti temų, kurias jie laiko svarbiomis, aptarinėjimo. Jei neperskaitėte feisbuke apie naujus Erdogano žygius, jums vis vien apie tai papasakos kolegos ar draugai. Tuo mūsų situacija skiriasi nuo klasikinės surežisuotos medijų propagandos, iš „Ostankino“: temų, kurias aptarinėjame niekas neprimetinėja, jas išrandame patys ir susidomėjimą jomis taip pat palaiko patys žmonės. Todėl „pagrindinės temos“ – giliai demokratinis institutas, ir susierzinimas jais primena tą, kurį viena britų pusė pajuto, paskelbus Brexit referendumo rezultatus.

Ir galiausiai, visa tai gali pasitarnauti kaip pavyzdys, kad skaitmeninė visuomenė savo problemas gali spręsti visiškai kitaip, nei planuoja inžinieriai, neurofiziologai ar medijų teoretikai. Vienas iš Google vadovų, Ericas Schmidtas yra parašęs, kad ateities visuomenėje, kur kiekvienas poelgis užfiksuojamas ir lieka Internete amžiams, žmonės, sulaukę pilnametystės, ims keisti vardus – kad jaunystės klaidomis negadintų karjeros. Karta, apie kurią svarstė Schmidtas, dabar pradeda suaugusiųjų gyvenimą, tačiau nieko panašaus nevyksta. Greičiausiai visuomenė priprato prie to, kad apie kiekvieną konkretų žmogų žinome keletą juokingų ir keistų istorijų iš jų jaunystės, ir tai nieko ypatingo. Galų gale, technologijos netampa nei visuomenės panacėja, nei duobkasiu – jos vystosi drauge.

Кирилл Мартынов
slon.ru

Komentarai ()