Atlyginimais besiskundžiantiems Lietuvos gyventojams nuolat primenama galvoti ne apie kaimyninių šalių atlyginimų dydžius, o darbo našumą: kol Lietuvoje darbo efektyvumas neprilygs Vakarų šalims, europietiškų atlyginimų galime tik pasvajoti.

Ar tikrai darbo našumas svarbiausias veiksnys, lemiantis darbo užmokestį? Prof. Boguslavas Gruževskis pabrėžia: Lietuvoje darbo našumas jau kuris laikas lenkia Latvijos ir Estijos, tačiau darbuotojų kišenės kaimyninėse šalyse pilnesnės.

Šių metų antrąjį ketvirtį Lietuvoje vidutiniškai darbuotojas į rankas gaudavo 601 eurą, Latvijoje – 616 eurus, Estijoje – 937 eurus.

Lietuvos darbo rinkos tyrimų instituto direktorius, profesorius B. Gruževskis teigė, kad užteks mažesnių atlyginimų Lietuvoje priežastis slėpti po darbo našumo argumentu.

Trišalės tarybos posėdyje pristatęs apklausos apie darbo užmokestį rezultatus mokslininkas pastebėjo, kad Lietuvoje darbo našumas yra didesnis nei kaimyninėje Latvijoje ar Estijoje, tačiau atlyginimai mūsų šalyje visgi nepasiveja Baltijos sesių.

2014 m. duomenimis, vidutinis darbo užmokestis, lyginant su Europos Sąjungos (ES) vidurkiu (100 proc.), Lietuvoje siekė vos 27,5 proc., Latvijoje – 31,5 proc., Estijoje – 41,6 proc.

Kalbant apie bendrą darbo našumą vienam užimtajam (ES vidurkis – 100 proc.), Lietuvoje jis pernai siekė 63,2 proc., Latvijoje – 55,3 proc., Estijoje – 61,3 proc. Taigi, Lietuvoje, palyginus su likusiomis Baltijos šalimis, darbo našumas didesnis, tačiau darbuotojų gaunamuose atlyginimuose tai neatsispindi.

Paklaustas, kodėl Lietuvai taip ir nepavyksta pasivyti kaimynių, nors pagal statistinius duomenis dirbame našiau, B. Gruževskis teigė, kad tiek Lietuva, tiek Latvija ir Estija pagal darbo užmokesčio reguliavimą yra liberalios valstybės.

„Mūsų šalyse darbo apmokėjimo kontrolės yra labai nedaug. Tik nuo darbdavio priklauso, koks bus uždirbto pelno santykis su darbo užmokesčiu. Tose šalyse, kur daugiau reguliavimo, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, iš anksto numatyta, kaip perskirstomas pelnas, koks gali būti skirtumas tarp mažiausio ir didžiausio atlyginimo. Mes to neturime“, – pastebėjo pašnekovas.

B. Gruževskis svarstė, kad tai, jog Latvijoje ir Estijoje vidutinis darbo užmokestis yra didesnis, gali būti ir moralinė, vertybinė šalies sistema, kuri neskatina verslo savininkų daugiau pelno paskirstyti darbuotojų naudai.

„Aišku, tokia situacija, kaip pas mus, rodo žemą ekonominį brandumą, nes nesuprantame, kad atviroje ekonomikoje darbo užmokestis svarbus galvojant apie ateitį. Toks požiūris ilgalaikėje perspektyvoje tik atstums darbuotojus nuo darbdavio. Šiuolaikinis darbdavys turi suprasti, kad pritrūkus darbo išteklių, jis negalės vykdyti savo planų“, – komentavo pašnekovas.

Profesorius prisiminė įvairius tyrimus, kurie rodo, kad Lietuvoje nuo 15 iki 40 proc. darbdavių prisipažįsta negalintys rasti pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos.

„O taip galima paskaičiuoti, kiek milijonų pelno jie neuždirbo“, – kalbėjo B. Gruževskis.

Pasiteiravus, ar naujasis Darbo kodeksas suteikia daugiau galimybių darbuotojams derėtis ar užsitikrinti darbo užmokesčio augimą, profesorius teigė, kad naujame kodekse jokių konkrečių užtikrinimų nėra, tiesiog per Darbo tarybas suteikiama galimybė darbuotojams aktyviau dalyvauti įmonės valdyme, o kartu ir derėtis dėl geresnių darbo sąlygų.

„Bet konkrečiai nekalbama ir neakcentuojama apie galimybę susieti bendrą įmonės pelną su darbo užmokesčio fondu“, – pabrėžė jis.

