Istorikas ir rašytojas Jurijus Felštinskis teigia, kad Rusijos veiksmai rodo pasiruošimą dideliam karui Europoje. Pasak jo, baigėsi pinigų uždirbimo laikas – atėjo laikas naudoti sukauptus resursus karinei galiai didinti. Jis analizuoja situaciją Baltijos šalių regione ir daro išvadą, kad tai vienas iš dviejų Rusijos puolimo placdarmų.

J. Felštinskio nuomone, Rusijoje valdžią užgrobusiems KGB klano atstovams taika yra pavojinga, o karas gali padėti užglaistyti visas nuodėmes ir likti valdžioje iki gyvenimo pabaigos, rašo politica-ua.com.

– Kaip vertinate Vladimiro Putino pareiškimus, kad Rusijos armija bus apginkluota pažangiausiais ginklais, tarp kurių bus ir strateginė puolamoji ginkluotė?

– V. Putinas ruošiasi dideliam karui. Kovo mėnesį po Krymo okupacijos stebėtojai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni teigė, kad V. Putinas apsiribos Krymu ir toliau neis. Kiti prognozavo kur kas platesnį karo veiksmų frontą.

Gaila, kad Krymo pusiasalis buvo atiduotas be kovos. Visi tada džiaugėsi, kad buvo išvengta aukų. Pasaulis laukė V. Putino pareiškimo, kad agresija baigėsi. Atrodė, kad Krymą jam visi pasiruošę atleisti.

Tačiau V. Putinas pareiškė, kad atėjo laikas taisyti istorines klaidas, kurios buvo padarytos 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai. Sėkmingas Krymo blitzkriegas sukėlė euforiją Rusijoje ir galutinai susuko jos valdovui galvą.

Tolimesni įvykiai Donbase, Luhanske ir Odesoje buvo Krymo atidavimo rezultatas. Taip, Kryme kraujas nesiliejo, bet dėl jo dabar žūva tūkstančiai žmonių Ukrainos rytuose, o šis konfliktas gresia virsti pasauliniu karu.

– Tai neišvengiama?

– Dabar prieškarinis laikotarpis pasauliui. Rusijai ir Ukrainai tai jau aktyvaus karo laikotarpis. Žinoma, karą sustabdyti galima, bet Rusijos veiksmai, kuriuos ji šiuo metu renkasi, veda būtent karo link.

Kalbu ne tik apie Ukrainą. Kalbu apie visą Europą. Rusija karinius mokymus vykdo visuose pasienio ruožuose – nuo Kurilų iki Kaliningrado, nuo Juodosios jūros iki Baltijos. Vienašališkai anuliuojami dvišaliai kariniai susitarimai ir į tai net dėmesio niekas nekreipia.

Pavyzdžiui, 2014 m. gegužės 5 d. Ukrainos įvykių fone Rusijos vyriausybė vienašališkai nutraukė 2001 m. su Lietuva pasirašytą susitarimą dėl papildomų priemonių saugumui ir bendradarbiavimui stiprinti.

Šiuo susitarimu Rusija buvo įsipareigojusi keistis informacija su Lietuva apie savo karines pajėgas Karaliaučiuje. Lietuva susitarimo laikėsi ir pagrindo jį nutraukti nesuteikė.

Supraskite, mes kalbame apie Karaliaučių – labiausiai į vakarus nutolusį Rusijos tašką. Dabar prisiminkime naujausią V. Putino kalbą apie stipraus karinio placdarmo sukūrimą Kryme ir suprasime, kad ruošiama dirva būsimiems Rusijos kariuomenės puolimams.

Prie to dar pridėkite jau dabar prie Ukrainos sienos sukoncentruotas Rusijos pajėgas, bendrus karinius mokymus su Baltarusija, rezervistų šaukimo tvarkos pakeitimus, didėjančias išlaidas ginkluotei, provokuojančią ir chamišką kai kurių Rusijos politikų retoriką, keistus kadrinius paskyrimus.

