Vis daugiau ES šalių pageidaujant Europos Komisija pranešė, kad siūlo ES narėms atsisakyti laiko sukiojimo nuo 2019 metų. Netyla diskusijos, kurią laiko juostą pasirinkti? Daugiausiai ginčijamasi, dėl juostinio, į kuria patenka didžioji dalis šalies ir vasaros laiko palikimo.

Kad nebūtų nesusipratimų, dėl tokių pavadinimų reikia žinoti, kad pradinis laiko zonų atskaitos taškas – Pradinis meridianas (0° rytų ilgumos), einantis per Karališkąją Grinvičo observatoriją Londone, nuo kurio į 24 valandų juostas suskaidytas žemės rutulys. Visuotinai pripažinta, kad laikas nuo Grinvičo yra žymimas UTC.

Didžioji dalis mūsų krašto patenka į juostą plius dvi valandos prie Grinvičo laiko (UTC+2), kuris ir vadinamas Lietuvos juostiniu laiku. Vasaros laikas gaunamas, prie juostinio laiko pridėjus vieną valandą ir dar vadinamas Maskvos laiku (UTC+3), nes sutampa su šios Rusijos dalies juostiniu laiku. Penktadalis vakarinės šalies patenka ir į centrinės Europos laiko juostą (UTC+1), taigi, galime naudoti ir šį laiką.

Kam nėra buvę, kad ryte norisi ilgiau pamiegoti, nors jau įprastas laikas keltis, ar pavakarį ima miegas, nors dar ne laikas miegoti. Žiūrime, kiek gi dabar valandų? Dažniausiai net nesusimąstome kas sukelia šiuos laikrodyje rodomo laiko ir žmogaus poreikių neatitikimus. Dar labiau šie pojūčiai pastebimi, kai persukame laikrodžius valandą į priekį pavasarį ar rudenį valanada atgal. Daugelis esame pajutę, kad pasikeitus kėlimo laikui, esame prasčiau išsimiegoję, būname irzlūs. Valandos laiko šuolis, vėlinimas ar ankstinimas labai pastebimas, nes vienu metu sukelia šiuos nepatogumus didelei grupei žmonių. Tokie pokyčiai, tam tikrą laiką išmuša iš pusiausvyros, kol žmogaus organizmas vėl prisitaiko. Manau, atsisakius vasaros laiko ir grįžus prie juostinio, ar kitokio laiko visiškai šių problemų neišsispręsime. Tuos pačius nemalonius pojūčius galime pastebėti ir vėliau arba anksčiau, nei įprasta nuėję miegoti. Priežastis - dabartinis paros laikas yra lygiai sudalytas ir kėlimosi, gulimosi miegoti laikas yra dirbtinai fiksuotas ties kuria nors valanda.

Objektyvumo dėlei, reikėtų paminėti, kad valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose leidžiama taikyti lankstų darbo laiką, naujasis darbo kodeksas numato net penkis darbo laiko režimus, taigi ir anksčiau ir dabar galime derintis prie poreikių ribotame laiko intervale.

Mokslui laiko sukiojimo neigiamas poveikis mūsų organizmams žinomos jau senokai, tačiau tik 2017 m. Nobelio premija skirta mokslininkams, kuriems įrodė, kad egzistuoja genai, reguliuojantys organizmo biologinį laikrodį. Jie nustatė, kad šie genai koduoja baltymus, kurie kaupiasi ląstelėse naktį ir nyksta dieną. Jie reguliuoja organizmų ląstelių paros ritmą, kuriam sutrikus, kartu sutrinka ir kitų organų veikla, kinta elgsena, hormonų kiekis, miegas, kūno temperatūra, organizmo metabolizmas.

Keisčiausia, kad šis mokslo atradimas dažnai pateikiamas, kaip laiko sukiojimo atsisakymo mokslinis pagrindimas. Deja, mokslininkai neatrado 24 valandų mechaninio, elektroninio ar kitokio laikrodžio paslėpto genuose, tai mūsų biologinis laikrodis, per amžius prisitaikęs prie Žemės sukimosi ir nieko bendro neturintis su mums dabar įprastu laiko matavimu. Taigi yra ir kitas pasirinkimas, gyvenimo laikas ne pagal laiko juostas, o pagal Saulės - žmogaus biologinį laikrodį.

