Skaičiuojama, kad mirties bausmė dėl įvairaus pobūdžio nusikaltimų iki šiol taikoma 56 pasaulio valstybėse, nors šios bausmės formos atsisakė dauguma išsivysčiusio pasaulio šalių. Anksčiau griežčiausią bausmės formą užtraukti galėjo ir patys absurdiškiausi nusižengimai, o portalas listverse.com pateikia 10 neįtikėtinų istorijų, kaip mirti nuteisti žmonės išgyveno savo egzekucijas.

Elizabeth Proctor

1692 metais Elizabeth Proctor ir jos vyras Johnas Salemo raganų teisme pripažinti kaltais dėl raganavimo. Saleme susirinkęs teismas sprendė ne tik jų, bet ir dar kelių raganų bei raganių likimą. Nepaisant peticijų ir bičiulių liudijimų, sutuoktiniai pripažinti kaltais ir pasmerkti mirčiai. Tuo metu Elizabeth laukėsi, o tai reiškė, jog egzekucija atidedama, kol susilauks mažylio. Johnas taip pat bandė visomis išgalėmis atidėti savo egzekuciją, tačiau jam nepavyko. 1692 metų rugpjūčio 19 dieną vyrui buvo įvykdyta mirties bausmė.

1693 metais, būdama kalėjime, Elizabeth pagimdė sūnų, jam tėvo garbei davė Johno vardą. Dėl nežinomos priežasties Elizabeth teismo nuosprendis taip ir nebuvo įvykdytas. 1693 metais gubernatorius, manydamas, kad daug žmonių nuteisti neturint pakankamai svarių įrodymų, nurodė 153 nuteistuosius paleisti į laisvę. Elizabeth tapo viena iš tų laimingųjų.

Įdomus faktas: iš viso per Salemo raganų teismus sulaikyta ir įkalinta per 150 žmonių. Du teismai 29 asmenis pripažino kaltais dėl raganavimo. Devyniolika kaltinamųjų (14 moterų ir penki vyrai) buvo pakarti. Vienas prieš teismą stoti nepanoręs kaltinamasis žuvo sutraiškytas sunkių akmenų bebandant jį atvesdinti į teismą. Dar mažiausiai penki kaltinamieji mirė kalėjime.

Johnas Henry George‘as Lee

1884 metais savo namuose Anglijos Torki miestelyje kirviu sukapota panelė Emma Keyse. Jos gerklė buvo perrėžta peiliu, o namai padegti. Buvo sulaikytas ir šiurpiu nusikaltimu apkaltintas vienas iš jos tarnų – Johnas Lee. Teismas jo kaltę pripažino ir nuteisė jį pakarti. Mirties nuosprendis turėjo būti įvykdytas 1885 metais vasario 23 dieną Ekseterio kalėjime.

Kai Lee jau turėjo pasitikti savo liūdną lemtį, sugedo kartuvių mechanizmas – ne kartą, ne du, o net tris kartus. Po dėl tokio nesėkmingo bandymo kilo nemenkas sąmyšis, pasmerktasis grįžo į savo kalėjimo kamerą. Galiausiai šalies vidaus reikalų sekretoriaus sprendimu jo bausmė buvo sušvelninta iki laisvės atėmimo iki gyvos galvos su atimta galimybe teikti malonės prašymą.

Įdomus faktas: po 23 kalėjime paleistų metų J. Lee (kuriam tada buvo 41 metai) visgi buvo paleistas į laisvę. Ironiška tai, kad toks sprendimas greičiausiai priimtas ne dėl peržiūrint bylą aptiktų naujų detalių, o dėl šaršalo, kilusio per tą nelemtą egzekuciją.

Williamas Duellis

1740 metais šešiolikmetis Williamas Duellis buvo pripažintas kaltu prie Londono esančiame Taiberno miestelyje išžaginęs ir nužudęs vietinę merginą. Kartu su dar keturiais nusikaltėliais jam skirta mirties bausmė pakariant. Tuo metu nusikaltėlių palaikai po mirties bausmės būdavo perduodami medicinos mokykloms kaip mokomoji medžiaga. Taigi, W. Duellio palaikai nukeliavo į „Surgeons’ Hall“ kliniką. Kai tariamas lavonas jau gulėjo ant stalo ir buvo paruoštas skrodimui, vienas darbuotojas pastebėjo, kad vyras kvėpuoja. W. Duellio kvėpavimui ėmus vis dažnėti ir dažnėti, chirurgas nuleido jam kiek kraujo, ir jau po dviejų valandų vyras galėjo savarankiškai atsisėsti. Nuspręsta bausmės vykdymą atidėti, galiausiai ji sušvelninta iki laisvės atėmimo iki gyvos galvos.

Įdomus faktas: Taibernas tapo ne vieno eufemizmo, susijusio su mirties bausme, elementu. Pavyzdžiui, pasakymas „Keliauti į Taiberną“ reikšdavo apsilankymą kokio nors nusikaltėlio pakorimo ceremonijoje.

