Ra­šy­to­jos ir ak­ty­vis­tės Me­li­ssa'os Gira Grant tuoj pa­si­ro­dy­sian­ti kny­ga „Play­ing the Whore“ yra ne­di­de­lis ban­dy­mas pa­keis­ti vi­suo­me­nė­je vy­rau­jan­čius ste­reo­ti­pus ir po­žiū­rį į pros­ti­tu­ci­ją bei dir­ban­čiuo­sius sek­so in­dus­tri­jo­je. Šį kar­tą Grant siū­lo pa­žvelg­ti į sek­so in­dus­tri­ją ne iš „sek­so“, o iš „dar­bo“ pu­sės. Ji tei­gia, kad sek­so dar­buo­to­jai nė­ra vien au­kos, ku­rioms rei­kia tik iš­gel­bė­ji­mo, ta­čiau ir dar­buo­to­jai, ku­rie kaip ir vi­si dir­ban­tys sie­kia pri­ei­­na­­mos svei­ka­tos ap­sau­gos, sau­gios dar­bo ap­lin­kos ir ap­sau­gos nuo už­gau­lio­ji­mų bei iš­nau­do­ji­mo.

Interviu Noah Berlatsky kalbasi su Grant apie sekso darbuotojus, jų santykius su feministėmis ir gėjų teises.

Su kokiu didžiausiu pavojumi susiduria sekso darbuotojai? Arba ko labiausiai reikia sekso darbuotojams? O gal šie klausimai nėra teisingi?

Neįmanoma atsakyti į šiuos klausimus, kadangi skiriasi žmonių patirtys ir poreikiai. Kita vertus, galime apie tai pamąstyti.

Pradėkime nuo pirmojo klausimo: koks didžiausias pavojus? Manau, kad tai yra gyvenimas už įstatymų ribų kaip yra JAV, kai beveik viskas – tiek sekso pardavimas, tiek sekso pirkimas – yra neteisėta ir beveik visiškai nereglamentuota. Žmonėms yra ypatingai sunku apginti savo kaip žmogaus ir darbuotojo teises, kai dirbama aplinkoje, kurioje sakoma: „Tiesą sakant, tai nėra darbas ir tu gavai to, ko nusipelnei. Ir dar blogiau – tu esi nusikaltėlis.“

Šiuo metu pastebima nauja tendencija – aukos vaidmuo sekso industrijoje. Taigi, problema yra ne, pavyzdžiui, patirtas persekiojimas sekso industrijoje, o būtent pati „sekso industrija“. Na, o šios problemos matomas vienintelis sprendimo būdas yra aukos išlaisvinimas iš jos.

Vis dėlto daugelio šių žmonių problemos slypi kur kas giliau ir yra susijusios su neigiamu požiūriu į šioje industrijoje dirbančiuosius, o tai įrodo tokie sekso darbuotojų žodžiai: „Aš patyriau kliento prievartą.“ Arba „Aš patyriau policijos pareigūnų savivalę, kai jie siekė iš manęs gauti nemokamo sekso, grasindami mane suimti, jei aš to nedarysiu.“ Arba, kai kažkas sako: „Šiandien susirgau bei nepasirodžiau striptizo klube, kuriame dirbu, ir dėl to praradau 200 $. Taigi, dabar aš turėsiu atidirbti šią sumą kitą kartą. Jaučiuosi išnaudojama, nes kodėl aš turiu būti nubausta, jeigu sergu?“ Kas kitas yra baudžiamas, kai serga?

Pakalbėkime apie buvusius sekso darbuotojus, kurie palaiko sekso darbo panaikinimą. Žinau, kad, pavyzdžiui, Andrea Dworkin, buvusi sekso darbuotoja, ir dar keli pasisako už tai. Taigi, ką jūs norėtumėte jiems pasakyti arba kaip vertinate jų argumentus bei mintis?

Kuomet yra priimami politiniai sprendimai, susiję su sekso industrija, reikia atsižvelgti į skirtingas žmonių turimas patirtis. Ir šios patirtys nėra vienodos. Jaučiu vyraujant mitą, kad jeigu tu pasisakai prieš visišką sekso industrijos sunaikinimą ir dar esi sekso darbuotojas, tuomet tai reiškia, kad tau patinka sekso industrija ir tu manai, kad toks darbas yra geras.

Tai nėra tiesa. Yra daugybė žmonių, turinčių daug neigiamos patirties, patirtos, dirbant sekso darbuotojais, ir jie daugiau to nesirinktų, o darytų kažką kitą, sugriaudami šį stereotipą. Tiesa, kita dalis nelaiko savęs aukomis ir nesiekia sunaikinti šios industrijos, tačiau jie nori turėti galimybę dirbti saugiai, jeigu jau pasirinko šią sritį.

Nieko keisto, kai yra pasisakoma prieš tapimą sekso darbuotojais, tačiau pasisakoma už sekso darbuotojų teises. Noriu paskatinti žmones daugiau apie tai šnekėti. Aš nebijau pasakyti: „Aš manau, kad šis darbas išnaudoja žmones ir gali būti pavojingas, bet taip pat žinau, kad laukti, kol ši veikla bus panaikinta, nėra saugiausias kelias.“ Turime galvoti, kaip padėti žmonėms čia ir dabar.

