Lūkesčiai pensijoms po 30 metų yra didesni, nei tikrovė dabar: šiuo metu vidutinė pensija siekia apie 40 proc. žmogaus pajamų, kai apklausos rodo, kad gyventojai norėtų gauti daugiau nei pusę buvusios algos senatvėje. Ko realu tikėtis išėjus į pensiją po trijų dešimtmečių?

Vertindamas artimiausių 30 metų perspektyvą, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Teodoras Medaiskis sako, kad senėjančioje visuomenėje nei „Sodra“, nei kaupiamieji fondai neturi lemiamo pranašumo.

„Studentams tai bandau paaiškinti labai paprastu pavyzdžiu: įsivaizduokim ateitį, kur beveik nėra jaunų ar vidutinio amžiaus dirbančių žmonių, užtat yra labai daug senų, ir kiekvienas jų su savo „sutaupytu“ deimantu, ar dar blogiau – pinigų maišeliu. Na ir kas? Juk deimantai ar pinigai nevalgomi. Todėl tenka tuos deimantus pardavinėti ir už juos pirkti dirbančiosios kartos pagamintą duoną. Bet deimantų pasiūla didžiulė, o paklausa maža, nes mažai tos dirbančiosios kartos pirkėjų. Vadinasi, deimantų kaina krenta, ir tos visos „santaupos“ tampa vertos ne daugiau, negu „Sodros“ galimybės mokėti pensijas, kai nėra kas jas uždirba“, - pavyzdžiu situaciją iliustruoja Medaiskis.

Profesorius sako, kad ir vienas, ir kitas kaupimo būdas iš esmės problemos nesprendžia. „Išeitis kitur – aukštesnėse technologijose, kurios gali iš esmės padidinti dirbančiosios kartos darbo našumą, kad pagaminto produkto užtektų ir jai pačiai, ir pensininkams.

Išeitis matyti vėlinant pensinį amžių, panaudojant vyresnių žmonių galimybes darbo rinkoje bei derinant šeimos ir darbo pareigas, kad vaiko gimimas jaunai šeimai nereikštų pajamų sumažėjimo, profesinės karjeros nutraukimo ir taip toliau“, - vardijo T. Medaiskis. Pašnekovas įsitikinęs, kad kalbant vien apie skaičius, be ilgalaikės politikos principų, efekto pasiekti nepavyks.

Tačiau „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad Lietuvoje yra ir kita priežastis, kodėl pensijos ir ateityje gali būti skurdžios. Anot jo, šalyje mėginta pritaikyti Prancūzijos, Vokietijos pensijų kaupimo ir mokėjimo modelius, bet faktiškai jie neveikia.

„Priežastis paprasta: Lietuvoje yra labai didelis perskirstymo mechanizmas ir nėra motyvacijos mokėti didesnes pensijos įmokas ypač daugiau nei vidutinį atlyginimą uždirbantiems gyventojams. Kadangi nėra aiškios kaupimo sistemos, pavyzdžiui, taškų sistemos ar panašiai, žmonės nelabai ja pasitiki ir tai yra viena priežasčių atsirasti šešėliui“, - kalbėjo ekonomistas.

Pašnekovo nuomone, neblogas sprendimas kaupti pensijai yra įgyvendintas Airijoje, iš dalies – Danijoje ir Šveicarijoje.

„Pirmoji pakopa, valstybinė, ten užtikrina bazinę pensiją, o tai reiškia, kad pensininkas neskurs ir netaps našta valstybei ta prasme, kad papildomai jo remti nereikės. Tada yra antroji pakopa, kurioje dalyvauja daugiau uždirbantys žmonės ir tai yra pagrindinis skirtumas, palyginti su Lietuva. Dabar iškilo klausimas, ar tikrai visiems tikslinga joje dalyvauti. Jei žmogus didžiąją dalį gyvenimo uždirba minimalų atlyginimą, gal jį tenkina bazinė pensija?“, - kalbėjo Ž. Mauricas.

Pateikdamas Airijos pavyzdį, jis dėsto, kad ten mokama pensija priklauso nuo žmogaus darbo stažo ir siekia apie 200 eurų per savaitę, bet Airijoje tai nėra didelės pajamos. Papildomos pensijos yra kaupiamos arba įmonėse, arba žmogaus iniciatyva. Pašnekovas sako, kad tokiu atveju ir socialinio draudimo mokesčiai turėtų būti mažesni.

„Manau, Lietuvoje, reikia pripažinti, valstybinė pensija gali užtikrinti tik tiek, kad žmogus neskurstų, dėl to ir mokesčio tarifas turėtų būti mažas. Jei dabar šis socialinio draudimo mokestis sudaro 25 proc. su darbdavio dalimi, jis galėtų būti 10 proc., kad žmonės būtų motyvuoti tiek mokėti kaip bazinį draudimą. Norintys kaupia papildomai, aišku, gerai, jei tai paskatinama, nes taupymas yra naudingas ir valstybei, - kalbėjo Ž. Mauricas.

Ką prognozavo, kai buvo galima rinktis

Šiuo metu Lietuvoje yra trys galimybės kaupti pensijai I ir II pakopose. Pirmoji - tik „Sodroje“. Antroji - pensijų fonduose kaupti tik „Sodros“ įmokos dalį pervedant 2 proc., o nuo 2020 m. 3,5 proc. pajamų. Trečioji - kaupti papildoma savarankiška įmoka. Tokiu atveju pervedama ne tik „Sodros“ įmokos dalis, bet ir mokamas papildomas procentas nuo algos (iki 2016 m. - 1 proc., po to – 2 proc.) ir gaunama papildoma įmoka iš valstybės (1 proc., o nuo 2016 m. 2 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio). Nuo 2004 m. galimybės buvo dvi: arba kaupti tik „Sodroje“, arba mažiau „Sodroje“, bet dalį ir pensijų fonduose, be galimybės „grįžti į „Sodrą“. 2013 m. vyko pertvarka ir tais metais atsirado vienkartinė galimybė „grįžti į „Sodrą“, taip pat sukurta trečioji alternatyva su valstybės skatinamąja įmoka.