Zoleykhah Kadkhoda

1997 metais buvo sulaikyta dvidešimtmetė Zoleykhah Kadkhoda. Jai pateikti kaltinimai nesantuokiniais lytiniais santykiais. Moteris akimirksniu pripažinta kalta, jai skirta mirties bausmė mirtinai užmėtant akmenimis. Pasmerktoji buvo iki pusės įkasta į žemę, tačiau, vos prasidėjus egzekucijai, kilo didžiulis vietos gyventojų nepasitenkinimas, tad bausmės vykdymą teko nutraukti. Pirmiausia manyta, kad moterį spėta užmušti, ji nuvežta į morgą, tačiau netrukus ji pradėjo kvėpuoti ir buvo perkelta į ligoninę. Netrukus jos būklė pagerėjo, teismui ji pateikė apeliaciją.

Įdomus faktas: Irano pareigūnai informavo „Amnesty International“, jog mirties nuosprendis moteriai panaikintas, ir 1997 metų lapkričio 26 dieną ji buvo paleista į laisvę.

Wenseslao Moguelis

1915 metų kovo 8 dieną buvo sulaikytas į Meksikos revoliucijos kovas įsitraukęs Wenseslao Moguelis. Be jokio teismo jam skirta mirties bausmė sušaudant. Jis pašautas devynis kartus, paskutinė kulka perskrodė galvą. Egzekuciją prižiūrėjęs pareigūnas konstatavo jo mirtį. Pasirodo, vyras per plauką išgyveno ir jam pavyko pasprukti. Laimės kūdikiu pramintas W. Moguelis po tokios egzekucijos pragyveno pilnavertį ir ilgą gyvenimą.

Įdomus faktas: apie per stebuklą nuožmią egzekuciją išgyvenusį W. Moguelį parašyta daina.

Johnas Smithas

Iš Anglijos kilęs Johnas Smithas Taiberne buvo pripažintas kaltu dėl plėšimo ir nuteistas mirties bausme pakariant. 1705 metų Kūčių vakarą jis 15 minučių prakabojo kartuvėse, kol galiausiai neapsikentusi minia ėmė maldauti jo pasigailėti. Jis skubiai nukabintas ir nugabentas į artimiausią namą, kur per gana trumpą laiką atgavo jėgas. Paklaustas, ką juto kariamas, J. Smithas atsakė: „Kilpai užveržus kaklą, pajutau didžiulį skausmą, jį kėlė mano paties kūno svoris. Galvoje prasidėjo tikra sumaištis. Vieną akimirką pamačiau keistą ryškią šviesą, tarsi žaibą akyse, ir skausmas dingo. Kai nupjovė virvę, pradėjau atgauti protą. Jutau, kaip kraujas ir gyvybė grįžta. Baisiausia, kad grįžo ir tas siaubingas skausmas. Svajojau, kad jie būtų sugalvoję mane pribaigti sušaudant ar nukertant galvą“.

Įdomus faktas: 1747 metų Williamo Hogartho paveiksle vaizduojami prie garsiųjų Taiberno kartuvių vežimais gabenami pasmerktieji.

Anne Green

Anne Green buvo 22 metų mergina iš Anglijos, kurią sugundė jos darbdavio anūkas. Mergina pastojo, savo nėštumą slėpė. Kūdikis (vyriškos lyties) gimė neišnešiotas ir netrukus mirė. Po nesėkmingo bandymo paslėpti kūdikio palaikus, mergina apkaltinta nužudžiusi savo mažylį. Jos kaltė pripažinta ir skirta mirties bausmė pakariant. Egzekucijos metu A. Green buvo priversta lipti kopėčiomis į kartuves, tada jai aplink kaklą užveržta kilpa ir ji nuo kopėčių nustumta. Po pusantros valandos merginos kūnas nukabintas, paguldytas į karstą ir nugabentas pas vietos gydytoją, universitete dėsčiusį anatomiją.

Gydytojams ir jų asistentams susirinkus atlikti skrodimą ir atvėrus karstą, paaiškėjo, kad lavonas tarsi kvėpuoja, o iš jo gerklės sklinda kažkoks garsas. Anne buvo sugirdyta keli karšti gėrimai, ir ji atmerkė akis. Toliau mergina buvo gydoma nuleidžiant kiek kraujo. Praėjus dvylikai valandų po egzekucijos, Anne Green jau galėjo pasakyti kelis žodžius. Po tokios stebuklui prilygstančios išgyvenimo istorijos teismas nusprendė, kad merginai nuosprendis turėtų būti pakeistas – jai suteikta malonė. Vėliau Anne sukūrė šeimą, pagimdė tris vaikus. Iš viso po, laimei, nesėkme pasibaigusios egzekucijos ji išgyveno 15 metų.

Įdomus faktas: tais laikais buvo įprasta praktika egzekucijos stebėtojams įsikabinti į kariamo pasmerktojo kojas ir visu svoriu jį tempti žemyn, tokiu būdu paspartinant mirtį ir sumažinant kančias.

