Anks­čiau „be­pro­ty­bė“ bu­vo lai­ko­ma dva­sių, de­mo­nų ap­sė­di­mu ar die­viš­kais re­gė­ji­mais. Da­bar tai lai­ko­ma me­di­ci­ni­ne pro­ble­ma. Ką tai reiš­kia da­bar­ti­niams ti­kin­tie­siems?

Koks skirtumas tarp benamio, teigiančio, kad kalba su Dievu ir tą patį tvirtinančio šventojo? Kai pateikiau šį klausimą Andrew Scullui, neseniai išleistos knygos Madness in Civilization: A Cultural History of Insanity autoriui, jis nusijuokė ir pacitavo filosofą Bertrandą Russellą: „Iš mokslinės pusės, mes negalime atskirti žmogaus, valgančio mažai ir reginčio rojų nuo daug geriančio ir reginčio gyvates.“

Kai Russellas tai pasakė, tai buvo ateisto įžeidimas mitinėms vizijoms ir religijai bendrai. Kai tai sako Scullas, tai veikiau kvietimas tyrinėti sudėtingus religijos ir beprotybės santykius per tūkstančius kultūros istorijos metų. Scullas teigia, kad pasakojimai apie stebuklus – dažnai susiję su pasakojimais apie beprotybę – ilgai buvo religinių organizacijų galios šaltinis, įrodymas jų autoritetingumo interpretuoti dieviškumą – ir blogį – pasaulyje.

Tačiau laikui bėgant, santykiai tarp religijos ir pamišimo tapo nevienareikšmiškesni. Mokslas pakeitė daugelio tikinčiųjų ir religinių institucijų požiūrį į tikėjimą. Ilgai Dievo ar Šėtono įtaka buvo tinkamas daugelio reiškinių paaiškinimas, nuo vadinamųjų apsėdimų iki regėjimų, kuriuos, sakoma, patyrė Katerina iš Sienos ar Šv. Teresė Avilietė. Dabar vizijas ir apsėdimus tiria psichiatrai, ne kunigai ir paaiškinimai glūdi asmens psichikoje, ne Dievo ar velnio įtakoje.

Senovės Izraelio dykumose benamis, sako, regėjęs vizijas ir daręs stebuklus, kai kurių buvo laikomas Dievo sūnumi. Tad lieka du klausimai: kaip dieviško apsireiškimo teiginiai turėtų būti vertinami dabartiniame pasaulyje? Ir jei benamis gatvėje tikrai būtų mesijas, ar jis būtų atpažintas?

* * *

Pasirodo, buvimas bibliniu pranašu nėra užtikrinta apsauga nuo kaltinimų pamišimu. „Pažvelgus į Senojo Testamento pranašų istoriją, atsakymą išnarplioti sunku,“ dėsto Scullas. „Daug jų gyvenimo epizodų laikomi beprotiškais ar gal kaip apsėdimas ir tik laikui bėgant kai kurie iš jų imami interpretuoti kaip įkvėpimas.“ Bibliniais laikais akivaizdūs psichikos sutrikimai dažnai būdavo laikomi dievo bausme ar demonų apsėdimu. Kartais jie būdavo suprantami, kaip dangiškos vizijos. Bet netgi ši riba nebuvo tvirta. „Kai kada Sauliaus elgesys laikomas pranašišku, tuo tarpu vėliau jį žmonės vertina kaip ne viso proto, laikydami tai Dievo bausme, kad jis visų neišskerdė, kai buvo lieptas,“ sako Scullas.

Viena iš pagrindinių Scullo knygos tezių yra tai, kad pamišimo interpretavimas per šimtmečius ir kultūras dramatiškai kito. Pavyzdžiui, nėra aišku, ar tai, kas laikyta pamišimo pasireiškimu senovėje, dabar irgi būtų laikoma psichikos sutrikimu. Bet Scullas pateikia savotišką bendro supratimo apibrėžimą, kaip pamišimas būdavo atpažįstamas per amžius: neįprastas elgesys, sutrikęs supratimas, kalbos praradimas, susilpnėjusi emocijų ar proto kontrolė. Ypatingai pirmaisiais mūsų eros amžiais, tokio elgesio identifikavimas ir gydymas padėjo krikščionybei plisti rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje ir galiausiai, Romos imperijoje, rašo jis. Tuo metu gydymai ir egzorcizmai buvo įprasti ritualai prieš krikštijimus. Kaip kad Jėzus demonstravo demonų išvarymo galią, taip pirmieji krikščionių vedliai išvaduojantys žmones iš demonų apsėdimo – ar vedantys juos tolyn nuo nuodėmės, jei beprotybė būdavo laikoma kaip supykusio Dievo bausmė.

