Kiek Lietuvos žemėse guli sprogmenų, gali atsakyti tik tie, kurie jų čia primėtė, interviu LRT.lt sako Lietuvos kariuomenės (LK) Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas kpt. Nerijus Alekna.

Jis skaičiuoja, kad daugiausia randama artilerijos sviedinių ir minosvaidžio minų. Didžiausia jų koncentracija – pietvakariniame Lietuvos regione.

Liepos pabaigoje Šakiuose žemę kasę darbininkai prie namo pamatų aptiko Antrojo pasaulinio karo laikų maždaug 100 kg sveriančią rusišką aviacinę bombą. Jos viduje buvo apie 50 kg sprogstamosios medžiagos.

Karo laikų aviacinę bombą sėkmingai sunaikino J. Vitkaus išminavimo kuopos išminuotojai.

Panaši operacija įvyko 2015 metų liepą Šiauliuose, Zoknių mikrorajone, tada taip pat buvo rasta aviacinė bomba. 2014-aisiais Kauno Aleksoto mikrorajone buvo rasta vokiška Antrojo pasaulinio karo laikų aviacinė bomba. „SC 250“.

250 metrų spinduliu buvo evakuoti aplinkinių namų gyventojai iš 54 namų. 2014 metų balandį aviacinė bomba buvo rasta ir Vilniaus oro uosto teritorijoje, tiesiant kelią.

Pranešus apie sprogmenį, į įvykio vietą vyksta J. Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos išminuotojai arba „Aro“ išminuotojai.

J. Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopa – LK Sausumos pajėgų (SP) dalis. Kaip teigia kpt. N. Alekna, pagrindinis jo vadovaujamos kuopos uždavinys – ruoštis tėvynės gynybai.

„Mes vykdome karinį rengimą: kariai mokomi šaudyti, sprogdinti. Neutralizuojame sprogmenis tiek neplaninių operacijų metu, kai gauname iškvietimą, tiek planinių, kai tikrinama kokia nors teritorija. Taip pat esame pasiruošę vykdyti improvizuotų sprogmenų neutralizavimą.

Lietuvoje visa tai vykdo „Aras“, bet, esant poreikiui, mes taip pat pasiruošę padėti. Mes vykdome vietovės žvalgybą – jei kariuomenės daliniui reikia kurioje nors vietoje įsteigti susitelkimo rajoną, galime atlikti žvalgybą dėl sprogmenų. Galime žymėti minų laukų kraštus, ieškoti apėjimų minų laukuose.

Galime sprogdinti, sugriauti tiltus ar kitus objektus. Vykdome ir povandenines operacijas – mūsų kuopa vienintelė visose SP turi narų komandą, kuri vidaus vandenyse gali vykdyti žvalgybą, inžinerinius darbus, neutralizuoti sprogmenis.

Nei vieni kariuomenės mokymai neapsieina be išminuotojų paramos“, – interviu LRT.lt apie savo darbo specifiką pasakoja N. Alekna.

– Kapitone, daugėja ar mažėja iškvietimų apie rastus sprogmenis?

– Pastaruosius dvejus metus iškvietimų šiek tiek sumažėjo, o iki 2014-ųjų iškvietimų skaičius kasmet augo. Per metus vidutiniškai sulaukiame apie tūkstančio pranešimų apie rastus sprogmenis. Daugiausia – civilių gyventojų pranešimų apie rastus įtartinus daiktus.

Jie jau žino, kad tokiu atveju reikia skambinti 112 ir informuoti apie radinį, laukti pareigūnų. Galbūt greitai užmiršime nelaimingus atsitikimus, kurių, deja, nutinka Lietuvoje.

– Paprastai išminuotojams darbo padaugėja pavasarį ir rudenį, kai žmonės dirba žemės ūkio darbus. Kas turėtų kelti įtarimą? Juk net traktoriaus ratą galima supainioti su prieštankine mina.

– Jei žmogus pamatė daiktą, kuris, jo nuomone, panašus į sprogmenį, yra pakankamas pagrindas kviesti specialiąsias tarnybas.

Niekas dėl netikro iškvietimo nepyks, netgi padėkos. Mes niekada nepaliekame rastų pagalių ar akmenų, kurie yra panašūs į sprogmenis –  kad nereikėtų važiuoti antrą kartą.

Jau geriau du kartus mus iškvieskite, kai rasite traktoriaus ratą, bet trečią kartą radę prieštankinę miną žinosite, kaip elgtis.

