Kiek istoriškai tiksli yra labiausiai parodijuota garsioji filmo „Downfall“ fiurerio bunkerio scena? Štai ką sako patys liudininkai (Foto, Video) ()
2004 m. Oliverio Hirschbiegelio filmas „Der Untergang“ („Downfall“, „Nuopolis“) sulaukė didelio kritikų pripažinimo dėl vaizduojamos dramos, kuri vyko fiurerio bunkeryje per 1945 m. Berlyno mūšį. Kino kritikai liaupsino aktorių Bruno Ganzą už šiurpinančiai tiksliai pavaizduotą Adolfą Hitlerį per paskutines dešimt jo gyvenimo dienų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Filmas sulaukė dar vienos gana skirtingos auditorijos dėmesio po to, kai scena, kurioje įniršęs Hitleris šaukia ant savo pavaldinių, sulaukė šimtų parodijų. Vienas rimčiausių ir svarbiausių dešimtmečio filmų „Downfall“ tapo internetinės parodijos komedijos klasika.
„Nuopuolis“ yra filmas, kruopščiai paremtas 2002 m. Joachimo Festo knyga „Der Untergang“ (anglų kalba „Inside Hitler's Bunker: The Last Days of the Third Reich“) ir „Bis zur letzten Stunde“ („Iki paskutinės valandos“), kurioje pirmu asmeniu pasakojama apie vieną iš Hitlerio sekretorių Traudl Junge. Taigi, ar įvykiai garsiojoje scenoje iš tikrųjų įvyko taip, kaip juos vaizduoja filmas?
Mūšis dėl Berlyno
Pagrindiniai filmo įvykiai prasideda per 56-ąjį Hitlerio gimtadienį 1945 m. balandžio 20 d. ir baigiasi Sovietų Sąjungos fiurerbunkerio užėmimu ir vokiečių pajėgų pasidavimu Berlyne gegužės 2 d. Hitleris nusižudė balandžio 30 d. Pagrindinis susirinkimas, kuris yra garsiosios scenos tema, įvyko balandžio 22 d. popietę.
Tuo metu Trečiojo Reicho karinė padėtis jau buvo beviltiška. Balandžio 19 d. Raudonoji armija prasiveržė per Oderio-Neiss liniją – paskutinę vokiečių poziciją į rytus nuo Berlyno ir pradėjo sostinės apsupimą.
Balandžio 20 d. rytą Berlyno gyventojai pabudo nuo sovietų artilerijos garsų. Raudonoji armija puolimui subūrė daugiau nei pusantro milijono žmonių, prieš kuriuos Vermachtas ir SS turėjo mažiau nei 50 000 eilinių karių. Jiems padėjo apie 40 000 vyrų ir berniukų iš Hitlerjugendo ir Volkssturm – iš civilių sudaryta sukarinta milicija.
Berlyno žlugimas buvo tik laiko klausimas.
Balandžio 19–21 d. sovietų 1-asis Baltarusijos frontas ir 1-asis Ukrainos frontas įsiveržė per Oderį ir atitinkamai iš šiaurės ir pietų pradėjo supti Berlyną.
Hitleris, dabar praradęs realybės jausmą, naršė žemėlapius, ieškodamas būdo, kaip surengti galutinį lemiamą mūšį, kuris išgelbėtų miestą. Jo dėmesį patraukė karinis dalinys į šiaurę nuo Berlyno – III SS tankų korpusas, vadovaujamas obergrupenfiurerio Felikso Steinerio.
Realybėje, korpusas faktiškai nustojo egzistavęs, iš jo buvo likę tik keli daliniai, pėstininkų batalionai bei tankai, kartu su kai kuriais kitais daliniais, kuriuos Steineris surinko traukdamasis į vakarus. Tačiau Hitleris pradėjo kalbėti apie korpusą taip, lyg tai būtų didžiulė jėga, galinti padaryti persilaužimą.
