Pramoninio šnipinėjimo tradicijos kuriamos jau kelis šimtus metų, tačiau pastaruoju metu šio „amato“ lydere ir inovatore tapo Kinija.

Spalio viduryje JAV komercijos departamentas neleido Kinijos bendrovei „Huawei“, gaminančiai telekomunikacijų įrangą, dalyvauti kuriant bendrą visoms valstijoms bevielį pagalbos komunikacijų tinklą. Pagrindinis motyvas – nacionalinio saugumo klausimai.

Toks sprendimas nestebina, mat „Huawei“ prezidentas Renas Zhengfei yra buvęs Kinijos liaudies išsilaisvinimo armijos technologijų specialistas ir vis dar gali palaikyti artimus ryšius su Kinijos vyriausybe. Telekomunikacijų sritis ypač dėkinga tuo atveju, jei Kinija sumanytų šnipinėti JAV, pasinaudodama „Huawei“ lyg Trojos arkliu, – tinklo prietaisai galėtų būti aprūpinti įranga, galinčia rinkti informaciją.

Tiesa, kai kurie analitikai spėja, kad šis draudimas neužkirs kelio kiniškiems prietaisams patekti į gyvybiškai svarbius sektorius per įvairius tarpininkus – tik be „Huawei“ prekės ženklo. Nacionalinio saugumo klausimas jau ne pirmą kartą tampa kliūtimi šios bendrovės investicijoms Amerikoje – 2008 m. jai nebuvo leista įsigyti bendrovės „3Com“, o šiemet „Huawei“ turėjo atsisakyti investicijų į 2010 m. įsigytą kompaniją „3Leaf Systems“. Be to, 2011-ųjų pradžioje žinoma amerikiečių bendrovė „Motorola“ apkaltino „Huawei“ bei kelis savo buvusius darbuotojus pramoniniu šnipinėjimu ir padavė juos į teismą.

Svarbu paminėti, kad ši telekomunikacijų milžinė pirmus žingsnius žengia ir Lietuvoje – „Huawei“ išmaniuosius telefonus platina visi didžiausi mobiliojo ryšio operatoriai. Be to, praėjusiais metais su šia kinų bendrove 7 mln. Lt vertės įrangos pirkimo sutartį pasirašė „Teo LT“, taip pat „Huawei“ kartu su mobiliojo ryšio operatoriumi „Omnitel“ ir Vilniaus universitetu pasirašė sutartį dėl bendros mokslinės laboratorijos steigimo.

Žinoma, tai nebūtinai turi reikšti, kad ši bendrovė Lietuvoje ketina užsiimti pramoniniu šnipinėjimu, tačiau įvairios abejonės gali būti visai pagrįstos – juk, šiandienos pasauliui judant žinių ekonomikos link, idėjos tampa neįkainojama preke. Šią prekę sudėtinga sukurti, o pats procesas užima nemažai laiko bei sunaudoja lėšų, užtat pavogti informaciją labai paprasta. Be to, apie vagystę idėjų savininkas dažniausiai sužino tik po kurio laiko, kai jas realiais produktais paverčia informaciją pasisavinusi šalis.

Lietuvai pramoninio šnipinėjimo grėsmė kol kas neturėtų rūpėti: metų pradžioje Europos Komisijos parengtos ataskaitos „Innovation Union Scoreboard 2010“ duomenimis, mūsų valstybė pagal išduotų patentų ir inovacijoms skirtų lėšų kiekį atsiduria sąrašo gale, kartu su Latvija, Rumunija ir Bulgarija. Priekyje puikuojasi Švedija, Danija, Suomija ir Vokietija, tačiau net ir šios Senojo žemyno šalys stipriai atsilieka nuo JAV ir Japonijos. Tuo tarpu Europai į nugarą šnopuoja Brazilija ir ypač – Kinija. Tačiau šios šalies proveržį gan stipriai temdo dideli pramoninio šnipinėjimo skandalai tiek anapus, tiek šiapus Atlanto.