Visai tai rodo, kad Rusija ruošiasi dideliam pasauliniam konfliktui, apie kurį kalba ir pats V. Putinas.

Tą patį rodo ir Kremliaus atsakomosios sankcijos JAV ir ES. Rusija puikiai supranta, kad prasidėjus dideliam kariniam konfliktui ji liks visiškai izoliuota. Tam ruošiamasi. Draudžiamas maisto produktų įvežimas iš Vakarų šalių tikintis, kad Rusija pagaliau pradės save maitinti pati. Kremliui artimos struktūros, tokios kaip „LUKoil“ koncernas, ima pardavinėti savo aktyvus užsienyje.

Apie Kremliui artimą privačių asmenų ratą neverta net kalbėti. Jie karui ruošiasi jau seniai. Genadijus Timčenka pardavė savo aktyvus likus dienai iki pirmųjų sankcijų paskelbimo. Visa tai vis dažniau Rusijos naikintuvams pažeidžiant NATO oro erdvę. To nuo Leonido Brežnevo laikų nebuvo. Ukraina tapo pirmuoju šio karo frontu.

– Bet juk didelį karą pradėti būtų neprotinga?

– Žinoma, kad neprotinga, tačiau nė vienas valdovas ar karvedys pradėdamas mūšį negalvojo, kad jis pradeda pasaulinį karą.

Jei visi iš anksto žinotų rezultatą, nė vienas karas nekiltų. Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas. Jis iš viso buvo nesusipratimas. Europa nukirto šaką, ant kurios labai patogiai sėdėjo.

Iš Europos politinio žemėlapio išnyko Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos imperijos. Laimėtojais pasiskelbusios Prancūzija ir Didžioji Britanija prarado daugiau žmonių, nei per Antrąjį pasaulinį karą.

Ar tai buvo protinga? Visiškai neprotinga.

Praėjo 100 metų. Mes vėl Europoje gyvenome patogiai ir taikiai. Veikė rinkos ekonomika, valstybių sienos tapo vis labiau atviros. Rusija iš skurdžios sovietinės imperijos dėl didelių naftos ir dujų kainų tapo pakankamai turtinga šalimi, kurios bendrovės pradėjo dirbti tarptautinėse rinkose. Vertybinių popierių rinkose buvo galima įsigyti jų akcijų, o Vakarų kredito rinkos buvo ranka pasiekiamos.

Atrodo, gyvenk ir džiaukis, tačiau valdžią užgrobusiems KGB agentams reikėjo visai ne to. Dabar V. Putinas eina tuo keliu, kuriuo Adolfas Hitleris ir Vokietija žengė 1938–1945 m. V. Putinas ir jo aplinka nesuvokia, kad taip pradeda pasaulinį karą.

– Kas gali būti Rusijos sąjungininkais šiame kare?

– Niekas. Tai pati silpniausia V. Putino politikos dalis.

A. Hitlerio sąjungininkais buvo Italija ir Japonija, o ir kitose šalyse netrūko simpatikų, bet V. Putinas tokio palaikymo tikrai neturi. Kremlius bando mojuoti Kinijos vėliavėle, tačiau apie šią šalį kaip sąjungininkę reiktų pamiršti.

Kinija yra sena civilizacija, tačiau jauna valstybė. Tokia kaip dabar, ji susiformavo tik 1928 metais. Šioje šalyje netrūksta savų problemų, todėl ji mažiausiai suinteresuota griauti tarptautinį stabilumą.

Kinija taikiai šimtmetį laukė, kol baigsis Honkongo nuoma Didžiajai Britanijai. Kinija iki šiol nesiima karinių priemonių Taivanui aneksuoti, nors tai jos istorinės žemės. Ši šalis mąsto amžių, o ne prezidentinių kadencijų kategorijomis.

Putino išsišokimas Kryme kinams atrodo kaip kvailo europiečių genties vado afera visiškai negalvojant apie ateities kartas.

– Kiek šiame V. Putino žaidime svarbi Baltarusija?

