Karo istorijoje ne kartą pasitaikė, kad pralaiminti šalis dėdavo viltis į „stebuklingą ginklą“. Nacistinėje Vokietijoje tai buvo sparnuotosios raketos V, Japonijoje šio vaidmens nuo 1944 metų spalio ėmėsi „žmonės bombos“.

Kas iš tiesų buvo, kaip veikė ir kaip atsirado pilotai kamikadzės.

Tuo tarpu į Ukrainos miestus kasdien krenta — drauge su rusiškomis raketomis — iranietiški dronai „šachid“, o į rusų pusę vis dažniau atskrenda ukrainietiški dronai kamikadzės. Pagal vieną versiją, Krymo tiltą sprogdino mirtininkas. Afganai talibai paskelbė apie nacionalinės armijos teroristų mirtininkų bataliono kūrimą. Rusijos armijos kariai, per SKO atsidūrę apsuptyje ir susisprogdinę, apdovanojami didvyrių titulu, o jų vardai vienaip ar kitaip įamžinami.

Bendrai, pasaulinis mirtininkų atakų dažnis padidėjo vidutiniškai nuo trijų per metus devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iki maždaug vieno per mėnesį dešimtajame, beveik vieno per savaitę nuo 2001 iki 2003 metų ir maždaug vieno per dieną nuo 2003 iki 2015 metų, paskui lyg ir pradėjo mažėti (pavyzdžiui, 2021 m. buvo užfiksuoti 62 atvejai). Šiais metais vėl ryškėja augimo tendencija…

Ieškodami aliuzijų, pasklaidysime beveik 80 metų senumo istorijos puslapius.

Į ką lygiuotis?

Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kur masinės kolektyvinės savižudybės vardan šalies ir jos aukščiausiojo valdovo (šiuo atveju, imperatoriaus) heroizacija ir net poetizacija pasiekė tokį lygį, kaip Japonijoje. Pilotų mirtininkų būriai ten atsirado baigiantis karui, kai Tekančios Saulės šalis ėmė aiškiai pralaimėti JAV ir jos sąjungininkams Ramiajame vandenyne. Paskutiniuosius devynis Karo Ramiajame vandenyne mėnesius, kamikadzės veikė kaip efektyviausi ginklai prieš amerikiečių Karinį jūrų laivyną.

Savo gyvybės kaina daugiau nei 5 tūkstančiai kamikadzių (kurių pusė buvo jūrų laivyno lakūnai, pusė – armijos aviacijos) paskandino maždaug pusšimtį ir sugadino daugiau, nei 300 priešininko laivų, tarp kurių buvo trys amerikiečių ir anglų lėktuvnešiai. Amerikiečių gyvosios jėgos ir technikos nuostoliai nuo kamikadzių atakų buvo daug didesni, nei mirtininkų nuostoliai.

Šeštojo dešimtmečio gale JAV bestseleriu tapusioje Yasuo Kuwahara ir Gordon T. Allred knygoje „Kamikadze“ yra toks epizodas. Kamikadzes link galutinio tikslo lydinčios eskadrilės vadas prieš rikiuotę pagyrė jaunus, bet oro mūšiuose jau dalyvavusius lakūnus „už patriotizmą veiksmu“, o paskui pasakė: „Tie iš jūsų, kuriems neužteks narsos šiam galutiniam poelgiui, tegul leidžia tai suprasti, pakeldami ranką, mes nelaikysime jūsų bailesniais už kitus.“ Šešetas pakėlė rankas, į ką vadas šaltai pasakė: „Matau, pirmieji savanoriai jau yra“.

Knygoje neparašyta, kad buvo toliau, tačiau veikiausiai, nepavykę „atsisakėliai“ visgi užsirašė į savanorius ir papildė mirtininkų gretas. Juk garbės tapti kamikadze atsisakymas tuometinėje Japonijos imperijoje užtraukdavo gėdą šeimai, visai giminei. Kamikadzės „dieviškuosius“ skrydžius vykdė iki paskutinių dienų jau „pralaimėto karo“, kaip jį apibūdino motina dviejų jaunų lakūnų, pasiųstų mirti vardan imperatoriaus.

„Jau dievai be žemiškų troškimų“

Japonijoje kamikadzių fenomenas ir „kultūra“ jau seniai tarnauja „patriotiniam“ jaunimo ugdymui. Vienas iš žymiausių paminklų pilotams mirtininkams Japonijoje pastatytas sintoizmo Yasukuni šventykloje Tokijuje (kur nusilenkiama kariams, žuvusiems už Japoniją), kitas — Satsuma pusiasalyje esančios Kagoshima prefektūros Čiran aviacijos bazės (buvusios šimtų „paskutinių“ skrydžių paskutiniais II PK mėnesiais pradžios tašku) Čirano pilotų kamikadzių taikos muziejuje (知 覧 特 攻 平和 会館). Ten lankytojai gali, pavyzdžiui, paskaityti mirtininkų atsisveikinimo laiškus tėvams, žmonoms, sužadėtinėms.

Paminklų yra ir kitur, pavyzdžiui, Nahoje, Okinavos pref., ar Matsumoto mieste Nagano pref. Čia, atokiame Gokoku šventyklos kamputyje stovinčios kuklios lakūno figūros žalioje lentelėje parašyta: „Specialiosios pajėgos, mes niekada jūsų nepamiršime“. Kelionių gide rašoma, kad tai memorialas jaunuoliams, pašauktiems į specialiosios paskirties būrį Dieviškasis vėjas — jų buvo 90.

