Iš Rusijos į Ukrainą pabėgęs „Gazprom“ šulas: Rusija dar iki 2014 m. apgavo Europą ir laimėjo dvi labai stambias pergales prieš Ukrainą (2)
Iki 2022 m. kovo Achtyrkoje (Ukrainos Sumų sritis) gimęs Igoris Volobujevas buvo privataus Rusijos banko „Gazprombank“ viceprezidentas, o prieš tai daug metų vadovavo „Gazprom“ spaudos tarnybai.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Būtent per šį banką Europa moka už rusiškas dujas, ir tai jį apsaugo nuo rimtų sankcijų. Su šio banko pagalba Vladimiras Putinas norėtų priversti Europos šalis atsiskaitinėti už dujas rubliais.
Ukrainos naujienų portalas liga.net paskelbė interviu su I.Volobujevu, kuris pabėgo iš Rusijos.
– Rusija per „Gazprom“ metų metus šantažavo Ukrainą dėl dujų, keldama tezę, kad Ukraina – nepatikimas partneris, gadino reputaciją. Kaip tai vyko?
– Rusijos karas prieš Ukrainą prasidėjo labai seniai – galima sakyti, jau 20 metų šis karas vyksta. Viskas prasidėjo nuo ekonominio spaudimo. Buvo užduotis pririšti prie savęs Ukrainą, pasodinti ant dujų adatos, kaip Baltarusiją. Tai buvo karo dalis.
Aš turiu prisipažinti, kad dalyvavau šituose dujų karuose, kai dirbau „Gazprom“. Pirmasis dujų karas buvo 2005–2006 m. sandūroje, antrasis – 2008–2009 m.
Šių karų metu buvo išspręsta viena užduotis. Ji realiai buvo išspręsta. Ukrainą kaip patikimą dujų tiekėją diskreditavo Ukrainos vartotojų akyse. „Gazprom“ dėl to padarė labai daug. Tai jiems leido gana argumentuotai pareikšti Europai, kad reikia statyti aplinkinius kelius: Nord Stream, TurkStream, Nord Stream 2. Kad atimtų iš Ukrainos tranzitinės valstybės statusą.
Ir Rusijos dujų tranzito apimtys iš tiesų sumažėjo kelis kartus. Praėjusiais metais tranzito apimtis – tik 41 mlrd. kubų. Pavyzdžiui, 2011 m. tranzito apimtis per Ukrainą sudarė 104 mlrd. Buvo metų, kai tranzitas sudarė ir 140 mlrd. kubų ir daugiau.
Ar tai buvo ekonomika? Akivaizdu, kad ne. Gryna politika. Juk buvo galima visas šias apimtis prasukti per Ukrainos gamtinių dujų perdavimo sistemą ir neužkasti po žeme, nelaidoti Juodosios ir Baltijos jūrų dugne.
Mes kaip viešųjų ryšių specialistai, kurie tada dalyvavome šiame kare, turėjome užduotį – parodyti, kad Ukrainos gamtinių dujų perdavimo sistema avarinė, vamzdžiai supuvę, kad rekonstruoti sistemą pernelyg brangu ir paprasčiau jos atsisakyti.
Daugeliu atžvilgių, kaip matote, jiems pavyko. Jie sumažino dujų tranzitą iki šitų juokingų 41 mlrd. Pinigai, kuriuos Ukraina gauna už dujų tranzitą, dabar apskritai nebesvarbūs – daugiausiai susidaro 3 mlrd. JAV dolerių per metus.
– Kiek pinigų „Gazprom“ metė, kad diskredituotų Ukrainą Europos akyse?
– Milijonus dolerių. Buvo pasamdytos specialios agentūros, kurios reputaciniu požiūriu atrodė normalios, bet dirbo tam tikromis temomis, naudingomis Kremliui.
– Sakote, kad „Gazprom“ dalyvavote informaciniame kare prieš Ukrainą. Kaip tai atrodė? Kokios buvo instrukcijos?
– Tai reiškėsi dujų karų laikotarpiu, pavyzdžiui, didžiausio iš jų metu 2009 metais. Visam tam vadovavo Aleksejus Gromovas, Rusijos prezidento administracijos viršininko pavaduotojas. Savo laiku jis buvo Putino spaudos sekretoriumi. Jis ir dabar užima tas pačias pozicijas (Ukrainos prezidento patarėjas Michailas Podoliakas anksčiau pareiškė, kad antiukrainietiškos isterijos kurstymu iš Kremliaus užsiima būtent Podoliakas, – liga.net pastaba).