Pagal statistiką, 2 proc. visų iškvietimų yra tokie, kai randami daiktai, kurie neturi sprogstamųjų medžiagų, o 98 proc. sprogstamųjų medžiagų turi.

Taigi radus sprogmenį reikia pranešti pareigūnams ir pažymėti tą vietą, kad atvykę išminuotojai galėtų imtis darbo. Dar blogiau, kai radę sprogmenį meta jį į kaimyno daržą per tvorą.

Arba kai statybininkas randa sprogmenį ir apie jį praneša tik darbo dienos pabaigoje. Paskambina ir sako: atvažiuokit susirinkti sprogmenų. Tokiu atveju neteisėtai disponuoji sprogmeniu.

– Kokie sprogmenys dažniausiai randami Lietuvoje?

– Didžioji dalis visų randamų sprogmenų – apie 40 proc. – surandama artilerijos sviedinių ir minosvaidžio minų. 82 mm minosvaidžio mina – vienas dažniausiai pasitaikančių sprogmenų. Jų tikrai daug pribarstyta.

– Kur ir kokių sprogmenų randate?

– Kalbant apie 82 mm minosvaidžio miną, ji pradėta gaminti prieš Antrąjį pasaulinį karą ir naudota po jo. Šaudmens naudojimas ir jo atsisakymas gali siekti kelis laikotarpius ir kelis karus.

Rankinę granatą F, vadinamąją „citrinukę“, galima sutikti iki šiol. Ji buvo plačiai naudota per Antrąjį pasaulinį karą. Pirmojo pasaulinio karo artilerijos šaudmenys taip pat buvo naudojami ir Antrajame pasauliniame kare.

Mes kruopščių istorinių tyrinėjimų nesame atlikę, yra tik padriki duomenys, tarkime, ties Raseiniais buvo tankų mūšis, vadinasi, ten randama daugiau tankų amunicijos. Jei miškuose buvo kokie nors daliniai, vadinasi, ten galima rasti daugiau kasetinės amunicijos.

– Kuriuose regionuose randate daugiausia sprogmenų?

– Lietuvos pietvakarinis regionas – Vilkaviškio rajonas, Klaipėdos regionas – galbūt kaip ir anksčiau, taip ir ateityje bus tos vietovės, kurios mums duos daugiausia darbo.

Bet jo užtenka ir didžiuosiuose šalies miestuose. Reikia suprasti, kad sprogmenų bus randama tose vietose, kurios buvo svarbios kariuomenėms ir dėl tų vietovių vyko mūšiai. Kuo mūšis ilgesnis, tuo daugiau sunaudojama amunicijos.

– Kiek mūsų žemėse dar gali gulėti sprogmenų?

– Į šį klausimą gali atsakyti tik tie, kurie čia atsivežė ir primėtė sprogmenų. Tik jie.

Vieną teritoriją „išvalai“, atsiranda kita. Tai – vadinamieji „karštieji taškai“, kur tankiau randami šaudmenys. Tos teritorijos nuolat valomos, bet viskam reikia laiko. Reikia perkasti 65 tūkst. kvadratinių kilometrų – tiek, kiek užima Lietuvos teritorija.

– Prisimenu, kaip prieš keliolika metų vaikščiojau po Aleksotą ir staiga pamačiau plačiai aptverta teritoriją. Tąkart buvo rasta galinga aviacijos bomba, tarp kitko – žmogaus kieme. Operacija buvo sėkminga – bomba buvo nukenksminta. Kokius dar įspūdingus sprogmenis jums teko neutralizuoti?

– Labiausiai ir įsimena aviacinės bombos. Atvykęs į įvykio vietą randi surūdijusios geležies gabalą, aplipusį žemėmis. Turi suprasti, kokie yra sprogdikliai, koks jų veikimo principas, kokios gali būti neutralizavimo procedūros. Vyksta atpažinimo procesas.

Didžiausią įspūdį kelia sprogstamosios medžiagos kiekis. Žmogui „išgaruoti“ daug sprogstamosios medžiagos nereikia, o dar turi galvoti ir apie aplinkinius.

Įsiminė operacija Lietuvos jūrų muziejuje. Iš ten išvežėm 10 tonų geležies ir sprogmenų. Tikėtina, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, nors tai – tik prielaida, vokiečiai paėmė ir suvertė sprogmenis į Jūrų muziejaus kanalą.

