V.Putinas = A. Hitleris?  (3)

Vokietijos finansų ministras Volfgangas Schauble palygino Kremliaus „demokratą“ Vladimirą Putiną ir Hitlerį. Visuomenės pasipiktinimas jam yra suprantamas, tačiau jis įsitikinęs, kad neklysta, darydamas tokias išvadas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vokietijoje pavojinga kalbėti apie istorinę patirtį, nes beveik visada gresia palyginimas su nacionalsocializmu. Be jokios abejonės, visuomenės reakcija į tokius palyginimus akivaizdi – nepriklausomai nuo to, ką V. Schauble norėjo tiksliai pasakyti, palyginimai su Hitleriu visada vertinami skeptiškai.

Kaip rašo „Die Welt“, kovo 29 d. tapęs Vokietijos parlamento nariu, V. Schauble, turėdamas nemažai patirties, puikiai žino Vokietijos visuomenės reakcijas geriau nei kuris kitas politikas, tačiau, atrodo, tai jam rūpi mažiausiai. Apie tai liudija jo pasisakymai susitikimo su Berlyno moksleiviais metu.

V. Schauble – vienas svarbiausių trečiojo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ministrų kabineto asmenų. Jis pamėgino moksleiviams paaiškinti Krymo krizės reikšmę. V. Schauble pareiškė, kad Ukraina gali galutinai atsidurti Kremliaus „demokrato“ V. Putino įtakoje.

Jei dėl bankroto Ukrainos valdžiai nepavyktų toliau apmokėti milicijos paslaugų, šalį gali apimti anarchija, o tada etniniai rusai, šalies rytinėje dalyje sudarantys reikšmingą gyventojų dalį, gali paprašyti „didžiojo brolio“ – Rusijos – pagalbos. Anot V. Schauble, tarptautinė teisė domina tokius vadovus kaip V. Putinas tik tais atvejais, kai tai jiems yra paranku.

C. Roth prieštarauja

„Tokius metodus Hitleris jau naudojo Sudetų krašte“, - pridūrė V. Schauble, komentuodamas Krymo situaciją.

Reakcijos į šį pasisakymą ilgai laukti neteko. „Lyginimai su Hitleriu ir jo veiksmais rodo sąlygiškumą, vertinant nepalyginamus nusikaltimus, už kuriuos atsakinga nacistinė Vokietija“, - pareiškė Vokietijos parlamento vicepirmininkė Claudia Roth. Dėl šios priežasties, anot jos, tokie palyginimai turėtų būti draudžiami.

Nuo 1986–1987 m. istorinių diskusijų paisoma Holokausto išskirtinumo principo. Tačiau intelektualiuoju požiūriu tai nėra išmintinga – be palyginimų neįmanoma įžvelgti panašumų ir skirtumų.

Žinoma, masinės žudynės Mao Dzedongo ir Stalino laikais kainavo daugiau gyvybių nei žydų genocidas Europoje nacistinės Vokietijos laikais.

Sudetų krašto krizės priešistorė

Palyginimas su kitais XX a. nusikaltimais jokiais būdais nesumažina Holokausto reikšmės. Tačiau iš tiesų atrodo netinkama, kai, pavyzdžiui, radikalieji gyvūnų teisių gynėjai išeina į gatves su plakatais, ant kurių koncentracijos stovyklų kaliniai vaizduojami šalia nelaimingų vištų.

Tačiau beprasmiškas atrodo ne tik palyginimų draudimas. Iš esmės V. Schauble pozicija yra visiškai teisinga. Tam, kad tai būtų suprantama, vertėtų atidžiau pažvelgti į Sudetų krizės priešistorę.

Istoriniams Bohemijos ir Moravijos teritorijų pasienio regionams iki Silezijos, Saksonijos, Bavarijos ir Žemutinės Austrijos pirmąjį XX a. trečdalį tradiciškai didelės įtakos turėjo Vokietija. Tai – ne vieną šimtmetį trukusios šių teritorijų priklausomybės Šventosios Romos (iki 1806 m.) ir Habsburgų imperijoms (iki 1918 m.) padarinys.

