Kaip „Simpsonams“ tai pavyksta – kas yra nuspėjamasis programavimas, kai filmai, knygos ir TV laidos numato ateitį (Foto, Video) ()
Norite pažvelgti į ateitį? Pradėkite žiūrėti „Simpsonus“ – kaip kultiniam serialui pavyksta beveik idealiai tiksliai atspėti ateities įvykius?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Likus devyneriems metams iki koronaviruso atsiradimo ir protrūkio, beveik į COVID panašios situacijos buvo vaizduojamos filme „Užkratas“, išleistame 2011 m.
Panašiai, animacinio serialo „Simpsonų“ serijos, pavadinimu „Niujorko miestas prieš Homerį Simpsoną“ (pasirodžiusioje 1997 m.), siužetas yra tam tikrais atžvilgiais klaikiai panašus į 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją.
Yra daug kitų išgalvotų įvykių iš įvairių knygų, filmų ir televizijos laidų, kurie tarsi nuspėja, kas vėliau nutiko realiame gyvenime, ir daugelis iš jų yra susiję su mokslu ir technologijomis. Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas (DI), robotai ir virtualioji realybė.
Nuspėjamasis programavimas yra sąmokslo teoretikų sukurta teorija, teigianti, kad vyriausybė ar elito grupės naudoja išgalvotus filmus ar knygas kaip masinę proto kontrolės priemonę, kad gyventojai geriau priimtų planuojamus ateities įvykius.
Taigi, kiek tikėtina ši teorija? Ar mūsų vartojama žiniasklaida verčia mus ramiai toleruoti bet kokius pokyčius, kuriuos nori atlikti atsakingi asmenys, ar priimti dalykus, kurie atrodo keistai?
Kas yra nuspėjamasis programavimas?
Nuspėjamasis programavimas nėra mokslinė teorija, o samprata, sukurta priešininkų ir sąmokslininkų, manančių, kad pasaulį valdo totalitarinė „driežažmogių“ vyriausybė arba galinga blogio agentūra, klastojanti didelio masto įvykius, kad manipuliuotų žmonių nuomone ir toliau didintų savo dominavimą.
Sąmokslo teoretikai teigia, kad siekdama užkirsti kelią bet kokiam staigiam visuomenės pasipriešinimui ar priešiškai reakcijai, aukščiausioji totalitarinė organizacija populiariojoje žiniasklaidoje nuolat prideda subtilių nuorodų į planuojamus ateities įvykius, kad įvykiui įvykus iš tikrųjų, visuomenė jau būtų psichiškai pasiruošusi ir imli naujiems visuomenės pokyčiams.
Pirmą kartą šią sąvoką aprašė ir pasiūlė sąmokslininkas Alanas Wattas, nuspėjamąjį programavimą apibrėžęs kaip „subtilią psichologinio kondicionavimo formą, kurią teikia žiniasklaida, siekiant supažindinti visuomenę su planuojamais visuomenės pokyčiais, kuriuos turės įgyvendinti mūsų lyderiai. Jei šie pokyčiai bus įgyvendinti, visuomenė jau bus su jais supažindinta ir priims juos kaip natūralų progresą, taip sumažindama galimą visuomenės pasipriešinimą ir ažiotažą“.
Prognozuojamojo programavimo teorijos šalininkai, kiek nelogiškai, teigia, kad valdžia taip pat naudoja šią techniką, kad žmonės neprarastų pasitikėjimo jau sukurta sistema.
Jie teigia, kad pirmiausia valdžia suplanuoja sudėtingą situaciją, tada paslepia nuorodas į tai žiniasklaidoje, kad žmonės šiek tiek priprastų prie šių situacijų sukeliamų jausmų, o galiausiai, kai situacija iš tikrųjų susiklostys, žmonės kreipsis į vyriausybę ieškoti sprendimų.
Sąmokslininkai taip pat dažnai ginčijasi, kad nors vyriausybės jau turi savo sukurtos problemos sprendimą, jos sąmoningai laukia tinkamo momento sprendimui įgyvendinti, kad padarytų didžiausią žalą žmonių gebėjimui mąstyti savarankiškai.
Kai kurie tikintieji netgi teigia, kad nuspėjamasis programavimas iš tikrųjų yra labai pažangi DI forma, naudojama masių psichologiniam kondicionavimui.