Permainų metais, 2013-aisiais, buvo parengta Lietuvos banko analizė, nagrinėjanti, ko gali ateityje tikėtis būsimieji Lietuvos pensininkai. Darbo pavadinimas „II pakopos pensijų sistemos įtaka valstybės finansams ir gyventojų pajamoms ilguoju ir trumpuoju laikotarpiu“, o jo autorius - dabartinis Lietuvos banko Makroprudencinės analizės skyriaus viršininkas Andrius Škarnulis.

Darbe nurodoma, kad ilguoju laikotarpiu norima pasiekti, jog pensininko pajamos sudarytų 70 proc. buvusių darbo pajamų, ir, jeigu kaupiantieji pensijai per II pakopą nuspręstų dalį įmokos į pensijų fondus finansuoti ir savo lėšomis, valstybė išlaikytų „SoDra“ senatvės pensijos suteikiamą pakeitimo normą 2012 m. lygyje (tuo metu buvo 48 proc., dabar sumažėjusi iki 44 proc. turint būtinąjį stažą), ilguoju laikotarpiu būtų sukuriamos sąlygos pensijų fondų dalyviams gauti 70 proc. buvusių pajamų pensiją.

Nagrinėjant įvairius modelius, darbe prieita prie išvados, kam ir kada kaupti neapsimoka. „Gauti kiekybinio tikėtinos finansinės naudos iš dalyvavimo II pakopoje vertinimo rezultatai rodo, kad, jeigu esami II pakopos dalyviai atsisako prisidėti prie pensijų kaupimo savo lėšomis, tai dalyvavimo II pakopoje nauda yra abejotina visoms amžiaus ir stažo grupėms tų gyventojų, kurių gaunamos pajamos už vidutinį šalies darbo užmokestį nėra didesnės daugiau kaip 3 kartus (arba apskritai mažesnės už vidutinį darbo užmokestį). Tiems, kurių pajamos 4-5 kartus arba dar daugiau viršija vidutinį šalies darbo užmokestį, iš dalyvavimo II pakopoje gautina finansinė nauda atsiranda net ir atsisakant kaupimui skirti savo lėšų“, - rašoma darbe.

Taip pat dėstoma, kad toms gyventojų grupėms, kurioms nerekomenduotina dalyvauti kaupime, prisidėjus prie kaupimo ir savo lėšomis, atsiranda galimybė pajamas senatvėje padidinti. „Iš visų tų gyventojų, kurių pajamos vidutinį šalies darbo užmokestį viršija ne daugiau kaip 3 kartus (arba yra mažesnės už šalies vidurkį), mažiausiai rizikinga 2013 m. pradėti dalyvauti II pakopos pensijų kaupime yra tiems, kurių amžius neviršija 30-33 metų. Gaunančiųjų perpus mažesnį atlyginimą už šalies vidutinį, maksimali lauktina nauda siekia iki 30 proc., o gaunančiųjų 3,5 karto didesnį už šalies vidurkį atlyginimą – iki 34 proc., - skaičiuota tada. - Gaunančiųjų 4 kartus ir daugiau vidutinį šalies atlyginimą viršijančias pajamas iš II pakopos dalyvavimo gautina nauda reikšmingai didėja, o vyresnio amžiaus gyventojams mažėja rizika apskritai pradėti dalyvauti II pakopoje.“

Vertinta, kad galiojant pakankamai konservatyvių pensijų fondų grąžų prielaidai, vidutines pajamas gaunančių 25-35 m. amžiaus II pakopos pensijų kaupimo dalyvių pajamos senatvėje, atsižvelgiant ir į socialinio draudimo senatvės pensijos sumažėjimą dėl dalyvavimo II pakopoje, galėtų išaugti 15-30 proc., priklausomai nuo sukaupto darbo stažo. Taip pat priminta, kad apytiksliai 55 m. ir vyresnių gyventojų grupei, išskyrus didesnes pajamas gaunančiuosius, dėl finansinės rizikos nerekomenduotina pradėti dalyvauti II pakopos pensijų kaupime. Tuo metu skaičiuota, kas nutiktų atsisakius kaupimo II pakopoje apskritai.

„Jeigu šalyje neformuojama II pakopos pensijų sistema tokia, kokia numatyta šiuo metu, o senatvės pensijų mokėjimas remiasi tik I pakopos sistema, tai tuo atveju, jeigu būtų siekiama subalansuotos „SoDra“ senatvės pensijų dalies, tai netgi neatsižvelgiant į iki šiol sukauptą pensijų sistemos skolą, šalies gyventojų pakeitimo norma nukristų iki mažiau nei 30 proc. - rašyta tada ir nurodyta dar viena grėsmė. - Egzistuoja rizika, kad dėl politinių sprendimų nepavyks užtikrinti sistemos stabilumo, o ateityje senatvės pensijos dydis nebus toks, koks šiuo metu prognozuojamas, ir tai galėtų paveikti abi pensijų pakopas.“

Skaičiuojama, kad 2013 m. iš 1,1 mln. buvusių pensijų fondų dalyvių, į „Sodrą“ grįžo apie 24 tūkst. kaupiančiųjų, apie 700 tūkst. liko kaupti po 2,5 proc., o apie 350 tūkst. pasirinko kaupti papildomai.

Komentarai (50)