Yra žmonių, kurie nori sunaikinti sekso industriją, tačiau taip pat siekia padėti bei jaučia gailestį sekso darbuotojams. Klaidinga manyti, kad sekso darbuotojai, kurie kovoja už žalos sumažinimą ar prieš nusikalstamumą, engia ten dirbančiuosius. Nusikalstamumo mažinimas sekso industrijoje yra naudingas visiems ir nesvarbu, kas ir kokiu būdu ten yra įtraukiami.

Tikiuosi, kad žmonės, kurie pasisako už šios industrijos sunaikinimą, jaučia palaikymą iš sekso darbuotojų įvairiuose projektuose, tačiau jų prioritetas šiandien yra išgyventi.

Maža to, jūs kalbate apie susivienijimą tarp prieš prostituciją pasisakančių jėgų, kurioms priklauso kai kurios feministės bei dešiniųjų pakraipų grupės, ir policijos. Vis dėlto daugiausia kreipiate dėmesį į prieš prostituciją pasisakančias feministes. Kodėl?

Matyt, tai yra susiję su tuo, kad pati esu feministė. Jeigu neanalizuočiau feministinių idėjų, pasigesčiau daugybės dalykų, padėjusių man suprasti save, mano vietą pasaulyje ir bendrąją politinę situaciją. Aišku, jaučiu tam tikrą širdgėlą, nes pasigendu aiškių feminisčių argumentų dėl sekso industrijos, o juk būtent jos aktyviausiai pasisako prieš sekso darbuotojus.

Pažvelgus į ankstyvą feminizmo istoriją, buvo momentų, kai feministės grūmėsi tarpusavyje, nes išsiskyrė jų požiūriai į prostituciją. Nors prostitucija buvo smerkiama ir engiama, ji nebūtinai buvo susijusi su policija ir kriminaliniu pasauliu.

Deja, bet į daugelį feminisčių analizių jos neįtraukė sekso darbuotojų. Jos nemanė kviesti šią, ypač smerkiamą klasę, į savo susitikimus ar konferencijas. Būtent sekso darbuotojos pasirodė ir pasakė: „Jūs negalite kalbėti apie mus be mūsų,“ ir aš manau, kad tik tuomet įvyko tikrasis lūžis. Kaip feministės kovojo už darbą, taip aš tuo metu būčiau kovojusi už sekso darbuotojas, nes daugelis moterų jautėsi atstumtos feminisčių ir jautė dėl to sielvartą.

Kokius skirtumus ar panašumus matote tarp gėjų teisių ir sekso darbuotojų teisių?

Ne be reikalo mano knyga prasideda paralele, kai gretinamas asmuo, vadinamas „prostitute“ ir asmuo, vadinamas „homoseksualu.“ Taigi, panašumų išties yra daug.

XX amžiuje beveik tuo pačiu metu atsirado judėjimas už sekso darbuotojų teises ir judėjimas už gėjų teises. Šie judėjimai yra neatskiriami. Gėjų išsilaisvinimo ženklas yra Stonewall riaušės, kai žmonės kovojo už seksualinių mažumų teises, tarp kurių buvo ir žmonių, patyrusių sekso darbo.

Norime tokių pačių galimybių naudotis viešosiomis paslaugomis, kaip ir bet kas kitas. Argi galima tai sieti su mūsų santykiais?

Yra daugybė organizacijų, dirbančių su sekso darbuotojais. Ką tai reiškia? Ar tai rodo, kad šie žmonės ateina čia, nes jie turi patirties, kuria siekia pasidalinti kovodami už gėjų teises? O gal taip yra todėl, kad daugybė sekso darbuotojų yra atstumti? Aš nežinau atsakymo. Tačiau, kai pasižiūriu į žmones, dirbančius su sekso darbuotojų teisėmis įvairiose organizacijose, daugumu iš jų yra arba atstumti, arba transseksualūs žmonės.

Man įdomu, ką jūs galvojote apie sėkmingą gėjų santuokų judėjimą?

Kadangi esu biseksuali, puikiai prisimenu, kai pati buvau atstumta pagrindinėje mokykloje, o vėliau laikoma keistuole koledže. Na, o gėjų santuokos, kai buvau jaunesnė, buvo kažkas neįsivaizduojamo. Dalis manęs sakė, kad tai yra net neįmanoma.

Nemanau, kad tai yra pagrindinis siekis daugelio žmonių apie kuriuos mes čia dabar kalbame. Tačiau už tai būtina kovoti, nes vedybos yra mūsų vartai į sveikatos apsaugą, į didesnę pagarbą ir dekriminalizavimą.

Matau, kad sekso darbuotojų teisių judėjimas išsilaisvins iš dekriminalizacijos taip pat kaip ir gėjų teisių judėjimas išsilaisvina dėl gėjų santuokų. Vis dėlto pagalvokime apie tai iš pragmatinės pusės. Ko mes iš tikrųjų norime? Mes norime vienodos pagarbos ir siekiame tokių pačių socialinių garantijų, kurias turi kiti darbuotojai.

Net jeigu rytoj sekso darbuotojai išsivaduotų nuo kriminalinio statuso, tai nepakeistų požiūrio į juos, nes reikia laiko mąstymui pasikeisti, o ne tik naujo įstatymo.

Noah Berlatsky
www.theatlantic.com

Komentarai (16)