Daugelis esame susitaikę su mintimi, kad gyventi be darbo neįmanoma. Jis ne tik leidžia apmokėti sąskaitas, tačiau ir suteikia kasdienybei prasmę, struktūrą ir svarbą. Nekenčiamas darbas didesnei daliai žmonių yra mažesnė blogybė, nei jo nebuvimas. Tačiau Rutgers universiteto profesorius Jamesas Livingstonas mano, kad šie įsitikinimai – praeities atgyvena: pasaulis jau greitai susidurs su masine bedarbyste, ir žmonėms vis viena teks mokytis naujai tvarkyti savo gyvenimus ir išreikšti save. Be to, visuotinis užimtumas nepanaikina visuomenės nelygybės ir neapsaugo nuo skurdo. Savo samprotavimus Livingstonas išdėstė esė Aeon.

Su Livingstonu galima ginčytis, tačiau kiti mokslininkai patvirtina: per artimiausius 25 metus pusės darbo vietų nebeliks. Kuo žmonija užsiims vietoje darbo?

Daugelis ekonomistų ir politikų sutaria: bedarbystė – blogai. Savo priešrinkiminės kampanijos metu apie tai ne kartą pasisakė ir Donaldas Trumpas. Jis netgi tvirtino, kad realus bedarbystės lygis JAV siekia 42%, nors oficialiai jis mažesnis nei 6%. Kaip bebūtų, skurdo lygis JAV didesnis už oficialią bedarbystę – žemiau skurdo ribos gyvena 14,5% amerikiečių.

Rusijoje šis paradoksas dar ryškesnis. Nors bedarbystė 5,4%, oficialiai žemiau skurdo ribos gyvena 15,7% gyventojų, arba 23 mln žmonių. Tuo tarpu 41% rusų pripažįsta, kad jiems nepakanka pinigų maisto produktams ir aprangai. Darbas žmonijos nuo skurdo neapsaugo, bet visi labiausiai stengiasi kovoti su bedarbyste.

Galima lažintis, kad darbas susijęs su mūsų saviverte: mes pripratome, kad mūsų įgūdžiai ir gebėjimai rinkoje turi vertę ir daugelis uždarbį, siūlomą darbo rinkoje, laiko savo realia kaina. Tačiau daugelis savo darbo tiesiog nekenčia. Jis tvirtai susijęs su pavaldinio ir griežtos hierarchijos idėjomis, kai tuo tarpu laisvė nuo viršininkų ir įsipareigojimų – daugumos žmonių slapta svaja, įsitikinęs Livingstonas.

Be to, darbo santykiuose nuolat atsiranda diskriminacija. Pavyzdžiui, afroamerikiečių tingumo stereotipai vis dar gyvuoja JAV darbo rinkoje, tikina Livingstonas. Rusijoje situacija ne geresnė: tyrimai rodo, kad įvairiausių etninių grupių atstovai, ieškodami darbo, nuolat susiduria su stereotipais. Be to, darbas, kaip ir anksčiau, dalina žmones pagal lytį. Rusijoje moterų algos 30% mažesnės, nei vyrų.

Kaip bebūtų, žmonijai netruks teks ieškoti naujų savirealizacijos būdų. Norime mes to ar ne, daugeliui mūsų greitai darbo neliks. Ir tai gali būtų ne taip jau blogai.

Prarandame darbą

Remiantis Oksfordo universiteto tyrimu, 47% dabar egzistuojančių darbo vietų per kitus 20 metų gali išnykti. Per tą laiką robotai pakeis nekilnojamojo turto agentus, virėjus, odontologus, draudimo agentus, juridinius konsultantus ir t.t. ir pan. Tačiau jeigu šių profesijų atstovai dar bent turi laiko, tai kiti savo darbo vietą kompiuteriams turės užleisti jau per kelis artimiausius metus. Pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojai nustos būti paklausia specialybe labai greitai: nuo 2015 metų JAV testuojami bepiločiai sunkvežimiai. Jau dabar yra stambiagabaričių krovinių pristatymui šalyje yra verslui daug naudingesnių pasiūlymų, nes nereikia mokėti užmokesčio vairuotojams. JAV yra 3,5 mln sunkvežimių vairuotojų – ir jie visi ant bedarbystės slenksčio.

Galima pamanyti, kad panašūs apokaliptiniai scenarijai gresia tik Vakarų šalims su išvystytomis technologijomis. Tačiau taip nėra. Rusijos sunkvežimių vairuotojus irgi spaudžia bepiločiai. Rosavtodoro vadovas Romanas Starovoitovas pareiškė, kad žmogus iš šios sferos Rusijoje bus išstumtas vos per penkerius metus. O po sunkvežimių vairuotojų ateis paprastų vairuotojų eilė.

Vienas iš autoritetingiausių robotizacijos įtakos darbo rinkai tyrėjų, Rice universiteto profesorius Moshe Vardi mano, kad 2045 metais pasaulinis bedarbystės lygis sieks 50%. Nepaisant akivaizdžių darbo robotizacijos pliusų, jis į atietį žvelgia su nerimu: per 25 metus naujo visuomenės užimtumo modelio nesugalvojusi visuomenė atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje. „Pramonės revoliucija paskatino revoliucijas Rusijoje ir Kinijoje, nusinešusias 100 mln žmonių gyvybes. Tikiuosi, dabar esame išmintingesni, – sako Vardi.

Vardi nerimo pagrįstumą patvirtina JAV miestelio Youngstowno patirtis, kuriame 1977 rugsėjo 19 dieną buvo uždarytas metalurgijos fabrikas. Per metus miestas prarado 50 tūkstančių darbo vietų ir $1,3 mlrd pajamų. Pasekmės buvo kuo liūdniausios: per dešimt metų mieste patrigubėjo psichiatrijos klinikų pacientų, savižudybės tapo viena iš pagrindinių mirties priežasčių, o smurto artimoje aplinkoje lygis išaugo keletą kartų.

Tačiau ne visų požiūris toks pesimistinis. Savo knygoje „Four Futures“ ekonomistas Peteris Frase'as nurodo 2014 metais Gallup agentūros atliktą tyrimą, pagal kurį 70% amerikiečių savo darbo nemėgsta. Jei tiek daug žmonių jau dabar nekenčia savo gyvenimo, tai daug blogiau nebus. Atvirkščiai, šiems žmonėms atsivers naujos galimуbės.

Kuo užsiimsime?

Kaip tvarkyti savo kasdieną, neturint darbo? Kai kurie ekonomistai spėja, kad toks gyvenimas sukels visuotinę, nekontroliuojamą tinginystę. Tačiau dauguma futurologų mano, kad žmogus visgi ras kuo užsiimti.

Jamesas Livingstonas galvoja, kad drauge su visuotine bedarbyste ims vystytis „meilės ir rūpesčio rinka“. Jos pagrindas – darbai, kuriuos dabar dažnai atlieka savanoriai: rūpinimasis ligoniais ir pagyvenusiais žmonėmis, nukentėjusiųjų nuo gamtinių technogeninių katastrofų palaikymas. Kai darbo rasti neįmanoma, žmonės užsiims tuo, kas svarbiausia visuomenei.

Komentarai (12)