Žinant, kad ilgiausia diena yra birželio 22 d. (vasaros saulėgrįža), Saulė teka 04:42, o gruodžio 22 d. (žiemos saulėgrįža) saulėtekis 09:40, skirtumas tarp saulėtekių 5 valandos, o žinant, kad taip kinta ir saulėlydis, dienų ilgumai skiriasi 10 valandų ir per metus šis skirtumas pastoviai pamažu kinta. Nesunku suprasti, kad laiko vėlinimas arba ankstinimas valanda ar šių pokyčių atsisakymas iš esmės šios problemos nesprendžia. Dabartinis laiko skaičiavimas sunkiai suderinamas su žmogaus biologiniu laikrodžiu.

Norint suprasti, kaip mūsų vidinį laikrodį taikyti praktiškai, užtenka pasidomėti, kaip senovėje, kol nebuvo mechaninių laikrodžių, mūsų krašto žmonės orientavosi paros laiko tėkmėje. Pirmojo Lietuviškai rašiusio istoriko Simono Daukanto veikale „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.) trumpai žemaičių šneka parašyta:

Panagrinėjus šiuos laiko intervalus, aiškėja, kad tai žmogaus aktyvumo paroje ciklas, tiksliau žmogaus pirminių fiziologinių poreikių, daugiausiai – miego ir valgymo, derinimas su astronominiu laiku. Įsigilinus į šių intervalų kitimą nesunku suprasti, kad mokslininkų ginčai, kiek valandų žmogus turi miegoti per parą yra beverčiai, kol jie nesupranta, kad žmogaus biologinis laikrodis nustatytas žiemą miegoti ilgiau, o vasarą trumpiau. Šis laikas pastoviai pamažu kinta, dėl besikeičiančios dienos ir nakties trukmės.

Kaip gyventume jeigu darbo, poilsio laiką nustatytume pagal Saulės – žmogaus biologinį laikrodį, kaip realiai tai padaryti? Šiuolaikinės skaičiavimo, informavimo priemonės yra pakankamai išvystytos, tad iš techninės pusės, dėl laiko nustatymo, informavimo problemų lyg ir nekiltu. Deja, reikia pripažinti, kad santvarkų kaita, industrializacija, globalizacija nuo Daukanto laikų Lietuvą labai pakeitė.

Įsipareigojimai ES, globalūs ekonominiai ir politiniai valstybių ryšiai neleistu vienai Lietuvai eksperimentuoti su laiku. Saulė visur teka ir leidžiasi skirtingu laiku, tad iškiltu daug visokių tarpusavio laiko derinimo problemų. Pastoviai kintantis įstaigų, įmonių darbo laikas, sąsajos tarp jų stipriai įtakotu planavimą, produkcijos kiekių, gamybos procesų pokyčius. Transporto priemonių, autobusų, traukinių, lėktuvų tvarkaraščiai būtu tarpusavyje sunkiai suderinami. Neaišku, kaip visuomenė priimtų ilgesnį darbo laiką vasarą ir trumpesnį žiemą. Norint gyventi pagal šį laiką reiktų gerokai padirbėti, mažiausiai bent Europos sąjungos šalims.

Pusiau juokais galime teigti, kad pagal savo biologinį laikrodį dabar gyventi gali labai turtingas, galintis sau leisti nebedirbti arba labai biednas, nedirbantis žmogus. Viešojoje erdvėje, kiekvienos laiko juostos šalininkai suranda argumentų, kodėl būtent jo pasirinkimas geriausias. Čia matyt veikia populiarus skirstymas į pelėdas, kurie mėgsta vakaroti ir ilgiau ryte pamiegoti ir vyturius, kurie priešingai anksti eina miegoti ir anksti ryte kelia. Tai rodo, kad patys žmonės nėra su vienodai nustatytais biologiniais laikrodžiais.

Vyturiams labiausiai tinka Vidurio Europos ir juostinis laikas, o pelėdoms ilgiau pamiegoti leidžiantis vadinamasis vasaros arba Maskvos laikas. Matyt pelėdos yra iš senovės medžiotojų paveldėję gebėjimą būti ilgai aktyvūs sutemose, o anksti keliantys yra senųjų žemdirbių palikuonys.

Mokslininkai daugiau pasikrapštę, nustatys, kad mūsų vidiniai laikrodukai yra gerokai išderinti dirbtinės šviesos, ilgo vakarojimo prie televizoriaus ar kompiuterio. Gyventi pagal biologinį laiką būtų tikrai nelengva, tad dabar renkantis kokį laiką naudoti, reikia atsakingai pasverti visus už ir prieš.

Beje, paskaitę senoliai numos ranka ir pasakys, nieko čia naujo, nuo seno žinoma, kad su vištomis reikia ir gulti ir keltis ir tada viskas bus gerai.

Komentarai (8)