Pramoniniam šnipinėjimui – beveik 300 metų

Ironiška, tačiau nuo pirmųjų pramoninio šnipinėjimo bandymų nukentėjo būtent pati Kinija. Manoma, kad XVIII a. pradžioje Prancūzijos jėzuitų ordino misionierius Francois Xavier d’Entrecollesas iš Kinijos į Europą parvežė porceliano gamybos paslaptis. O XIX a. pradžioje Didžiosios Britanijos kompanija „East India“ pasamdė škotų botaniką ir keliautoją Robertą Fortune‘ą, kad šis iš Kinijos kontrabanda į Indiją atgabentų arbatmedžio, jo sėklų ir visas auginimo paslaptis.

Pirmiesiems pramoniniams šnipams darbo pakako ir Europoje – jais nuo pat XVIII a. nuolatos „apsikeisdavo“ stiprias pramonės šakas turinčios Prancūzija ir Didžioji Britanija. Vis dėlto labiausiai tokia šešėlinė veikla „išpopuliarėjo“ šaltojo karo laikotarpiu, kai sovietinio bloko šalys intensyviai infiltruodavo savo agentus į po karo atsigaunančių Vakarų valstybių bendroves. Dauguma karinės ir civilinės paskirties technologijų ar net konkrečių produktų staiga būdavo pradedami naudoti ir už geležinės uždangos. Žlugus Sovietų Sąjungai, nemažai darbo netekusių karinės žvalgybos specialistų atsigręžė į pramoninio šnipinėjimo sritį.

Vis dėlto didžiausi paskutinio XX a. dešimtmečio šnipinėjimo skandalai susiję ne su posovietinėmis šalimis, o su Prancūzija bei Vokietija. 1991 m. Prancūzijos žvalgybos struktūrų atstovas Pierre’as Marionas pripažino, kad 1987–1989 m. Prancūzija šnipinėjo kelias dideles JAV bendroves, tarp kurių buvo ir IBM bei „Texas Instruments“. Skandalo kulminacija pasiekta, kai buvo mesti įtarimai, kad aviakompanijos „Air France“ lėktuvų sėdynėse buvo įmontuota pasiklausymo įranga.

1993 m. automobilių gamintoja „Opel“ (JAV bendrovės „General Motors“ padalinys) apkaltino Vokietijos bendrovę „Volkswagen“ šnipinėjimu po to, kai „Opel“ produkcijos direktorius Jose Ignacio Lopezas kartu su dar septyniais darbuotojais perėjo dirbti pas vokiečius. Byla buvo baigta tik po ketverių metų, kai abi kompanijos sutiko pasirašyti susitarimą, kuriuo „Volkswagen“ pasižadėjo sumokėti 100 mln. dolerių baudą ir įsigyti iš „General Motors“ automobilių dalių už 1 mlrd. dolerių.

Pastaruoju metu ryškiausia pramoninio šnipinėjimo lyderė yra Kinija, ir ypač automobilių pramonės srityje. Tai aiškiai matyti vien žvilgtelėjus į daugumą kinų gamybos automobilių. Žinoma, dažniausiai pakanka kinų delegacijai apsilankyti automobilių parodoje ir kruopščiai nufotografuoti norimą nukopijuoti modelį. Pasak buvusio Prancūzijos gynybos atašė Pekine Danielio Schaefferio, Vakarų bendrovės dažniausiai turėtų kaltinti tik save. „Juk jei rodai savo produktą parodoje ar salone ir leidi visiems fotografuoti, tai nieko keisto, kad po kurio laiko rinkoje pasirodo panašių daiktų“, – teigia D.Schaefferis.