Nereikia nė sakyti, kad tokio tipo argumentai yra kupini loginių klaidų, išgrynintos filmuotos medžiagos ir dokumentų, atviro melo ir visiško tinkamo mokslinio tyrimo ar griežtumo stokos. Taigi, kodėl kai kurie žmonės vis dar jais tiki?
Psichologai ir mokslininkai nuspėjamojo programavimo incidentus vertina kaip sutapimus arba tikėtinus scenarijus, pagrįstus tikrais tyrimais.
Pavyzdžiui, nėra taip sunku įsivaizduoti scenarijų, kai lėktuvas naudojamas kaip ginklas, ir parašyti knygą ar filmą su tuo susijusį siužetą, todėl kai panašus įvykis nutinka realiame gyvenime, sąmokslininkai tvirtina, kad ankstesnė knyga ar filmas buvo iš tikrųjų prognozė.
Ši tendencija vertinti įvykius kaip labiau nuspėjamus, nei yra iš tikrųjų, vadinama retrospektyvos šališkumu ir yra įprasta psichologinė reakcija į traumuojantį įvykį.
Tikėjimas nuspėjamuoju programavimu taip pat gali atsirasti dėl kadravimo šališkumo. Tai yra tada, kai kas nors priima sprendimą arba formuoja įsitikinimą dėl konkretaus informacijos pateikimo būdo, o ne dėl objektyvių faktų.
Daugelis žmonių tiki sąmokslo teorijomis klausydami, skaitydami ar stebėdami influencerius ar žiniasklaidos asmenybes, kuriomis pasitiki todėl, kad jie atrodo pažįstami, o ne todėl, kad buvo įrodyta, kad jie yra teisingi. Tuo tarpu, jei tokios idėjos pateikiamos kitaip arba kas nors, kuriuo jie nepasitiki, tikintysis gali padaryti kitokią išvadą apie informaciją.
Klaidingi faktai taip pat vaidina svarbų vaidmenį įtvirtinant, kai žmonės naudoja jau turimą informaciją kaip atskaitos tašką visoms vėlesnėms išvadoms.
Štai kodėl, pavyzdžiui, tikėjimas viena sąmokslo teorija dažnai sukelia tikėjimą vis daugiau sąmokslo teorijų, net jei vėlesni įsitikinimai prieštarauja bet kokiai logikai ir sveikam protui.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad žmonės gali patikėti nuspėjamuoju programavimu dėl pareidolijos – apibendrinto termino, leidžiančio matyti atsitiktinių duomenų modelius.
Veido pareidolija, kai žmonės mato veidus atsitiktiniuose objektuose arba šviesos ir šešėlių modeliuose, yra dažnas reiškinys. Kai kurie įprasti pavyzdžiai yra Jėzaus panašumo įžvelgimas skrebučio gabalėlyje arba paukščio atvaizdas debesyje. Kadaise tai buvo laikoma psichozės simptomu, ji iš tikrųjų kyla dėl vizualinio suvokimo klaidos.
Tačiau Sidnėjaus universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad mūsų smegenys aptinka ir emociškai reaguoja į šiuos iliuzinius veidus taip pat, kaip į tikrų žmonių veidus. Jei tas pats pasakytina ir apie duomenų modelius, kurių iš tikrųjų nėra, tai gali paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės linkę emociškai reaguoti į šiuos modelius.
2015 metais Londono Goldsmithso universiteto psichologo daktaro Robo Brothertono paskelbti tyrimai parodė, kad žmonės, linkę į nuobodulį, taip pat dažniau tiki sąmokslo teorijomis. Ankstesni tyrimai taip pat susiejo nuobodulį su lengvos paranojos jausmu.
Tačiau kalbant apie technologines naujoves, tokias kaip veido atpažinimo sistemos, jutiklinis ekranas, mikroschemos ir savarankiškai važiuojantys automobiliai, mokslinė fantastika dažnai buvo įkvėpimo šaltinis technologiniams proveržiams.
Galbūt tai gyvenimas, kuris imituoja meną?
Pirmojo pasaulyje mobiliojo telefono „Motorola DynaTAC 8000x“ dizaineris Martinas Cooperis teigė, kad jį įkvėpė kišeniniai belaidžiai komunikatoriai, rodomi 1966 m. populiarioje TV laidoje „Star Trek“.