Po 1919 m. įvykusios Paryžiaus taikos konferencijos nustatant valstybių ribas mažai dėmesio buvo skirta etniniams ir kultūriniams aspektams. Dėl šių priežasčių Centrinės ir Rytų Europos valstybėse pradėjo kilti konfliktai.

K. Henleinas prisidėjo prie konfliktų įsiliepsnojimo

Beveik kas trečias Bohemijos ir Moravijos gyventojas turėjo sąsajų su Vokietijos kultūra. Tačiau vietoje to, kad būtų siekiama situacijos nomalizavimo pasitelkus dvišalių mažumų teisių pripažinimą, Versalio ir Sen Žermeno taikos sutarčių pasirašymas turėjo įtakos naujų konfliktų įsiliepsnojimui.

Ypatingą vaidmenį besiklostant įvykiams atliko Sudetų vokiečių tėvynės frontas, 1935 m. parlamentiniuose rinkimuose surinkęs du trečdalius Čekoslovakijoje gyvenančių vokiečių balsų. Šiam politiniam judėjimui vadovavo vokiečių nacionalistas Konradas Henleinas.

Nuo 1935 m. ši partija susilaukė aktyvaus Hitlerio vadovaujamos Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos palaikymo bei tapo Sudetų vokiečių partija. K. Henleino vadovaujama partija nesutiko, kad Sudetų kraštas priklauso Čekoslovakijai. Konfliktai nacionaliniu pagrindu, kurie šiame regione kildavo jau ir anksčiau, įsiliepsnojo iš naujo. Šių konfliktų tikslas – situacijos įkaitinimas iki tokio lygio, kad Trečiasis reichas imtųsi ginti Sudetų vokiečius.

Versalio taikos sutartis

Hitleris planavo ne vėliau nei 1937 m. pradėti karą su Čekoslovakija, tačiau trys milijonai Sudetų vokiečių jam rūpėjo mažiau nei pokario sistemos nustatymas, pasitelkus naujai suformuotą valstybę.

Sudetų vokiečių partija prisidėjo prie susidūrimų, kurie tapo pretekstu įvesti Trečiojo reicho kariuomenę. Tačiau tuo metu silpnos Didžioji Britanija ir Prancūzija žengė žingsnį Hitlerio link bei pasirašė 1928 m. Miuncheno sutartį, todėl planuoto karo priežastis išnyko. Nuo to nukentėjo trečioji šalis – Čekoslovakija, o Sudetų kraštas atiteko Vokietijai.

Vokietijos diktatorius niršo, nes jautėsi apgautas. Po kelių mėnesių jis gavo tai, ką norėjo – visą Bohemiją ir Moraviją. 1939 m. kovo 15 d. Vermachto karinės pajėgos iš Sudetų krašto įžengė į čekiškus regionus. Slovakija su Berlyno palaikymu paskelbė nepriklausomybę.

Didžioji Britanija neparėmė vyriausybės Prahoje, tačiau pažadėjo apginti Lenkijos sienas. Hitleris to rimtai neįvertino ir 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, po ko Londonas ir Paryžius paskelbė karą Vokietijai. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Neįmanoma nepastebėti panašumų

Istorija niekada nesikartoja visiškai tiksliai, tačiau kai kurie politiniai mechanizmai turi panašumų. Savarankiškai pasiskelbusi Krymo vyriausybė, kuriai vadovauja Sergejus Aksionovas, nėra tikslus K. Henleino pavyzdžio atkartojamas, tačiau, be jokios abejonės, panašumai akivaizdūs.

Neva demokratiniu būdu surengtas referendumas Kryme neišvengiamai primena balsavimą, kurį 1938 m. balandžio mėn. Austrijoje surengė Hitleris. Grasinantys Rusijos veiksmai Rytų Ukrainos pasienyje nelabai tesiskiria nuo Vermachto veiksmų okupuotame Sudetų krašte 1938 m. pabaigoje ir 1939 m. pradžioje.

V. Putino vykdomos politikos pasekmės, prieštaraujančios tarptautinei teisei, nebūtinai bus tokios pačios, kokios buvo po Sudetų krizės, tačiau panašumų tikėtis tikrai galima. Priminimas apie šiuos panašumus – V. Schauble nuopelnas, nepaisant polemikos bei tokio pobūdžio palyginimų netinkamumo.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(17)
(0)
(3)

Komentarai (3)