Vienatvė yra tapusi viena didžiausių šio laikmečio problemų, nuo kurios kenčia labai didelis procentas tiek jaunų, tiek pagyvenusių žmonių. Ją galima prilyginti ligų epidemijoms. Apie vienatvę ir jos formas šiuolaikinėje visuomenėje rašo George’as Monbiotas dienraščio „The Guardian“ straipsnyje „Vienatvės amžius mus žudo“. Pateikiame sutrumpintą straipsnio versiją.

Kaip pavadinti šiuos laikus? Tai nėra informacijos amžius: populiarių švietimo judėjimų išsekimas paliko vakuumą, užpildomą marketingu ir konspiracijos teorijomis. Panašiai kaip akmens amžius, geležies amžius ar kosmoso amžius, taip ir skaitmeninis amžius daug pasako apie mūsų artefaktus, tačiau mažai ką – apie pačią visuomenę. Antropoceno laikotarpyje, kuriame žmonija daro didžiausią poveikį biosferai, nėra įmanoma atskirti šio amžiaus nuo praėjusių dvidešimt. Kuris ryškus socialinis pokytis atskiria mūsų laikmetį nuo prieš tai buvusių? Man tai akivaizdu. Šis amžius – Vienatvės amžius.

Kai Thomas Hobbes’as paskelbė, kad gamtos prieglobstyje, prieš atsirandant nuolat mus kontroliuojančiai valdžiai, buvome įsitraukę į karą „žmogus prieš žmogų“, buvo labai neteisus. Nuo pat pradžios mes buvome socialiniai padarai, bitės-žinduoliai, visiškai vienas nuo kito priklausomi. Rytų Afrikos homininai atskirai po vieną nebūtų išgyvenę nė nakties. Taip jau esame sukurti, daug labiau nei kurios kitos rūšys, bendrauti su kitais. Amžius, į kurį žengiame, kuriame egzistuojame atskirai, nepanašus į jokį kitą prieš tai buvusį amžių.

Prieš tris mėnesius skaitėme, kad vienatvė yra tapusi epidemija tarp jaunų žmonių. Dabar sužinojome, kad tai ir vyresnio amžiaus žmonių ne ką mažesnis skausmas. „Independent Age“ studija atskleidė, kad nuo žiaurios vienatvės Anglijoje kenčia 700 000 vyrų ir 1,1 milijonas moterų, kuriems virš 50 metų ir tie skaičiai auga įspūdingu greičiu.

Šiuo metu įsismarkavusi Ebola vargu ar kada pražudys tiek žmonių. Socialinė izoliacija yra lygiai tokia pat galinga ankstyvos mirties priežastis kaip ir surūkytos 15 cigarečių per dieną; vienatvė, kaip teigia tyrimas, yra du kartus dažnesnė mirties priežastis, nei nutukimas. Silpnaprotystė, aukštas kraujo spaudimas, alkoholizmas ir nelaimingi atsitikimai – visa tai, kaip ir depresija, paranoja, nerimas ir savižudybės, plinta daug smarkiau, kai nutraukiami ryšiai. Vieni pakelti gyvenimo negalime.

Žinoma, gamyklos užsidarė, žmonės dažniau keliauja automobiliais, nei autobusais, renkasi YouTube, o ne kino teatrą. Tačiau vien šie pasikeitimai negali paaiškinti taip sparčiai yrančios visuomenės. Su šiais struktūriniais pokyčiais pagrečiui ėjo gyvenimą neigianti ideologija, kuri mūsų socialinę izoliaciją mums primeta ir ją garbina. Žmogaus prieš žmogų karas – konkurencija ir individualizmas, kitais žodžiais – tai mūsų laikų religija, pagrįsta vienišų klajūnų, atsiskyrėlių prekeivių, sau dirbančių, prasisiekusių savo jėgomis mitologija, kai viskas daroma savarankiškai. Socialiausioms būtybėms, kurios negali tarpti be meilės, nebėra tokio dalyko kaip visuomenė, liko tik herojiškas individualizmas. Svarbiausia – laimėti. Visa kita tėra atsitiktinės aukos.

Britų vaikai nebenori būti traukinių mašinistais ir seselėmis – daugiau nei penktadalis sako „norintys būti turtingi“: turtas ir šlovė yra vienintelės ambicijos 40-čiai procentų apklaustųjų. Valdžios atliktas tyrimas birželio mėnesį atskleidė, kad Didžioji Britanija yra vienišiausia Europos valstybė. Mažiau nei kiti europiečiai turime artimų draugų ir pažįstame kaimynų. Kas čia keisto, kai nuolat esame raginami rietis kaip palaidi šunys prie konteinerio?