Į pietus nuo Berlyno IV tankų armija turėjo nedidelę sėkmę prieš besiveržiančias sovietų pajėgas prie Bautzeno. Todėl Hitleris įsakė Steineriui pulti iš šiaurės, o IV tankų armijai – iš pietų. Tokiu žnyplės judesiu jie apsuptų 1-ąjį Baltarusijos frontą ir 1-ąjį Ukrainos frontą ir juos sunaikintų.
Hitleris paskambino telefonu ir rėkė įsakymus savo generolams, aiškiai parodydamas, kad jų gyvybės pakibo ant plauko, jei jų neįvykdys. Generolas Karlas Kolleris, Luftwaffe štabo viršininkas, išreiškė abejones dėl plano. „Pamatysi“, – patikino Hitleris. „Rusai patirs didžiausią pralaimėjimą, kruviniausią pralaimėjimą jų istorijoje“.
Kai tik jį gavo, Steineris žinojo, kad įsakymas yra beprotybė. Dauguma jo vyrų buvo įsitvirtinę gynybinėse pozicijose, o keli jo turimi rezervai neturėjo pakankamai ginklų. Jam buvo įsakyta pulti ten, kur sovietų buvo dešimt kartų daugiau. Jis paskambino savo vadovaujančiam karininkui generolui Gotthardui Heinrici iš Vyslos armijos grupės ir pasakė, kad puolimas negali įvykti. Heinrici savo ruožtu paskambino štabo viršininkui Hansui Krebsui, kuriam teko nepavydėtinas darbas perduoti naujienas Hitleriui.
Balandžio 22 d. susirinkimas
Susirinkimas prasidėjo apie 15 valandą po pietų. Hitleris buvo naktinėtojas, mėgstantis ryte pamiegoti, todėl jo susirinkimai dažniausiai vykdavo popietėmis ir vakarais, be to, jis buvo pagsrsėjęs nepunktualumu, todėl susirinkimai dažnai prasidėdavo vėliau nei planuota.
Susirinkimo metu Krebsas apibūdino siaubingą karinę padėtį, nurodydamas, kad Raudonoji armija dabar yra Berlyno priemiesčiuose. Hitleris atmetė naujienas ir patikino, kad Steinerio puolimas juos išvarys. Galiausiai Krebsas neturėjo kito pasirinkimo, kaip pasakyti Hitleriui, kad Steinerio puolimas neįvyko.
Hitleris įsakė visiems išeiti iš kambario, išskyrus Vermachto vadus – Krebsą, feldmaršalą Wilhelmą Keitelį, generolą Alfredą Jodlą ir generolą Wilhelmą Burdorfą – ir jo sekretorių Martiną Bormanną. Tada jis įniršo ir apkaltino armiją išdavyste, nes nesilaikė tiesioginio nurodymo. Jį ypač supykdė tai, kad tai buvo Waffen-SS dalinys, kuris, jo manymu, buvo nelojalus.
Daugelis paskutinių fiurerbunkerio gyventojų paliko rašytinius atsiminimus, tačiau tik keli iš jų matė, kai Krebsas pasakė Hitleriui, kad Steineris negali įvykdyti savo puolimo.
Hitlerio archiktektas Albertas Speeras balandžio 22 d. vakare paskutinį kartą lankėsi fiurerbunkeryje, kur paskutinį kartą susitiko su Hitleriu ir su juo atsisveikino, tačiau tą popietę susirinkime jis nedalyvavo. Vis dėlto, savo knygoje „Trečiojo Reicho viduje“ jis pateikia įdomių įžvalgų apie Hitlerio būseną.
