Nuo 1990 m. Rusija įvykdė ne vieną karinę intervenciją, per kurią jos kariai įžengė į kaimynines valstybes. Taip jie darė atviro karinio konflikto metu (pavyzdžiui, 2008 m. Gruzijoje), savo pajėgas siųsdama neoficialiai (kaip 2014 m. Ukrainoje) arba remdamasi sutartimis. Dažniausiai tokios operacijos baigiasi prorusiškų „nepriklausomų“ regionų sukūrimu, kurių niekas, be Rusijos, nepripažįsta.

1. Pietų Osetija

Istorija: Pietų Osetija – Gruzijos autonominė sritis Rusijos pasienyje. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje osetinai siekė nepriklausomybės nuo Gruzijos, teigdami, kad jų kraštas istoriškai ir kultūriškai skiriasi nuo likusios šalies. 2008 m. rugpjūtį Rusija nusprendė įsiveržti į Gruziją, teigdama, kad tai – humanitarinė misija, skirta osetinų gelbėjimui nuo Gruzijos agresijos.

Rusijos taikdarių pajėgos Gruzijoje iš tikrųjų buvo nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios – jos ne tik saugojo osetinus, bet ir rėmė jų separatistinį judėjimą. Kai Gruzijos pajėgos jėga atsakė į osetinų išpuolius 2008 m., Rusija pradėjo intervenciją. Pasekmės: Rusijos žingsnis buvo diplomatinė ir humanitarinė katastrofa. Žuvo šimtai žmonių, tūkstančiai neteko namų, o Rusija klaikiai susigadino santykius su JAV. Susidūrusi su milžinišku tarptautiniu spaudimu, Rusija po penkių dienų karo baigė karinę operaciją, tačiau Pietų Osetiją paskelbė „nepriklausoma“ valstybe.

Ar kas nors pripažįsta? Beveik niekas. Pietų Osetiją nepriklausoma valstybe pripažįsta tik pati Rusija ir dar kelios jos ištikimos sąjungininkės – Venesuela, Nikaragva ir maža Ramiojo vandenyno saloje esanti Nauru sala.

2. Abchazija

Istorija: Panašiai kaip ir Pietų Osetijoje, Abchazijoje ilgus metus buvo Rusijos kariuomenė – nuo pat dešimtojo dešimtmečio pradžios, kai žiauraus pilietinio karo metu abchazai taip pat mėgino atsiskirti nuo Gruzijos. Tačiau laikui bėgant Rusijos taikdarių misija, kuriai leidimą buvo davusios ir Jungtinės Tautos, ėmė rodyti nerimą keliančius ženklus – rusai skatino separatizmą ir didino savo karių skaičių. Kai Rusija pasiuntė karius į Pietų Osetiją, netrukus kilo susirėmimai ir Abchazijoje. Rusija šiame regione pradėjo dar vieną karą prieš Gruziją.

Pasekmės: Abchazija, kaip ir Pietų Osetija, buvo paskelbta „nepriklausoma“ valstybe. Tačiau jos sienas kontroliuoja Rusija, kuri yra sudariusi sutartį savo karius regione laikyti dar 45 metus.

Ar kas nors pripažįsta? Kaip ir Pietų Osetijos atveju, Abchaziją pripažįsta tik Rusija, Venesuela, Nikaragva ir Nauru. Jeigu kyla klausimas, kodėl pastaroji parėmė Rusijos invaziją, tai trumpas atsakymas – Nauru yra skurdi miniatiūrinė valstybė, kuriai labai reikia pinigų.

3. Padniestrė

Istorija: Sugriuvus Sovietų Sąjungai pradėjo aštrėti įtampa tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padnestrės regiono, kur gyvena daug rusų. Kai Padniestrė mėgino atsiskirti nuo Moldovos 1991 m., kilo pilietinis karas. Pasekmės: Per konfliktą žuvo šimtai žmonių. Jį pavyko numalšinti tik 1992 m. vasarą paskelbtomis paliaubomis, kurių Padniestrės teritorijos statusas liko neišspręstas. Tačiau per karą į Padniestrę buvo atsiųsta dar daugiau Rusijos karių, kurie padėjo vietos separatistams.