Kad atspindėtume šį perėjimą, pakeitėme ir savo kalbą. Didžiausias įžeidimas yra būti „nevykėliu“. Nebekalbame apie žmones. Dabar vadiname juos individais. Šis nutolinantis, atskiriantis terminas taip išplito, kad net labdaros organizacijos, padedančios gintis nuo vienatvės, naudoja jį apibūdinant dvikojes būtybes, anksčiau žinomas kaip žmonės. Beveik nebegalime užbaigti sakinio ko nors neįžeidę. Asmeniškai kalbant (kad atskirčiau save nuo pilvakalbio lėlės), teikiu pirmenybę asmeniniams draugams, nei nuasmenintai įvairovei, ir asmeniniams ryšiams, nei tiems, kurie man nepriklauso. Tačiau tai tik mano asmeninis pasirinkimas, kitaip dar žinomas kaip mano pasirinkimas.

Viena iš tragiškiausių vienatvės pasekmių yra ta, kad žmonės paguodai įsijungia televizorius: du penktadaliai vyresnio amžiaus žmonių atskleidė, kad šis vienaakis dievas yra pagrindinis jų kompanionas. Tokia savigyda pasunkina ligą. Ekonomistų iš Milano universiteto tyrimas atskleidė, kad televizorius padeda siekti konkurencinių tikslų. Tai tik patvirtina atlyginimo–laimės paradoksą: faktas, kad kylant šalies vidutiniam atlyginimui, laimė kartu su juo nekyla.

Televizija pagreitina hedonistinį bėgimo takelį, versdama mus dar labiau stengtis išlaikyti tą patį pasitenkinimo lygį.

Kokia viso to esmė? Ką laimime šiame kare prieš visus? Konkurencija skatina augimą, bet augimas daugiau nebepadaro mūsų turtingais. Neseniai paskelbti skaičiai rodo, kad kompanijų direktorių atlyginimai padidėjo daugiau kaip penktadaliu, o darbuotojų atlyginimai realiai žiūrint per paskutinius metus sumažėjo. Viršininkai uždirba – atsiprašau, turėjau galvoje, pasiima – 120 kartų daugiau, nei vidutinis pilną darbo dieną dirbantis darbuotojas. (2 000 metais atlyginimai skyrėsi 47 kartus). Ir net jei konkurencija mus padaro turtingesniais, laimingesniais ji mūsų nepadarys, nes veikiant konkurencijai atsiranda nauji troškimai, tad pasitenkinimas pakilusiu atlyginimu prapuls.

1 procentas turtingiausiųjų valdo 48 procentus pasaulio turto, bet net ir jie nėra laimingi. Bostono koledžo surengta apklausa tų, kurių turtas vidutiniškai sudaro 78 milijonus dolerių, parodė, kad juos taip pat kamuoja nerimas, nepasitenkinimas ir vienatvė. Daugelis iš jų atskleidė, kad jaučiasi finansiškai nesaugūs, o kad pasiektų saugią teritoriją, jų manymu, reikėtų vidutiniškai 25 procentais daugiau pinigų. (O jeigu juos gautų? Be abejonės, reikėtų dar 25 %). Vienas respondentas atsakė, kad nesijaus saugus, kol neturės banke 1 milijardo dolerių.

Dėl šito mes sugriovėm žemišką gyvenimą, suprastinom sau gyvenimo sąlygas, atidavėm savo laisves ir galimybes būti patenkinti tam kompulsyviam, griaunančiam, bedžiaugsmiam hedonizmui, dėl kurio, viską suvartoję, pradėsime medžioti save. Dėl šito sunaikinome žmonijos esmę – tarpusavio ryšį.

Jeigu norime suardyti šį ciklą ir dar kartą susivienyti, turime stoti prieš pasaulį ėdančią, kūnus ryjančią sistemą, kuri mums yra primesta.

Hobbeso iki-visuomeninės sąlygos buvo mitas. Bet mes žengiame į povisuomeninę būklę, kuria mūsų protėviai nebūtų patikėję. Mūsų gyvenimai darosi šlykštūs, žvėriški ir ilgi.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Contempo.lt

Komentarai (4)