Visą pasaulį išmaišęs lietuvis apie Š. Korėją: tai, ką pamatai savo akimis, neįmanoma net nupasakoti žodžiais (2)
Danas Pankevičius - daugiausiai šalių apkeliavęs lietuvis. Jo sąskaitoje – daugiau nei 160 skirtingų valstybių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vyras atviras – Šiaurės Korėja nenori sunaikinti pasaulio, ji tiesiog demonstruoja savo vienintelį pranašumą ir bando apsiginti nuo Amerikos. Ir, be abejo, turi dar daugybę keistų ir mūsų protu nesuvokiamų dalykų.
„Mus vežiojo tik tomis pačiomis gatvėmis ir rodė savo gražiausias miesto dalis, nors, pakilus į vieną lankytiną objektą, bokštą, iš kurio matosi visas miestas, pasirodė tikroji tiesa: buvo galima buvo išvysti išdaužytus langus ir apgriuvusias sienas.
Buvau girdėjęs apie statistus ir pats įsitikinau, kad jie egzistuoja. Atvykus į vieną gamyklą, jos kieme žmonės pradėjo žaisti krepšinį, o vienas vyriškis kaip mat groti akordeonu. Įėjus į vidų, viskas nutilo. Kai išeidinėjome į lauką, mus pamatęs akordeonistas, vėl puolė prie instrumento.“
Šiaurės Korėjoje vyras viešėjo ne vieną kartą. Pirmąkart ten lankėsi prieš šešerius metus, šalį vis dar valdant senajam lyderiui. Tuomet viskas buvo dar griežčiau, o už vieną dieną, praleistą Šiaurės Korėjoje, mokėjo po tūkstantį eurų.
Paskutinį kartą čia jis buvo prieš pusę metų, kai viskas buvo šiek tiek pasikeitę. Buvo žmonių, kurie net turėjo išmaniuosius telefonus. Tai – partijos nariai ir mokslininkai, kurie čia itin gerbiami dėl savo darbo. Mokslininkai dalyvauja šalies ginklų pramonėje, todėl jiems net statomi atskiri rajonai.
Ten dirba kiekvienas, tačiau darbas dažnai išreiškiamas ir pačiomis absurdiškiausiomis formomis. Pagrindinis valdžios tikslas – kad visi būtų užsiėmę ir dirbtų.
„Autostradoje, kurioje praktiškai nėra automobilių, šimtai kilometrų apsodinta gėlėmis. Manau todėl, kad kiekvienas žmogus turi būti užimtas, todėl valdžia prigalvoja visokių darbų. Prie gamyklų gali matyti žmones, skinančius žolę rankomis. Jie nenaudoja elementarių įrankių žolei pjauti ir viską daro rankomis arba tiesiog skabo peiliu.“
Šalyje egzistuoja ir dar daugiau taisyklių. Visi žmonės atrodo pakankamai vienodai, nes yra oficialus leistinų šukuosenų sąrašas. Ir, kad ir kaip keistai tai skambėtų, paprastas žmogus ten laimingas, nes žiūrėdamas į aplinkinius, mato tokį patį gyvenimą kaip ir savo, ir jam neskauda širdies dėl geresnės kaimyno mašinos arba skanesnio kąsnio.
Nieko apie pasaulyje vykstančius įvykius ir Vakarų kultūrą nežinantis Šiaurės Korėjos pilietis ant valdžios pykti negali. Mat jis turi viską: valdžia parūpina ir būstą, ir nemokamą gydymą, ir išsilavinimą. Netgi maisto.
„Kiekvienas gyventojas, bent jau sostinėje, kasdien gauna ryžių. Ir tai priklauso nuo tavo darbo pobūdžio. Jei tu esi moteris ir dirbi lengvą darbą, gauni 850 gramų ryžių. Jei tu dirbi statybose ir esi vyras, gauni 1 kg 200 gramų ryžių per dieną. O jei nesuvartoji visų ryžių, gali grąžinti tuos ryžius valstybei ir valstybė už tai tau sumoka kažkokią sumą pinigų.“
Vietiniai žino vieną taisyklę, kurią pažeidus sugadinsi gyvenimą ir savo tėvams, ir net vaikams. Labiausiai baudžiama yra už bandymą pabėgti iš šalies.
„Jeigu vietinis gyventojas bandys palikti šalį, bus nubausti jo vaikai ir tėvai, likę šalyje. Todėl ryžtis bėgti į Kiniją dabar yra itin pavojinga. Nes tavo kaltę išpirkinėja net trys kartos.“