Gromovas – pagrindinis pilkasis kardinolas, kuris valdo Rusijos informacinę politika ir tuo pačiu „Gazprom“ informacinę politiką. Šiuo atžvilgiu „Gazprom“ nebuvo idėjų generatoriumi, jis buvo vykdytojas, o visos užduotys ateidavo iš viršaus.
Aš gaudavau užduotis iš „Gazprom“ spaudos sekretoriaus Sergejaus Kuprijanovo. Aš ir mano padalinys ruošdavome tezes, oficialius pranešimus, spaudos pranešimus.
Ideologija ir strategija mes neužsiėmėme, „Gazprom“ buvo vykdytojas. Ne Mileris ten vadovavo, toks jausmas, kad Kremlius ir asmeniškai Putinas.
Aš jums daugiau pasakysiu, aš tiksliai žinau, kad Rusijos valstybinių informacinių agentūrų, kaip TASS, RIA Novosti, įrašuose atsirado komentarai „Gazprom“ vardu apie „Gazprom“. Man Kuprijanovas sakė, kad skaitė savo komentarus, net nežinodamas, kad jis tai sakė. Tokio lygio valdžios ir žiniasklaidos susiliejimas.
Ten pat į kiekvieną nusičiaudėjimą iš Ukrainos būdavo krūvos komentarų. Man buvo keliama užduotis: jie pasakė žodį – o mes pasakysime dešimt. Užduotis buvo tiesiog paskandinti. Buvo sveikintini tokie mužikiški dalykai, kurie dabar jau nieko nestebina. Pavyzdžiui, apie Ukrainos „Naftogaz“ Olegą Dubiną Kuprijanovas sakė: „Mes susitikom su Dubina (rusų kalba pavardė reiškia ir „mulkis“, – red.) tiesiogine ir perkeltine prasme“. O kas pas mus kalba tokia kalba, „skandinti išvietėje“ (garsus V.Putino pasisakymas „močit v sortire“, – red.) ir panašiai? Iš kur tai ateina?
– Kas iš Ukrainos politikų žaidė „Gazprom“ pusėje? Kaip dažnai į biurą atvažiuodavo Medvečiukas, J. Boiko?
– Apie Medvečiuką negirdėjau niekada, nors tai nereiškia, kad jis neatvažiuodavo. J. Boiko aš ir mano vaikinai asmeniškai lydėdavome, kai jis atvažiuodavo į uždarus susitikimus su Mileriu. Mes kaip spaudos tarnyba tokių susitikimų paprastai neafišuodavome. Jų buvo daug. Mes nedalyvaudavome derybose pačiuose susitikimuose, bet aš lydėjau J. Boiko keletą kartų.
– Kaip dažnai J. Boiko atvažiuodavo?
– Aš jį mačiau tris kartus, bet tai nereiškia, kad, kai aš jo nemačiau, jo ten nebuvo. Mes jį lydėdavome į aukštą, kur būdavo Mileris, kai būdavo neaišku, ar susitikimas bus nušviečiamas. O jeigu jis nuo pat pradžių būdavo planuojamas uždaras, apie jį niekas iš spaudos tarnybos nežinodavo.
– Tai yra, J. Boiko užeidavo pas Milerį tiesiai į kabinetą?
– Žinoma. Tai buvo maždaug 2000 m. pabaigoje. J. Boiko jau nebuvo kuro ir energetikos ministru. Todėl man tai ir kėlė klausimų. Suprantama, kai vizitas susijęs, pavyzdžiui, su dujų kontraktų parengimu. Jie tada būdavo sudaromi metams. O kai J. Boiko atvažiuoja kažkodėl, jau nebūdamas ministru, ir niekas neafišuoja... Tai keista.
– Jūs suvokiate savo atsakomybę už šį karą?
– Ne šiaip suvokiu. Mano kaltė ta, kad aš tiek metų dirbau Rusijos valdžiai – dvigubai didesnė, nei rusų. Todėl, kad aš visą gyvenimą laikiau save ukrainiečių, ir mano atsakomybė yra dviguba. Man bus daug sunkiau nusiplauti rusišką praeitį.