Kai darbininkai pradėjo vykdyti kanalo rekonstrukcijos darbus, nuleido vandenį, išlindo vienas sviedinukas, vėliau – antras, trečias, ketvirtas... Per kelis kartus surado daugiau kaip 200 vienetų.

Kita įspūdinga vietovė – Rūdninkai. Jei sulaukiame skambučio iš ten, žinome, kad rado aviacinę bombą. Rūdininkų poligone randi ne tik Pirmojo pasaulinio karo ar Antrojo pasaulinio karo sprogmenų, bet ir šiuolaikinių.

– Kiek vidutiniškai trunka sprogmens neutralizavimo operacija?

– Ilgiausiai, turbūt teko dirbti su Aleksote rasta bomba – ten vyrai dirbo tris paras. Paprastai, jei telpi į valandą, tai yra neblogas rezultatas.

Bet valandai reikia idealių sąlygų – pavyzdžiui, turi būti rasta rankinė granata vidury laukų, yra daug policijos ekipažų, nėra pašalinių žmonių, net paukščiai neskraido.

Dažniausiai laikas mūsų nespaudžia – jei bomba išgulėjo 70 metų, tai pagulės dar dvi valandas, kol bus galima saugiai atlikti neutralizavimo darbus.

– Kokias apsisaugojimo priemones naudojate neutralizuojant sprogmenis?

– Viskas priklauso nuo to, koks yra šaudmuo. Standartinės priemonės – šalmas, šarvinė liemenė, standartinis paketas.

Didžiausias apsisaugojimas – žinios: ką žinai apie rastą daiktą, ar suvoki, koks yra sprogdiklio veikimo principas, ką reikia daryti.

– Prieš šimtmetį pagrindiniai išminuotojų įrankiai buvo kastuvas, kirvis, kirtiklis, pjūklas, žirklės. O dabar?

– Pajuokauju, kad jei esi išminuotojas, pirmiausia, ką tau reikės daryti – kasti daug žemės. Taigi ir dabar naudojame pagrindinius žemės ūkio darbų įrankius.

Kai naikiname rastus sprogmenis, stengiamės, kad būtų kuo mažesnė smūginė banga ir kuo mažesnis skeveldrų išmetimas. Būna, atvažiuoja išminuotojas į įvykio vietą, įleidžia sprogmenį į žemę, sėkmingai nukenksmina ir pasigirsta švelnus „pokšt“.

Išminuotojas nusibraukia prakaitą ir džiaugiasi, kad gerai padirbėjo. O visas kaimas baubia, nes tikėjosi fejerverkų. Su savimi dažniausiai turime standartinius dalykus – sprogdinimo įrangos komplektus, kuriuos galima sprogdinti tiek ugniniu, tiek elektriniu būdu; taip pat – minų ieškiklius, kai reikia patikrinti teritoriją.

Turime ir specifinės įrangos – abrazyvinio metalo pjovimo įrangą ir pan., kad, esant sudėtingai operacijai, būtų galima perpjauti sviedinį. Yra nuotolinio valdymo reaktyviniai raktai, patrankėlės, skirtos numušti sprogdiklius.

Turime ir nuotolinio valdymo robotus. Teko sutikti kolegų iš kur kas turtingesnių šalių, kurie turi kur kas skurdesnį komplektą. Vis tik viskas tobulėja, atsiranda naujovių, todėl reikia ruoštis.

– Kur dažniausiai išminuojate sprogmenis?

– Viskas priklauso nuo sprogdiklio – tai apsprendžia, kokia bus procedūra. Saugiausias būdas – naikinti vietoje ir šaudmens nejudinti. Padedi papildomą sprogstamosios medžiagos užtaisą, atsitrauki į saugią zoną ir sprogdini.

Bet tam reikia palankių aplinkybių. Jei vietoje sprogdinti negalima, bet galima transportuoti – vežame sprogmenį sunaikinti į poligoną. Trečias variantas – kai negali sprogmens išvežti, bet negali ir sprogdinti – tada sprogmenį neutralizuoji vietoje.

– Sužalojimai gali būti labai rimti, tiesa? Arba net mirtini. Ar tiesa, kad piršto dydžio sprogstamosios medžiagos užtaisas gali nutraukti ranką, o kumščio dydžio – sumaitoti kūną?