Tačiau kartais Kinija imasi ir rimto šnipinėjimo. Štai šių metų pradžioje trys Prancūzijos automobilių gamintojos „Renault“ aukšto rango pareigūnai buvo apkaltinti pramoniniu šnipinėjimu. Pasak kaltintojų, šie pareigūnai Kinijai perdavė svarbią informaciją, susijusią su bendru „Renault“ ir Japonijos automobilių gamintojos „Nissan“ elektromobilio projektu, kurio vertė viršija 5 mlrd. dolerių. Juk Kinija taip pat nenori atsilikti nuo „žaliųjų“ automobilių mados.

Dar vienas pavyzdys: 2010 m. pristatytas Kinijoje sukurtas karinis naikintuvas „Chengdu J-20“. Kai kurių karinių ekspertų nuomone, jis labai panašus į JAV gaminamą „F-117 Nighthawk“ – kaip tik 1999 m. vienas toks lėktuvas buvo numuštas virš Serbijos. Tuometis Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius netrukdė Kinijos agentams iš vietinių gyventojų supirkti numušto naikintuvo likučių.

Vis labiau įžūlėjantis Kinijos šnipinėjimas

Kinija yra tikra pramoninio šnipinėjimo lyderė, todėl, kaip ir dera pirmaujančiai šaliai, ji atsakinga už daugelį naujų svarbios, su inovacijomis susijusios informacijos pavogimo būdų atsiradimą. Vienas tokių būdų yra paskelbti konkursą kokiai nors technikai įsigyti, o kai Vakarų įmonės pateikia paraiškas ir savo projektus – atmesti, motyvuojant tuo, kad juos dar reikėtų patobulinti. Tada įmonės, konkuruodamos tarpusavyje, Kinijos užsakovams pateikia vis geresnius projektus, o šie po kurio laiko, kai jau surenka pakankamai informacijos, konkursą nutraukia.

Panašus atvejis buvo, kai Kinija paskelbė planuojanti šalyje paleisti greituosius traukinius ir šiuo pasiūlymu susidomėjo Prancūzijos verslininkai – juk šioje šalyje gerai veikia greitųjų traukinių sistema TGV. Tuo metu Prancūzijos ambasada netgi surengė pusės metų trukmės apmokymus kinų inžinieriams. Tačiau po kelių mėnesių Kinija pristatė „savo“ greitąjį traukinį, įtartinai panašų į prancūziškuosius TGV ar vokiškuosius ICE traukinius.

Dar vienas būdas perimti svarbią informaciją – įsteigti bendrą Kinijos ir kitos šalies bendrovę. Vėliau pasirodo nauja kiniška bendrovė, kuri gamina identišką produkciją ir nukonkuruoja vakariečių įmonę, – panašiai įvyko, kai pieno produktus ir gėrimus gaminanti bendrovė „Danone“ pradėjo bendrą veiklą su didžiausia gėrimų gamintoja Kinijoje „Wahaha“.

Neatsisako Kinija ir klasikinio papirkinėjimo. JAV neseniai 32 metus kalėti nuteistas buvęs karinės technikos ir aeronautikos korporacijos „Northrop“ inžinierius Noshiras Gowadia, perdavęs Kinijai slaptą informaciją. Praėjusiais metais už šnipinėjimą Kinijai nuteistas ir kitas amerikietis Glennas Shriveris – už tai, kad bandė įsidarbinti CŽV institucijoje. Iš Kinijos atstovų už tai jis buvo gavęs apie 70 tūkst. dolerių atlygį.

Ir tai tik tie atvejai, kai Kinija imasi klasikinių šnipinėjimo būdų, – o juk dar yra daugybė kibernetinių šnipinėjimo priemonių, atskleista atvejų, kai informacija buvo pavogta internetu. Virtuali erdvė vis dažniau tampa ta terpe, kurioje įvykusios informacijos vagystės taip ir lieka nepastebėtos.

Dar 2007 m. buvo atskleistas slaptas tuometinio Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos MI5 vadovo Jonathano Evanso pranešimas, išsiųstas daugiau nei 300 Vakarų bendrovių vadovams, kuriame įspėjama apie kylančią kibernetinio šnipinėjimo grėsmę iš Kinijos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Komentarai (0)