Tęsinys kitame puslapyje:
Traudl Junge fiurerio bunkeryje gėrė kavą virtuvėje su kitomis sekretorėmis. Ji visą dieną girdėjo šūvius ir svarstė, ar tai buvo Steinerio puolimas. Ji išgirdo konferencijų salėje triuškmingus ir tylius balsus, o susirinkimui pasibaigus karininkai išėjo „išbalusiais akmeniniais veidais“, o Hitleris atrodė „kaip savo mirties kaukė“. Hitleris pasakė sekretorėms, kad viskas prarasta ir joms reikia išvykti, bet visos atsisakė.
Kolleris taip pat nedalyvavo susirinkime, bet jo atsiminimai „Paskutinis mėnuo“ leidžia susieti kai kuriuos įvykius iš jo pasakojimų apie telefono pokalbius su Hitleriu balandžio 20, 21 ir 22 dienomis. Jis taip pat pasirodo filme „Downfall“ kaip antraplanis veikėjas, kalbantis su Hitleriu telefonu.
Vienas iš išsamiausių susirinkimo pranešimų yra Vermachto štabo karininko Berndo Freitago fon Loringhoveno. Jis rašo:
„Krebsas buvo priverstas pripažinti, kad ilgai lauktas Felikso Steinerio vadovaujamo SS korpuso puolimas neįvyko. Reicho sostinės apsupimas ir žlugimas buvo neišvengiami. Kurį laiką patylėjęs, akis įsmeigęs į žemėlapį, fiureris nutraukė tylą, liepdamas visiems išeiti iš kambario, išskyrus Krebsą, Jodlą, Keitelį, Burgdorfą ir Bormanną. Tada jis žiauriai užsipuolė visą pasaulį, visus tuos, kuriais pasitikėjo ir jį išdavė, visų pirma vyriausiosios vadovybės pareigūnus. Jis pirmą kartą su ašaromis prisipažino, kad karas pralaimėtas, bet jis pasiliks Berlyne ir vadovaus miesto gynybai ir baigs savo gyvenimą, negu pateks į priešo rankas.“
Anot Loringhoveno, tai buvo Martinas Bormannas, Hitlerio privatus sekretorius, kuris gynė karių garbę ir pasakė Hitleriui, kad jie darė viską, ką galėjo. Tai nustebino, nes Bormannas turėjo prastus santykius su kariuomenės vadais. Tada generolai bandė įtikinti Hitlerį bėgti, bet jis atsisakė.
Keitelis, vienas iš susirinkimo dalyvių, parašė atsiminimus prieš mirties bausmę 1946 m. spalį, tačiau jo pasakojimas yra vienas iš neišsamiausių. Galbūt tai nenuostabu, nes jis buvo vienas iš Hitlerio protrūkio taikinių. Keitelis neužsiminė apie tai, kad Hitleris beveik visus išvarė iš kambario ir pasiuto. Krebsas apibūdino karinę situaciją aplink Berlyną, generolai maldavo Hitlerį išvykti, bet jis atsisakė. Keitelis rašė, kad „Jodlas susirinkimą surengė kiek įmanoma trumpiau“, nors visi kiti liudininkai pasakoja, kad jis tęsėsi iki vakaro.
Išvada
Mes tiksliai nežinome, kas atsitiko fiurerbunkeryje 1945 m. balandžio 22 d. popietę, nes liudininkų pasakojimai yra neišsamūs ir kartais prieštarauja vienas kitam. Jie nesutaria, kas dalyvavo, kiek laiko truko Hitlerio tirada ir kaip reagavo generolai. Tačiau tai nenuostabu, nes daugelis liudininkų savo pasakojimus rašė praėjus nemažai laiko po aptariamų įvykių.
Vis dėlto jie iš esmės sutampa su pagrindiniais įvykiais. Visų pirma, esminis momentas, kai Hitleris pagaliau pripažino, kad karas pralaimėtas, bet nusprendė likti Berlyne. Tai, kaip scena vyksta „Downfall“, yra visiškai tikėtina į tai, kas vyko realybėje. Berndo Eichingerio ir kitų rašytojų atlikti tyrimai rodomi galutiniame filme.
