Nors Šiaurės Korėja, būdama nedidelė, skurdi šalis, sulaukia didžiulio dėmesio, kreivų veidrodžių karalystė tebėra uždara. Vis dar mažai žinome, ką galvoja jos žmonės. Žinome, ką jie kalba, sutikdami lankytojus, tačiau užsieniečius sutinkantys asmenys stovi socialinių laiptų apačioje, be to, jų žodžiai skrupulingai analizuojami. Žinome, ką kalba iš šalies pabėgę žmonės, bet jie nusprendė ir rado būdų, kaip išvykti, taigi iš esmės yra netipiniai piliečiai.

Geriausia indikacija to, ką sako Šiaurės Korėjos gyventojai, – nelegaliai dirbantys asmenys Kinijoje, nors jų požiūrį iškreipia gyvenimas pasienyje ir kelionės užsienyje.

Kai kuriems pavyksta paskleisti savo pažiūras iš nelegaliai turimų kiniškų telefonų, kurie sugauna mobiliuosius signalus pasienyje.

Tiesa, jais galima naudotis vos kelias minutes, antraip būtų susekti.

Kodėl jie nemėgsta amerikiečių?

Žinome, kad Šiaurės Korėjos gyventojai turi pagrindo bijoti Amerikos karinės galybės. Per Korėjos karą šalis patyrė amerikiečių lėktuvų išpuolių.

Teoriškai karas tebevyksta – juk konflikto pabaigoje nebuvo pasirašyta taikos sutartis, tik paliaubos. Šalies lyderiai dėl patiriamų ekonominių sunkumų seniai kaltina užsienio agresiją.

Šios pamokos prasideda anksti – pradinėse mokyklose per matematikos pamokas mokiniai skaičiuoja, kiek Šiaurės Korėjos kariuomenė nužudė „Amerikos imperialistinių niekšų“. Pastarojo meto istorija tik sustiprino lyderių įspėjimus – George‘as W. Bushas prieš įsiveržiant į Iraką tai pavadino blogio ašimi.

Paslaptingi lyderiai

Daugelis elito atstovų pasakytų, kad jų likimas glaudžiai susijęs su Kim Jong Unu. Šeimos aura kiek priblėso, bet tebėra režimo išlikimo strategijos dalis – jei jį nušalintų, šios šeimos atstovai netektų komfortabilaus gyvenimo, jų lauktų baudžiamosios bylos ar net mirtis.

Galėtų būti tokių, kurie teoriškai norėtų jį nuversti. Nesėkmės, įtampa tarp viršūnių akivaizdžiai didėja, taip pat daugelis pašiurpo, kai 2013 m. Kim Jong Unui nubaudė mirtimi savo dėdę.

JAV žvalgyba turi labai mažai duomenų apie aukščiausius šalies lyderius. Nors Seulas žino daugiau apie valdančiųjų šeimos tinklus, manoma, kad net Pietų Korėjai sudėtinga apibūdinti kai kuriuos individus, interesus ir konfliktus.

O kadangi svarbiausi asmenys juda tarp partijų ir karinių postų, neaišku, ar kartu su jais perkeliama ir tam tikra tvarka.

Skurdas didėja

Atotrūkis tarp lyderių ir žemesnių rangų yra realus, jis didėja. Kadaise šalis buvo viena iš labiausiai klestinčių ir industrializuotų regione. Valstybė garantuoja savo piliečiams darbą, maistą ir sveikatos priežiūrą, žada, kad nėra ko pavydėti išoriniam pasauliui.

Tačiau badas praėjusio amžiaus dešimtą dešimtmetį išžudė šimtus tūkstančių žmonių ir sudavė stiprų smūgį sistemai. Šiais laikais daugybė žmonių priklauso nuo privataus sektoriaus.

Darbininkai duoda kyšius, kad galėtų neiti į jiems paskirtus darbus – atlyginimai tokie maži, kad jiems labiau apsimoka duoti kyšį ir dirbti kitur.

Šiais laikais vyriausybė – ne kas kita kaip kliūtis, kontroliuojanti savo žmonių drabužius ir net šukuosenas, tačiau nepadedanti valgio ant stalo. O valdininkai visą laiką lobsta iš kyšių ir verslo sandorių.

Kim Jong Unas siekė sudaryti įspūdį, kad vyksta judėjimas. Buvo Statybų bumas Pchenjane, pagerėjimas maisto gamybos srityje, bet praraja tarp realybės ir retorikos Šiaurė Korėjoje gili ir gilėjanti.

Klesti pyktis ir cinizmas

Nepaisant griežčiausios kontrolės, į šalį pasmunka užsienio žiniasklaidos, kuri dar labiau menkina valdžios žodžius. Užsienyje keliavę Šiaurės Korėjos gyventojai matė, kad kitur gyvenimas kur kas lengvesnis.

Savaime suprantama, korėjiečiai bijo išsakyti savo pažiūras, tačiau vienaip ar kitaip į užsienį prasprūsta žinių apie šalyje klestintį cinizmą ir pyktį. Neaišku, ar plačiai pasklidusios tokios nuotaikos ir nepanašu, kad iš to galėtų gimti koks reformas skatinantis judėjimas.

Dėl plataus informatorių tinklo ir kolektyvinių bausmių sistemos režimas klesti, kurstomas baimės. Manoma, kad politinių kalinių stovyklose įkalinta dešimtys tūkstančių žmonių.

2014 m. JT ataskaitoje rašyta, kad tokie žmogaus teisių pažeidimai, kokie daromi Šiaurės Korėjoje, neturi paralelių šiuolaikiniame pasaulyje.

Tačiau ir Šiaurės Korėjoje, kaip ir bet kur, įmanoma žmonėms siekti daugiau – kaltinti vyriausybę dėl sunkios ekonominės padėties, nekęsti žiaurumo, suprasti, kad kitur gyvenimas kur kas geresnis, o tuo pačiu jausti pasididžiavimą tėvynės kariniais pasiekimais ir gebėjimu atsilaikyti prieš amerikiečius. Beje, ši nuotaika yra bazinė režimo skaičiavimuose, taip atkakliai laikantis branduolinių ginklų.

Komentarai (3)