Neramios dienos Kinijai: didžioji strategija byra į šipulius ir kuo viskas baigsis - niekas nežino (1)
Šaltasis karas pasibaigė 1991-ųjų gruodį subyrėjus Sovietų Sąjungai. O štai 2016-ųjų lapkritį, Jungtinių Valstijų prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, baigėsi ir „šaltojo pokario“ era, portale project-sydicate.com straipsnį apie naują Kinijos ir Amerikos santykių etapą pradeda valstybės valdymo, tarptautinių santykių ir demokratizacijos ekspertas, knygų autorius Minxinas Pei.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiksliai numanyti, ką per savo valdymo metus pasauliui duos D. Trumpas, neįmanoma. Be kita ko, dėl to kalta ir labai jau nenuspėjama paties D. Trumpo pozicija. Tačiau dėl kai kurių pasekmių abejoti neverta. Vos per porą D. Trumpo prezidentavimo savaičių aukštyn kojom apvirto pagrindinės prielaidos, kuriomis buvo grindžiama Kinijos didžioji strategija, formuota nuo pat Šaltojo karo pabaigos.
Pirmoji prielaida – ideologinė. Po tariamo liberalios Vakarų demokratijos triumfo 1989-aisiais ši sistema netruko įsiviešpatauti. Kinijos komunistų partijai toks šios ideologijos pakilimas reiškė tiesioginę egzistencinę grėsmę.
Kalbant apie ekonomiką, Kinija tikėjosi, kad ekonomikos globalizaciją į priekį nuosekliai ves būtent Vakarai. Taigi Kinijos vyriausybė pasistengė su Vakarais užmegzti kuo glaudesnius komercinius ryšius – ryšius, kurie ne tik padėjo užtikrinti Kinijos ekonomikos augimą ir plėtrą, bet taip pat puikiai pasitarnavo Komunistų partijai ir suteikė galimybę Kinijai stiprinti savo įtaką svetur.
Kalbant apie nacionalinį saugumą, Kinijai neatrodė, kad JAV galėtų jai kelti kokį nors rimtą pavojų. Nors Amerikai ir jos sąjungininkėms visada patiko demonstruoti technologinį pranašumą (Kinijos lyderiams tai ilgus metus kėlė nemažą galvos skausmą), Kinija buvo įsitikinusi, kad JAV padarys viską, kad tik nekiltų jokių konfliktų, rašo M. Pei.
Galų gale Kinijos lyderiams teko susitaikyti su Amerikos užsibrėžta dvilype savo interesų gynimo strategija, kuri, viena vertus, leido Amerikai plėtoti draugiškus ekonominius ir diplomatinius ryšius su Kinija, kita vertus, gerokai įšaldė Amerikos ir Kinijos santykius saugumo srityje, idant atgrasytų nuo minčių apie ekspansionizmą. Taigi Kinijos lyderiai ėmėsi formuoti savą strategiją, kuria norėta kuo labiau išnaudoti šią palyginti taikią darbinę aplinką siekiant pagrindinio tikslo – sparčios ekonominės plėtros.
Tačiau dabar minėta darbinė aplinka yra gerokai pakitusi. M. Pei teigimu, reikėtų pripažinti, kad pasibaigus Šaltajam karui pakloti pamatai ėmė trūkinėti dar gerokai iki D. Trumpui įžengiant į pasaulinę areną. Dėl daugybės veiksnių Vakarams ėmė prastokai sektis užtikrinti, kad būtų nuosekliai laikomasi tarptautinėmis taisyklėmis apibrėžtos tvarkos, ir teikti visuotines viešąsias gėrybes. Šias nesėkmes, be kita ko, nulėmė ir 2008 m. pasaulį apėmusi finansų krizė, ir nuo pat 2001-ųjų rugsėjo 11-osios nesibaigiančios strateginės Amerikos klaidos Artimuosiuose Rytuose.
Kinija tam nesuteikė didelės reikšmės. Ji ėjo savu keliu, pamažu tobulindama savąją didžiąją strategiją ir tikėdamasi pasinaudoti galimybėmis, kurias jai suteiks santykinis Vakarų nuosmukis. Kol Amerikos dėmesys buvo nukreiptas į Artimuosiuose Rytuose liepsnojančius konfliktus, Kinija savo ištvermę mėgino mankštindama savuosius raumenis – visų pirma imdamasi Pietų Kinijos jūros reikalų.