Šalies ekonomistai prognozuoja spartų atlyginimų augimą, kuris gali siekti iki 7 proc. Tačiau ar tai padės pasivyti atlyginimais Latviją ir Estiją? B. Gruževskis pabrėžia, kad reikia kreipti dėmesį ne į bendrą vidutinio darbo užmokesčio augimą, o į tai, kas iš tiesų pajaučia atlyginimų augimo naudą.

„Jau šiandien matome, kad šiemet turėsime didžiausią darbo užmokesčio prieaugį nuo 2009 m. Bet čia mes kalbame apie vidurkius, bet jis vis tolsta nuo to, ką gauna vidutinis pilietis. Turime labai didelę diferenciaciją.

Jei žiūrėtume į Lenkiją, Latviją ir Estiją, tai turime didžiausią skirtumą tarp vadovų ir darbuotojų atlyginimų. Jei kalbame apie vidurkį, tai jis gali didėti tik vadovų atlyginimų augimu. Turime pasirūpinti politika, kad vidurkis didėtų iš „apačios“, o ne iš „viršaus“, – kalbėjo profesorius.

Pasak jo, tai padėtų užtikrinti politika, kai neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) yra didinamas ir taikomas tik nedaug uždirbantiems.

Vardija, kodėl darbo našumas pasako ne viską

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis tiki, kad Lietuvos verslininkų noras dalintis pelnu su darbuotojais niekuo nesiskiria nuo latvių ar estų, o atlyginimų skirtumus galima paaiškinti kitais argumentais, o ne tik remiantis darbo našumu.

„Pirmoji ir svarbiausia priežastis – besiskiriantis kainų lygis. Tai lengviausia paaiškinti žiūrint į paslaugų sektorių. Pavyzdžiui, kirpėjo darbo našumas Lietuvoje, Estijoje ar Jungtinėje Karalystėje beveik nesiskiria, bet atlyginimas darbuotojo priklauso nuo paslaugos kainos. Tai rodo, kad kainų skirtumai lemia ir atlyginimų skirtumą“, – kalbėjo pašnekovas.

Kaip skelbė Statistikos departamentas, pernai Lietuvoje kainų lygio indeksas sudarė 61 proc. BVP vidurkio, Latvijoje – 67 proc., Estijoje – 73 proc.

Pasak N. Mačiulio, lygiai taip pat ir pramonės sektoriuje darbo našumas gali būti aukštas, bet jei parduodama produkcija už mažą kainą, atitinkamai nukenčia ir darbuotojų atlyginimai.

„Antra priežastis – lyginame Estijoje ir Lietuvoje atlyginimus pagal oficialią statistiką: neatsižvelgiame į tai, kaip ją iškraipo šešėlinė ekonomika, polinkis mokėti atlyginimus vokeliuose. Ir dar yra tas legalus šešėlis, kai Lietuvoje darbo užmokestis sumokamas ne kaip samdomam darbuotojui, o darbuotojas samdomas kaip išorinis specialistas ir atlieka savo funkcijas su individualios veiklos pažymėjimu ar verslo liudijimu.

Lietuvoje yra daugiau nei 200 tūkst. asmenų, kurie dirba naudodamiesi tokiomis veiklos formomis ir jie neretai sumažina statistiką“, – toliau savo pastebėjimais dalijosi ekonomistas.

Kaip trečią priežastį, kodėl nepaisant didesnio darbo našumo Lietuvoje vidutiniai atlyginimai mažesni nei Latvijoje ar Estijoje, N. Mačiulis įvardijo skirtingą ekonomikos struktūrą: „Lietuva ir Latvija mažai skiriasi, bet Estijoje dominuoja aukštesnės pridėtinės vertės pramonė ar paslaugų sektoriai, natūralu, kad net ir turint tokį patį našumą specialistų atlyginimai bus skirtingi. Įsivaizduokime gamyklą Lietuvoje, kur gaminami maisto produktai ar baldai, ir gamyklą Vokietijoje, kur yra surinkinėjami automobiliai. Darbuotojų kvalifikacija gali būti panaši, reikalaujanti panašios trukmės mokymų, bet ten, kur uždirbamos didesnės pajamos, pelnai, galima mokėti didesnius atlyginimus“.

„Swedbank“ ekonomistas prisipažino ne kartą girdėjęs kolegų pastebėjimų ir abejonių, ar Lietuvoje verslininkai nori dalytis pelnu su savo darbuotojais, tačiau čia jis primena prisiminti pelno ir BVP santykį.

„Jis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra labai panašus ir Lietuva bloguoju neišsiskiria. Žinoma, jei žiūrėtume į atskirus sektorius, gal rastume sektorių, kur pelno ir BVP santykis yra didesnis nei kaimyninėse šalyse“, – komentavo pašnekovas.

Komentarai (112)