– Jei šiame kabinete, kuriame dabar kalbame, sprogtų kumščio dydžio rankinė granata, nežinau, ar liktų sveikų žmonių. Tušinuko galo dydžio detonatorius sprogimo metu sugeba sužaloti plaštaką, išdraskyti audinius ir nutraukti pirštus.

Didesni objektai sprogdami padaro daugiau žalos, nes smūginė banga – viską griaunanti. Didžiulis karštis gali ir padegti pastatą, nekalbant apie skeveldras, kurios gali nuskrieti kelis šimtus metrų.

– Vis dar atsiranda sovietų armijoje tarnavusių asmenų, kurie apsimeta, kad viską gerai supranta ir žino, kaip „teisingai“ išardyti sprogmenį?

– Jų mažėja, bet kiekviename rajone vietiniai pažįsta kokį nors „išminuotoją“, kuris kažkada kažkur tarnavo ir viską „žino ir moka“. Paskui medikai ir keliauja pas tokius „išminuotojus“.

– Jei dar apskritai reikia jiems ten važiuoti.

– Na, medikai juk turi konstatuoti mirtį.

– Siaubą kelia ir tie, kurie patys nusprendžia pristatyti sprogmenis?

– Taip, yra tokių, kurie atneša sprogmenis į policijos komisariatą. Prieš kelerius metus žmogus buvo atnešęs sprogmenį į dalinį, paliko prie punkto ir sako: štai sprogmuo, susitvarkykit. Bet visą laiką žmonėms kartoju, kad jie nežino, kuo rizikuoja.

Jie nežino, koks jautrus yra sprogdiklis ir kiek jis pažeistas. Kai daiktas rastas laukuose – specialistai su juo dirba, bet visai kas kita, kai žmogus atneša sprogmenį į miesto centrą. Juk gali tekti daryti evakuaciją, sutelkti papildomas pajėgas.

O jei reikėtų sprogdinti vietoje? Juk tai – papildoma materialinė žala. Žmogus rizikuoja nuo tos akimirkos, kai paima sprogmenį iki tos, kai kažkur padeda. Švelniai tariant, griežtai nerekomenduoju taip elgtis.

– J. Vitkaus inžinerijos bataliono karių šūkis – „Inžinieriau, nesigailėk prakaito, brolių gyvybę saugai“. Ar labai muša karštis ir bėga prakaitas neutralizuojant sprogmenis?

– Jei temperatūra teigiama, šviečia saulė, esant 25 laipsniams karščio, kai esi su šarvine liemene ir šalmu – prakaitas tikrai teka.

– Koks tas jausmas, žinant, kad negali klysti?

– Nėra jausmo. Tiesiog dirbi.

– Dirbi maksimalia koncentracija ir negali būti jokio sutrikimo?

– Meluoja tie, kurie sako, kad nesutrinka ir viską daro kaip robotai. Taip nėra. Jei tai, ką darai, truputėlį nukrypsta nuo plano, milisekunde gali šmėstelėti nuostabos jausmas. Jis tikrai atsiranda, ir psichologai tai yra įrodę.

Bet jei esi gerai treniruotas, sugebi greitai ir adekvačiai reaguoti į pasikeitusias sąlygas, susitvarkai su iškilusia problema.

Savo vyrams visada sakau: jei pajutote, kad pavargote, galite pasakyti: stop. Tuomet organizuosime kitą grupę, kuri perims operaciją.

Paprastai dirba du išminuotojai kariai, kurie kontaktuoja su kitų tarnybų atstovais ir valdo situaciją. Visą laiką telefonu nebendrausi ir patarimų tau niekas nedalins – turi priimti sprendimus čia ir dabar.

Vyresnysis kolega turi galvoti apie viską – koks yra gruntas, ar yra nutiesta elektra, kokios yra oro sąlygos. Gali susiruošti atlikti neutralizavimą, bet staiga užėjo rūkas ir viskas aptemo. Ką daryti? Ką daryti, jei iš namo, šalia kurio yra sprogmuo, nesikrausto gyventojai?

Patirtis padeda priimti adekvačius sprendimus. Išminuotojo galvos skausmas – galvoti, kas patenka į pažeidimo spindulį. Turi galvoti netgi ir apie virš tavęs skrendantį paukštį, kuris gali gauti skeveldrą, o tu vėliau aiškinsiesi, kodėl „nukirtai“ žieduotąjį karvelį.