Josephas Samuelis

Josephas Samuelis gimė Anglijoje, vėliau perkeltas į Australiją. Tokios tremties nusipelnė 1801 metais įvykdęs plėšimą. Galiausiai J. Samuelis įsitraukė į vienos Sidnėjaus nusikaltėlių grupuotės veiklą – visi kartu apvogė vienos itin turtingos ponios namus. Nužudytas turtuolės namų saugumu rūpinęsis policijos pareigūnas. Nusikaltėliai netrukus surasti.

Teisme J. Samuelis prisipažino vogęs, tačiau neigė prisidėjęs prie nužudymo. Nepaisant to, 1803 metais J. Samuelis ir kitas nusikaltėlis vežimu buvo nugabenti į Paramatą, kur šimtai žmonių susirinko stebėti jų pakorimo. Sukalbėjus maldas, vežimas, ant kurio su kilpomis ant kaklų stovėjo pasmerktieji, nuvažiavo. Įdomu tai, kad virvė, užuot užsmaugusi J. Samuelį, ėmė ir nutrūko. Korikas pabandė dar kartą. Šį kartą virvė atsirišo, ir vyro kojos pasiekė žemę. Trečią kartą virvė ir vėl trūko. Galiausiai nuspręsta apie nesėkmę pranešti gubernatoriui. Pastarasis nusprendė, kad tai greičiausiai Dievo ženklas, ir pareiškė, kad J. Samuelis mirties išvengs.

Įdomus faktas: J. Samuelis buvo vienas iš pirmųjų žydų kilmės Australijos gyventojų. Ir tapo žinomas kaip nepakariamasis.

Maggie Dickson

Maggie Dickson XVIII amžiaus pradžioje gyveno Škotijos Edinburgo mieste. Jos istorija stulbinančiai primena Anne Green. Kai 1723 metais ją paliko sutuoktinis, ji buvo priversta keltis į naują vietą. Moteris įsidarbino vienoje užeigoje – dirbo už maistą ir stogą virš galvos. Galiausiai ji užmezgė romaną su užeigos savininko sūnumi, pastojo. Nenorėdama, kad savininkas tai sužinotų, nes tokiu atveju būtų ją išgynęs į gatvę, moteris savo nėštumą stengėsi kuo ilgiau nuslėpti. Mažylis gimė per anksti, ir po kelių dienų mirė. Maggie ketino mažylio palaikus nuskandinti upėje, tačiau neprisivertė to padaryti, ir lavonėlį paliko tiesiog ant kranto. Tą pačią dieną mažylis buvo rastas. Netrukus rasta ir Maggie.

1724 metais jai pateikti kaltinimai vaiko nužudymu. Kaltė pripažinta, skirta mirties bausmė pakariant. Pakorus konstatuota nelaimingosios mirtis, jos palaikus nuspręsta išsiųsti į Maselburgą, kur turėjo būti palaidota. Kelionės metu nutiko netikėtas dalykas – karste gabenta jauna moteris atgijo ir ėmė daužyti į karstą. Nukėlus dangtį, paaiškėjo, kad moteris sveika ir gyva. Teisėsauga tokį stebuklą įvertino kaip Dievo pirštą ir Maggie bausmės išvengė – ji sėkmingai pragyveno dar 40 metų.

Įdomus faktas: Maggie tapo savotiška vietos įžymybe. Vietiniai ją ėmė pravardžiuoti pusiau pakartąja Maggie.

Willie Francis

1945 metais šešiolikmetis Willie Francis buvo apkaltintas nužudęs JAV Luizianos valstijos Sent Martinvilio miestelio vaistininką. Nusikaltimas buvo tiriamas devynis mėnesius. Galiausiai W. Francis buvo sulaikytas dėl kito nesusijusio nusikaltimo. Policija tvirtino, kad paauglys kišenėje turėjo nužudytojo vaistininko piniginę. Neilgai trukus po apklausos vaikinas raštu prisipažino nužudęs vaistininką. Vėliau policijai nurodė, kur atsikratė pistoleto, kuriuo nužudė žmogų, dėklo. Nepaisant dviejų raštiškų prisipažinimų, teisme W. Francis pareiškė esąs nekaltas. Po dvi dienas trukusio teismo, šešiolikmetis pripažintas kaltu dėl žmogžudystės, jam skirta mirties bausmė elektros kėdėje.

1946 metų gegužės 3 dieną vykdant mirties bausmę, kai buvo įjungta mirtina elektros srovė, liudininkai pasakojo girdėję, kaip paauglys klykia: „Išjunkite! Išjunkite! Leiskite man kvėpuoti“. Remiantis kitais šaltiniais, jaunuolis šaukė „Aš nemirštu“. Kaip ten bebūtų, elektros kėdė W. Francio pribaigti taip ir nesugebėjo. Galiausiai paaiškėjo, kad mobilią elektros kėdę netinkamai paruošė nuo alkoholio apsvaigęs kalėjimo prižiūrėtojas.

Įdomus faktas: po nevykusios egzekucijos W. Francis kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, argumentuodamas įvairiais Penktos, Aštuntos ir Keturioliktos pataisų pažeidimais. Apeliacija buvo atmesta, ir 1947 metų gegužės 9 dieną – praėjus metams po pirmosios egzekucijos – jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

Komentarai ()