Pijus Krūminas. Climategate ir politizuota klimatologija (4)
Iki Kopenhagoje vyksiančios Pasaulinės klimato kaitos konferencijos (COP15) likus mažiau nei mėnesiui, lapkričio 19 dieną internete buvo paviešinti svarbūs dokumentai ir mokslininkų laiškai, gauti įsilaužus į Rytų Anglijos universiteto serverius, kuriuose saugomi Klimato tyrimų padalinio (Climatic Research Unit, toliau – CRU) duomenys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nutekinta informacija kelia labai daug klausimų, bet kol kas jai skiriamas dėmesys – stebėtinai mažas. Paskelbtuose laiškuose rašoma apie galimą manipuliavimą duomenimis, siekiant pakeisti mokslinių tyrimų rezultatus ir gauti norimas išvadas. Slapta gauta informacija rodo, kad CRU vadovas Philas Jonesas pataria savo kolegoms pašalinti informaciją, susijusią su Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (Intergovernmental Panel on Climate Change – ICPP) ketvirtąja ataskaita, nepaisant to, kad šie duomenys turėtų būti prieinami visuomenei pagal Didžiosios Britanijos įstatymus (Freedom of Information Act – FOIA), o jų sunaikinimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu.
Paviešinta informacija kelia klausimų ir apie dabartinę mokslinės etikos padėtį, kuomet siekiama oponentams sutrukdyti skelbti savo tyrimus ar juos atmesti kaip netinkamus ICPP ataskaitoms. Žinoma, viską būtų galima bandyti paaiškinti vadinamuoju quote mining, t.y. atskirų citatų parinkimu nepateikiant konteksto ir taip siekiant suformuoti tam tikrą nuomonę, tačiau nereikia pamiršti, kad šios informacijos buvo ne kartą teisėtai prašoma pagal tą patį FOIA.
Prisidengiant sutartimis su kitomis mokslo institucijomis ir, kaip interneto svetainės realclimate.org komentaruose leido suprasti NASA dirbantis klimatologas Gavinas Schmidtas, susiklosčiusiomis neformaliomis procedūromis, minėtuosius duomenis buvo atsisakoma teikti jų prašiusiems interesantams. Jei ši informacija yra tokia svarbi ir gali padėti atskleisti kontekstą, lėmusį kitų laiškų turinį bei suteikti nutekintai informacijai kitokią prasmę, tuomet ji taip pat padėtų atstatyti ir prarandamą reputaciją bei pasitikėjimą CRU atliktais tyrimais. Deja, tačiau trūkstant minėtųjų duomenų, diskusijos apie CRU klimato tyrimo skandalą tapo tik dar vienu pasisvaidymu ad hominem tipo argumentais.
Negalima paneigti ir to, kad privataus klimato kaitos tyrinėtojų susirašinėjimo paviešinimas yra didelis smūgis pačiam IPCC, ypač turint galvoje gruodžio pradžioje Danijoje prasidėsiančią JTO rengiamą konferenciją. Vienas iš klimatologų, prisidėjusių prie ketvirtosios IPCC ataskaitos ruošimo, Eduardo Zorita, savo interneto puslapyje viešai paskelbė, kad „tyrimai kai kuriose klimatologijos srityse buvo ir yra pilni machinacijos, sąmokslų bei suokalbių.“ Rytų Anglijos universiteto profesorius Mike’as Hulme’as taip pat prabilo apie tai, kad klimato tyrimai tapo pernelyg centralizuoti, o IPCC prisidėjo prie autoritarinio mokslo kūrimo klimatologijos srityje. Tai, kad vyraujančiam požiūriui į klimato kaitą pritariantys mokslininkai prakalbo apie vienoje svarbiausių institucijų, tiriančių klimato pokyčius, egzistuojantį skaidrumo trūkumą ir tam tikrą mokslo politizaciją, rodo, jog problemų šioje srityje netrūksta. Dar blogiau – pastaroji mokslo sritis – itin glaudžiai susijusi su politika ir dėl to gali daryti įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Neverta aiškinti, kad bet koks realybės perkonstravimas dažniausiai baigiasi nepataisoma žala.
Visa tai išties kelia nerimą: skaidrumo trūkumas, trukdymas spausdinti straipsnius, kurių išvados nedera su visuotinai pripažįstama nuomone (ypač tokiu svarbiu klausimu, kaip klimato kaita) gali lemti žalingų politinių ir ekonominių sprendimų priėmimą. Mokslo politizavimas bei kategoriški asmeniniai dalies mokslininkų įsitikinimai jau dabar prisideda prie visos mokslinių tyrimų sistemos iškraipymo – vietoje to, kad išvados būtų kuriamos pagal gautus duomenis, informacija konstruojama taip, kad atitiktų iš anksto numatytas išvadas. Tai prieštarauja pačiai mokslo esmei ir, kol klimato tyrimų srityje nebus visiško skaidrumo, tokių studijų įtakos politikai ir ekonomikai nauda liks abejotina.
Ar pastarasis įvykis turės įtakos Kopenhagos konferencijai galutinai paaiškės po poros savaičių, tačiau, bent jau kol kas, pagrindinių žiniasklaidos atstovų dėmesys šiam skandalui nėra didelis. Todėl kyla pagrįsta abejonė – vargu ar paviešinti duomenys sukels didesnį ažiotažą ir paveiks COP15 numatomus priimti sprendimus. Ir vis dėlto tenka viltis, kad kilusios diskusijos bent dalinai prisidės prie klimato kaitos mokslo depolitizavimo bei skaidrumo didinimo šioje srityje.