Šiandien tokios kompanijos kaip „Apple“ ir „Microsoft“ kviečia mokslinės fantastikos rašytojus skaityti paskaitas temomis, kurios pabrėžia glaudų mokslinės fantastikos ir realaus pasaulio technologijų vystymosi ryšį.
Šis mokslinės fantastikos ir realaus gyvenimo santykis dažnai vadinamas dizaino fantastika, o dizaino fantastikos sesijų tikslas – įkvėpti inžinierius ir koncepcijų kūrėjus sugalvoti naujų ir revoliucinių produktų idėjų.
Cory Doctorow, mokslinės fantastikos romano „Mažasis brolis“ autorius, skaito dizaino fantastikos paskaitas tokioms įmonėms kaip „Tesco“.
„Man labai patinka dizaino fantastika arba fantastikos prototipų kūrimas. Nėra nieko keisto, jei tai daro įmonė, užsakanti istoriją apie žmones, naudojančius technologiją, kad nuspręstų, ar verta vystyti technologiją. Tai tarsi architektas, kuriantis virtualų pastato praskriejimą“, - teigia Doctorow.
Populiariausi nuspėjamojo programavimo pavyzdžiai
Bene seniausias nuspėjamojo programavimo pavyzdys yra Morgano Robertsono romanas „Titano nuolauža arba beprasmybė“, kuris buvo išleistas 1898 m.
Knygoje pasakojama apie šlovingą laivą „Titanas“, kuris, kaip manoma, yra nenuskandinamas, tačiau jo kelionės metu balandžio mėnesį Šiaurės Atlanto vandenyne laivas atsitrenkia į ledkalnį ir nuskęsta kartu su 2500 keleivių.
Maždaug po 14 metų „RMS Titanic“ iš tikrųjų ištiko toks pat likimas kaip ir aprašytą „Titaną“. 1912 m. balandžio 15 d. „Titanikas“ nuskendo Šiaurės Atlante su 1500 keleivių, susidūręs su ledkalniu.
Neskaitant mėnesio, vietos ir sąlygų, kuriomis sudužo laivai, išgalvoto „Titano“ ir tikrojo „Titaniko“ matmenys ir greitis taip pat buvo beveik panašūs. Tačiau ledkalniai nuskandino daugybę laivų, todėl nenuostabu, kad kas nors tai naudotų kaip romano temą, ir kad tai nutiktų realiame gyvenime.
Septintojo dešimtmečio animacinė komedija „Jetsonai“ sėkmingai numatė įvairias šiuolaikines technologijas, tokias kaip plokščiaekraniai televizoriai, vaizdo skambučiai, išmanieji laikrodžiai, robotai dulkių siurbliai, dronai, 3D atspausdintas maistas ir kt., nors daugelis šių idėjų jau sklandė moksle.
1977 m. išleistame mokslinės fantastikos filme „Demon Seed“ vaizduojamos išmaniųjų namų funkcijos, pvz., dirbtinio intelekto valdomos durų spynos, apšvietimas ir signalizacijos sistemos. Panašiai savaeigiai automobiliai buvo rodomi 1990-ųjų Arnoldo Schwarzeneggerio filme „Total Recall“ (kaip ir kelionės į Marsą).
Kai kurie teigia, kad „Simpsonai“ numatė Donaldo Trumpo prezidentavimą savo seriale „Bartas į ateitį“, kuris iš pradžių buvo rodomas 2000 m. Tačiau šis epizodas iš pradžių buvo susijęs su Trumpo bandymu kandidatuoti Reformų partijos kandidatu 2000 m. rinkimuose.
Be abejo, kai kurie nuspėjamojo programavimo pavyzdžiai skamba intriguojančiai. Galbūt tai yra tikroji priežastis, kodėl jie yra labai populiarūs tarp sąmokslininkų ir apgavikų – jie naudingi pritraukiant pinigų turinčią auditoriją ir bendrai pritraukiant naujų sekėjų.
Tačiau taip pat svarbu nepamiršti, kad mokslininkai taiso vienas kito akląsias vietas, nesklandumus, šališkumą ir klaidas; sąmokslo teoretikai to nedaro.