– Ar jūs pats gyvenime dar ko nors bijote, kai kasdien galite atsisveikinti su šiuo pasauliu?

– Bijoti yra normalu. Baimė baimei nelygi – kai eini per pėsčiųjų perėją ir pamatai greitai atlekiantį automobilį, išsigąsti. Jei neišsigąsti – tau negerai su galva.

– Ar jūs turite šeimą?

– Turiu.

– Ko ryte jums palinki žmona?

– Darbas yra darbas. Duoda bučkį ir išleidžia. Mes su žmona esame apie tai kalbėję, kad toks yra mano gyvenimo būdas. Ji suprato, kokie yra iššūkiai, gyvenant su manimi.

– Ar turite juokų?

– Visokių, bet nenoriu jų leisti į eterį. Vienas jų – kad gerų išminuotojų niekas nepastebi, o blogus išgirsta iš toli.

– Norinčiųjų prisijungti prie jūsų, ko gero, nėra eilės?

– Ne, eilių tikrai nėra. Pas mus ateina tie, kurie tarnavo kituose daliniuose. Bet visų ateinančių klausiu, ar tikrai nori dirbti tokį darbą, ar suvokia, kokie bus iššūkiai, ir ar supranta, koks bus atlygis.

Nešioti išminuotojo ženklą gali ne kiekvienas. Reikia įdėti daug įdirbio, kad būtų galima tave kažkur išleisti ir tavimi pasitikėti.

– Kokie žmonės dirba išminuotojais?

– Įvairūs. Turime karių, kurie tarnybą pradėjo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir iki šiol čia dirba. Yra Sausio 13-osios gynėjų, bet pagrindas susiformavo 2003 m., kai visi inžineriniai padaliniai buvo sutelkti į vieną vietą.

Anksčiau buvo Išminavimo tarnyba, vėliau tapo Išminavimo kuopa, o dabar yra Sprogmenų neutralizavimo kuopa.

Tie kariai, kurie čia dirba ne vienerius metus, dirba gerai. Atėjusi nauja karta – dar jauna, juos dar reikia patikrinti. Kai subręs, suvoks, koks šis darbas. Pas mus nėra tik pratybos, čia būna ir operacijų. Mes vykdome taikos meto operacijas kiekvieną dieną.

Nėra tokio dalyko, kad instruktorius patapšnos per petį ir pasakys, ką darai blogai ir ką reikėtų kartoti. Jei padarysi klaidą – aplinkui išgirs visi.

– O charakterio bruožai? Kas turi dėtis išminuotojo galvoje, kad jis kasdien dirbtų šį darbą?

– Ateidami į tarnybą žmonės turi visokių rūpesčių, planų. Vieni nelabai džiaugsmingai pradeda dieną, kiti – labai džiaugsmingai. Bet nuvažiavęs į operacijos vietą perdedi patefono adatėlę ant kitos plokštelės ir pradedi dirbti.

Tuomet visus savo rūpesčius meti iš galvos, išsivalai galvą ir pradedi žiūrėti, koks turi būti pirmas, antras, trečias žingsnis. Tuomet vyksta šveicariško laikroduko užsukimas – turi daug ką įvertinti, kad darbą atliktum sėkmingai.

Išminuotojas turi būti šaltakraujiškai mąstantis, ne karštakošis; jis turi turėti neblogą aplinkos suvokimą ir logiškai mąstyti, mokėti greitai priimti sprendimus. Žmogus turi nesipykti su matematika.

Nėra blogiau, kai paklausi, kiek yra kubinė šaknis iš tūkstančio, ir žmogus nežino, ką atsakyti. Sprogstamosios medžiagos kiekis koreliuoja su saugiu atstumu per kubinę šaknį.

Išminuotojas neturi turėti alergijos sprogstamajai medžiagai, turi būti pakankamai gerai fiziškai pasiruošęs dirbti su visa reikiama amunicija. Jis turi būti atsidavęs darbui, nes kai visi atostogauja, tu dirbi. Geriausios atostogos išminuotojui – žiemą, kai užšąla žemė. Turi domėtis savo darbu.

Jei nesidomėsi naujovėmis, bus bėda. Atvyko sąjungininkai, atsivežė naujų dalykų, kai kuriuos jų esu matęs tik mokykloje. Vadinasi, kolektyvą reikia supažindinti su naujais užtaisais.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Vytenis Radžiūnas

Komentarai ()