Kaip bebūtų keista, kamikadzės įamžinti ir už Japonijos ribų, o būtent, Mabalacato miestelyje Lusono saloje, Filipinuose, kur per karą buvo Japonijos KOP bazė. 2004 metų spalio 25 d. ten buvo atidengta natūralaus dydžio piloto kamikadzės statula. Netoliese stovinčiame stende yra paaiškinimas: „Šis namas… yra oficiali garsiosios Antrojo pasaulinio karo laikų Japonijos kamikadzių organizacijos susikūrimo vieta. Viceadmirolas Takidziro Onisi, vadovaujantis Japonijos karinėms oro pajėgoms Filipinuose, čia įsteigė patį pirmą savanorių kamikadzių padalinį. 23-ims jauniems Pirmojo oro laivyno 201-osios aviacijos grupės nariams, jau dalyvavusiems kovos veiksmuose buvo pasiūlyta tapti lakūnais mirtininkais.

Šturmo būrio vadovu paskirtas leitenantas Yukio Seki. Spalio 25 dieną, 7:25 iš Rytinio Mabalacato aerodromo pakilo pirmieji savanoriai kamikadzės, kuriems nebuvo lemta grįžti. Taip gimė pats pirmasis kamikadzių būrys, prie kurio paskui prisijungė keli tūkstančiai rytų karių. Tai buvo „Dieviškasis vėjas“, vėliau įpūtęs siaubą, chaosą ir žūtį tūkstančiams amerikiečių jūreivių.

Baigiantis karui Ramiajame vandenyne, kariai kamikadzės per 1228 „savižudiškus skrydžius“ paskandino ir sugadino iš viso 322 JAV KJL laivus, nužudė daugiau, nei 10 tūkstančių amerikiečių jūreivių.

Šią pažintį su istorija surinko ir parašė Mabalacato municipaliteto Turizmo biuro vadovas Gajus „Indra“ Hilbertas, savo poziciją paaiškinęs taip: „Mabalacato Turizmo biuras (MTO) Kamikadzių taikos memorialo kūrimą palaiko ne siekdamas šlovinti kamikadzes, o veikiau panaudoti karo istorijas kaip instrumentą skatinti gerą valią, taiką ir tautų draugystę. Tai priminimas, kad kamikadzių fenomenas niekada nepasikartotų“.

Pirmasis pasaulyje oficialus „žmogus — bomba“

Beje, pirminiame Filipinų memorialo paaiškinamojo teksto variante buvo pasakojama apie pirmą sėkmingą lakūnų mirtininkų ataką prieš JAV KJL laivus, kurią įvykdė atakos grandis „Simpu“, vadovaujama leitenanto Yukio Seki: „…ir pažeidusi priešo taikinius Leyte [įlankos] rajone. Paties Seki lėktuvas smogė pirmas, susprogdindamas amerikiečių lėktuvnešį St. Lo, kuris per 20 minučių nuskendo. Seki kariai irgi smogė ir smarkiai apgadino amerikiečių lėktuvnešius Kalinin Bay, Kitkun Bay, Sangamon, Santee, Suwannee ir White Plains. Šios pirmosios sėkmingos kamikadzių misijos liudininku tapo didžiausias japonų lakūnas asas, pasiekęs 103 patvirtintas pergales oro mūšiuose, Hiroyoshi Nishizawa.Karo istorikai leitenantą Yukio Seki laiko „pirmuoju pasaulyje oficialiu žmogumi-bomba“.

Visgi iki leitenanto Seki, buvo ir „neoficialus“ kamikadzė — Japonijos KOP 11-ojo oro laivyno 26-os oro flotilei vadovavęs kontradmirolas Masafumi Arima. Jis laikomas kamikadzių taktikos išradėju. 1944 metų spalio 15 dieną Arima asmeniškai vadovavo dvimotorio bombonešio Mitsubishi G4M „Betty“ atakai prieš didelį „Essex“ klasės lėktuvnešį USS Franklin Leyte įlankoje. Prieš pakildamas, jis neva nusisegė antpečius ir kitus skiriamuosius ženklus, pareiškęs apie ketinimą negrįžti gyvas. Nors Arima iš tiesų negrįžo, o lėktuvnešis USS Franklin nukentėjo, visgi neaišku, ar ši žala buvo suplanuotos teroristo mirtininko atakos rezultatas. Kaip bebūtų, manoma, kad 1944 metų spalio 15 dieną (kai kuriais duomenimis, spalio 14), Arima žuvo, o dalis jo lėktuvo visgi įsirėžė į Franklino denį. Šiaip ar taip, aukščiausia Japonijos karinė vadovybė ir propagandistai pasinaudojo Arimo pavyzdžiu, kuriam po mirties (sic!) buvo suteiktas viceadmirolo laipsnis ir oficialiai pripažintas pirmuoju lakūnu, atlikusiu kamikadzės ataką dar prieš suformuojant „Dieviškojo vėjo“ specialiuosius dalinius.

Tai – pirmoji straipsnio apie japonų kamikadzes kaip reiškinį, dalis. Antrąją dalį kviečiame skaityti trečiadienį.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()