– ES ir JAV politikų akyse Aleksandras Lukašenka yra diktatorius, todėl jam užuojautos laukti nereiktų. Tai nereiškia, kad Vakarai pripažins Baltarusijos aneksiją, bet pripažinimo faktas mažai ką keičia.

Kas bus su Baltarusija karo veiksmams plečiantis, priklausys tik nuo Rusijos Generalinio štabo planų.

Pažvelgus į žemėlapį matosi, kad Baltarusija strategiškai svarbi rengiant Ukrainos užpuolimą. Karas visu frontu neįmanomas be Baltarusijos suvereniteto pažeidimo. Rusijos armija žengs į Ukrainą ir per Baltarusiją – su A. Lukašenkos leidimu arba be jo.

Baltarusijos prezidentas daro prieštaringus pareiškimus. Jį galima suprasti. A. Lukašenkai pagalbos laukti nėra iš kur, o kas yra V. Putinas, jis žino geriau už mus visus.

Tikėti V. Putinu negali – vis tiek apgaus. Tartis taip pat beviltiška. Lieka tik nervingai laukti ir žiūrėti, kas bus.

– Kiek ilgai pati Rusija galės gyventi tokiomis pasiruošimo karui nuotaikomis?

– Tiek, kiek norės. Propagandos mašina, nors ir sumažinusi apsukas, veikia toliau. Nė vieno gero žodžio apie Ukrainą, ES, JAV. Dauguma Rusijos žmonių nesinaudoja internetu.

Jeigu Goebbelsas būtų turėjęs tokius propagandos instrumentus, Vokietijai užkariauti pasaulį būtų buvę paprasčiau.

Rusijos propagandos mašina buvo konstruojama metų metus – nuo 2000 m. Rusijoje visi tik aikčiojo ir stebėjosi, kodėl V. Putinui reikia smaugti nepriklausomą žiniasklaidą. Būtent todėl, kad būtų galima pasakyti – žudyti čečėnus, ir rusai eitų žudyti čečėnų, pasakė žudyti gruzinus – važiavom žudyti gruzinų, dabar žudom ukrainiečius.

Atskiras klausimas – valdžios reitingas. Nė vienoje laisvoje šalyje pasitikėjimas valdžia nėra labai aukštas. Jis aukštas būna tik autoritarinėse valstybėse ir tik iki tol, kol diktatorių nušluoja revoliucija.

Man dabartinės apklausos Rusijoje rodo ne V. Putino populiarumo, o laisvės indeksą. Po Krymo okupacijos V. Putiną labiausiai palaikė Čečėnijoje – 97 proc., o mažiausiai Maskvoje – 60 proc. Tai reiškia, kad žodžio laisvės lygis Rusijoje yra nuo 3 iki 40 proc.

– Ar yra tikimybė, kad šiame kare Europa skils?

– Kiekvienas diktatorius laikosi principo: „Skaldyk ir valdyk“. V. Putinas tikėjosi supriešinti JAV ir ES. Taip pat tikėjosi įkalti nepasitikėjimo pleištą pačioje Europoje, bet jam tai nepavyko.

Taip, kai kurios šalys nuo Rusijos ekonomiškai priklauso labiau nei kitos, tačiau ir jos geba galvoti ne tik apie pinigus.

Vokietija priklauso nuo rusiškų dujų, ji į Rusiją eksportuoja automobilius, tačiau tuo pat metu Vokietija labiausiai nukentėjo nuo dviejų pasaulinių karų. Vokiečiai puikiai žino, ką reiškia karingas diktatorius Europos valstybėje ir kuo tai gali baigtis.

Pinigų uždirbimo laikas baigėsi visiems. Prasideda sukauptų išteklių naudojimo laikas. Ilgą laiką derintas laisvos rinkos mechanizmas jau dabar sugriautas.

– Kas laimės šiame kare?

– Žinome, kuo baigėsi prieš tai buvę pasauliniai karai. Pralaimėjo visi. Dabar V. Putinas stengiasi įžiebti karą Europoje. Šiame žemyne nuo jo nukentės visi. Pirmiausia – pati Rusija.

Komentarai (109)