Žmonės niekaip negali įveikti šio paradoksalaus Ringelmano efekto: kodėl du duobkasiai neiškas duobės dukart greičiau? (1)
Pačioje XX amžiaus pradžioje prancūzų mokslininkas Maximilienas Ringelmannas (1861–1931) atliko virtinę eksperimentų, tyrinėdamas žmogaus darbo efektyvumą, ir padarė keletą įdomių išvadų. Šiais laikais šio profesoriaus teorija dažniausiai vadinama Ringelmano efektu. Kokia jo esmė ir kodėl žmonija negali įveikti šio efekto?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
M. Ringelmannas daugiausia tyrinėjo žmogaus darbo našumą. Jis savo eksperimentams pasitelkdavo įvairiausio amžiaus ir profesijų žmones. Vaizdingiausias jo eksperimentas buvo su svoriais. Iš pradžių M. Ringelmannas paprašė žmonių kilnoti skirtingus svorius, kad nustatytų, ką kiekvienas iš jų sugeba. Tuomet jis suskirstė žmones į grupeles. Vidutiniškai eksperimento dalyviai galėdavo pakelti svorį iki 80 kg.
Taigi M. Ringelmannas darė logišką prielaidą, kad du žmonės turėtų sugebėti pakelti 160 kg krovinį. Tačiau to neįvyko, ir nė viena iš tikslinių grupių neįveikė šios užduoties: du žmonės niekaip negalėjo pakelti dvigubai didesnio svorio. Tolesni eksperimentai parodė, kad kai tik žmonės pradeda dirbti kartu, jų individualus efektyvumo rodiklis krenta iki 93 proc. Didinant vieną ir tą patį darbą atliekančių žmonių kiekį, jų individualus darbo efektyvumas proporcingai mažėja toliau.
Šis dėsningumas buvo pavadintas „Ringelmanno efektu“, ir vėliau jį dar ne kartą įrodė kiti profesoriaus bei jo pasekėjų eksperimentai. Paaiškėjo, kad žmonės niekaip nesugeba įveikti „nuosmukio slenksčio“. Šį reiškinį nulemia dvi priežastys. Pirma, kai keli žmonės atlieka vieną ir tą patį darbą, iškyla įvairių ergonominių bei logistinių problemų. Antra, suveikia ir psichologinis aspektas: kai žmogus pamato, kad tą patį darbą gali padaryti kitas žmogus, jis pradeda nebedėti visų pastangų.
Esminis „paradoksas“ yra tas, kad padidinus žmonių kiekį, daugeliu atvejų bendras darbo efektyvumas vis tiek padidės, o ne sumažės. Taip yra todėl, kad du darbininkai, dirbantys 93 proc. efektyvumu, užtikrins bendrą 186 proc. darbo efektyvumą, ir jis bet kokiu atveju bus didesnis už 100 proc. efektyvumą, kurį pasiektų vienas darbininkas. Taigi, kitaip tariant, du duobkasiai neiškas duobės du kartus greičiau, tačiau jie duobę iškas pusantro karto greičiau, negu ją iškastų vienas duobkasys.