Vis dėlto, įvertinus viską, pokyčių būta neesminių – strategijos esmė išliko tokia, kokia ir buvo. Tačiau pokyčiai yra būtini. D. Trumpui įsikūrus Baltuosiuose rūmuose, Kinijos didžioji strategija, atsižvelgiant į naujai iškilusias prielaidas, turės būti performuluota iš pagrindų.
Žvelgiant iš ideologinės plotmės, Kinija gali šiek tiek atsipūsti, rašo straipsnio autorius. Panašu, kad D. Trumpo eros pradžia – kartu su „Brexit“ Britanijoje ir dešiniųjų populistų suvešėjimu kitose Europos šalyse – byloja apie artėjantį liberalios demokratijos ideologinio patrauklumo nuosmukį.
Vis dėlto iš ekonomikos pusės naujoji darbinė aplinka Kinijai veikiausiai nebus itin palanki. Deglobalizacija dabar suvokiama kaip duotybė. Kinijai, kuri yra didžiausia pasaulio eksportuotoja pagal apimtį ir, ko gero, didžiausia globalizacijos teikiamos naudos gavėja, tai žada itin sunkiai pakeliamą naštą.
Įvertinus Kinijos priklausomybę nuo eksporto, net ir pagal labiausiai optimistinį scenarijų Kinijos ekonomikos augimo pagreitis greičiausiai sumažės. Bet didžiausią nerimą Kinijai kelia pesimistiniai scenarijai. Ekonominė tarpusavio priklausomybė tarp Kinijos ir JAV leidžia abiem šioms šalims išvengti geopolitinio ir ideologinio varžymosi. Tačiau jei D. Trumpas įgyvendintų savo ketinimus nutraukti prekybos susitarimus ir vienašališkai įvestų Kiniją gerokai suvaržysiančius muitus, dabartinis pasaulio prekybos režimas išskystų, o didžiausią to žalą patirtų būtent Kinija.
Visgi didžiausi pavojai, M. Pei nuomone, slypi nacionalinio saugumo srityje. D. Trumpo pareiškimai ir veiksmai, neatsiejami nuo jo kaip impulsyvaus storžievio įvaizdžio ir atspindintys jo pasaulėžiūrą, pagal kurią pasaulis – tai nesibaigiančių lenktynių arena, leido Kinijos lyderiams suprasti, kad Amerikos prezidentas nejuokais nusiteikęs kautis.
D. Trumpas ne tik gąsdino nebepaisysiąs „Vienos Kinijos“ politikos, kurios pagrindu nuo 1972-ųjų plėtoti Kinijos ir Amerikos santykiai, bet ir prisiekinėjo didinsiąs JAV karinio laivyno pajėgumą, kad galėtų drąsiai stoti prieš Kiniją. D. Trumpo mėginimai įsiteikti Rusijos prezidentui V. Putinui tik sustiprino Kinijos lyderių nuogąstavimus, kad JAV iš tiesų rengiasi mesti iššūkį Kinijai.
Rengdama savo naują didžiąją strategiją, Kinija turėtų labai gerai apsvarstyti šias naujas pastaruoju metu iškilusias prielaidas, rašo M. Pei. Tačiau į ką dar ji turėtų atsižvelgti, išlieka neaišku. Pavyzdžiui, jei D. Trumpas nuspręstų imtis Irano ir atitinkamai dar labiau įklimptų į Artimųjų Rytų liūną, Kinijai galbūt ir atsirastų šiokios tokios erdvės kvėpuoti. Tačiau jei jis pamėgintų su Kinija susiremti Pietų Kinijos jūroje arba nustotų paisyti „Vienos Kinijos“ politikos, JAV ir Kinijos santykiai veikiausiai būtų pasmerkti laisvam kritimui, o tai savo ruožtu išprovokuotų pamąstymus net ir apie galimą karinį konfliktą.
Jei šios prognozės vis dėlto neišsipildytų, galima dar viena grėsmė. D. Trumpo iškilimas iki prezidentų gali pastūmėti JAV ir Kiniją naujo šaltojo karo link. Daugeliui tai būtų sunkiai įsivaizduojama. Tačiau lygiai taip pat sunkiai įsivaizduojama buvo ir D. Trumpo pergalė prezidento rinkimuose.