Po paliaubų paskelbimo 1,5 tūkst. Rusijos karių taip ir neišvyko. Padniestrė laikoma įšaldytu konfliktu.

Ar kas nors pripažįsta? Padniestrės paskelbtos nepriklausomybės nepripažįsta net Rusija – nepaisant to, kad 2006 m. pseudoreferendume esą 96 proc. gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Rusijos.

4. Kalnų Karabachas

Istorija: Įsikūręs kalnuose tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, Kalnų Karabachas skiriasi nuo kitų šiame sąraše įvardintų regionų. Jis nesiskelbia nepriklausoma valstybe – savo teises į šią teritoriją reiškia dvi valstybės. Regionas, kuriame dauguma gyventojų yra armėnai, nuo Azerbaidžano mėgino atsiskirti Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigoje – 1988 m. kilusio karo metu Armėnija užėmė šią teritoriją.

Pasekmės: Maskva deklaravo paramą Armėnijai, tačiau neoficialiai rėmė abi puses – joms tiekė ginklus ir kurstė vieną prieš kitą. Karas, kuris pareikalavo apie 30 tūkst. aukų, oficialiai baigėsi 1994 m. paskelbus paliaubas, kuriose tarpininkavo Rusija. Tačiau kovos Kalnų Karabache tęsėsi, o pastaruoju metu – intensyvėja. Neseniai per susirėmimus žuvo 15 žmonių.

Ar kas nors pripažįsta? Tai kitoks atvejis – regionas ne siekia atsiskirti, o dėl jo nesutaria dvi valstybės. Tarptautinėje erdvėje Kalnų Karabachas tebelaikomas Azerbaidžano teritorija.

5. Krymas

Istorija: Ukrainos pusiasalis yra (kol kas) naujausias Rusijos intervencijos į kitą valstybę pavyzdys. Praėjusio amžiaus viduryje oficialiai tapęs Ukrainos dalimi. 1991 m., Ukrainai paskelbus nepriklausomybę, Krymo gyventojai nubalsavo už likimą Ukrainoje, o ne jungimąsi su Rusija. Referendume už tai pasisakė 54 proc. – nedidelė persvara rodo, kad didelė dalis Krymo gyventojų yra glaudžiai susijusi su Rusija. Prasidėjus Maidano judėjimui Kijeve ir iš šalies pasprukus prorusiškam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, Rusija pasinaudojo galimybe į jai strategiškai svarbų pusiasalį atsiųsti sustiprintas savo pajėgas – ginkluoti ir kaukėti kariai, pasirodę be Rusijos armijos atpažinimo ženklų, greitai okupavo Krymo pusiasalį, o po to jame buvo surengtas pseudoreferendumas, po kurio Rusija aneksavo šią Ukrainos dalį.

Pasekmės: Rusijos kariniai vadai greitai užėmė Krymo karines bazes ir užtikrino, kad pusiasalį visiškai kontroliuotų Rusija. Nors pasaulio valstybės pasmerkė Krymo aneksiją, nesiėmė jokių karinių veiksmų. „The Guardian“ rašo, kad JAV pasirinko diplomatiniu keliu užkirsti kelią tolimesnei Rusijos invazijai į Ukrainą, o ne padėti Ukrainai atgauti nuo jos atplėštą teritoriją.

Kovo mėnesį neteisėtai surengtame pseudoreferendume Krymo gyventojai esą pasisakė už Krymo prisijungimą prie Rusijos. V. Putinas įsaką dėl Krymo prijungimo pasirašė kovo 18 d.

Ar kas nors pripažįsta? Kaip rašo „The Slate“, vienintelės valstybės, kurios atvirai parėmė Krymo aneksiją, yra Sirija ir Venesuela. Ne visai tos valstybės, kurių paramos būtų norima, ar ne?

Komentarai (10)