Dieviški regėjimai irgi buvo svarbi svarbi dalis to, kaip krikščionys įrodinėdavo savo dvasinę viršenybę ir teigdavo atskirią savo religiją nuo pagoniškųjų (nors regėjimų legitimumas labai priklausė nuo to, kas juos regėdavo ir kas aiškindavo). „Stebuklai ir šventieji buvo svarbus krikščionių koziris – taip jie apkrikštijo pagonišką Europą,“ sako Scullas. Krikščionių lyderiai rinkdavo ir platindavo šventųjų ir kankinių kūnų dalis kaip relikvijas ir skatino paprastus mirtinguosius melsti per jas dieviškojo tarpininkavimo. Jie tikėjo, kad tam tikri žmonės, regėję dieviškus regėjimus, gali vykdyti stebuklus, taip pat ir išvaduoti iš apsėdimo, ir buvo manoma, kad šios galios išlieka ir po mirties. „Paprastai šventieji, kurių kankinystė pasireiškė nukirsdinimu ar kokia nors žala galvai, būdavo laikomi tais, kurie turėjo ypatingų galių prieš psichikos pakrikimus,“ pažymėjo Scullas.

Viduramžiais, pradėjus vystytis medicinos praktikai, beprotybė dažnai būdavo laikomi tiek dvasiniu, tiek ir kūnišku sutrikimu. „Gydytojai pripažino, kad kai kurie beprotybės atvejai išties buvo apsėdimai, ar dalykai, priklausą dieviškajai sričiai,“ paaiškino Scullas. Tokie atvejai galėjo būti perduoti kunigams. Tačiau kiti atvejai, tvirtindavo gydytojai, „priklauso jiems, nes kyla iš kūno, iš jo skysčių.“

Europoje reikalai kisti pradėjo XVI amžiuje. Tai buvo pati Mokslo revoliucijos ir vadinamojo Proto amžiaus pradžia, pažymėta racionalios filosofijos pakilimu ir mokslo išradimais. Katalikų bažnyčia tebebuvo neįtikėtinai galinga jėga Europos kultūroje, bet ji ir nebuvo tokia pati institucija, kaip prieš 10 amžių. Po Vakarų Europą sklido galingi iššūkiai bažnyčios autoritetui. Protestantų Reformacijos metu ir vėliau, kaltinimai beprotybe buvo dažnai naudojami kaip politinės galios forma, naudota pagrįsti vienos krikščionių denominacijos legitimiumą prieš kitą.

Pavyzdžiui, XVIII a. septintame ir aštuntame dešimtmetyje, austrų kunigas Johannas Josephas Gassneris pietvakarių Vokietijoje pradėjo vykdyti egzorcizmo seansus, gydydamas viską, „aklumą, maniakinį polinkį šokti … epilepsiją, luošumą … isteriją ir beprotybę.“ Protestantai pašiepė šiuos tariamus gydymus, kaip katalikų prietarų rudimentus, ir kai kurie bažnyčios lyderiai į šią kritiką reagavo jautriai. Kiti perspėjo dėl politinio nestabilumo, galinčio rastis dėl augančios demonų ir apsėdimų baimės. Galiausiai popiežius Pijus­ VI įsakė kunigams baigti atlikinėti egzorcizmus. „Pats popiežius, aišku, neišnaikino populiarių tikėjimų Velniu ir apsėdimu,“ rašo Scullas, „bet [šis atsitikimas] parodė, kokiu laipsniu plačioji visuomenė atsistūmė nuo ankstesniojo religinio ligų ir kančių, ypač pamišimo, aiškinimo.“

Tačiau kaltinimai pamišimu padėjo plisti kitoms protestantizmo rūšims. XVI ir XVII amžiuje kaltinimai raganavimu ir apsėdimu buvo galingi konkuruojančių krikščionybės atšakų įrankiai. Pavyzdžiui, pamokslininkas Johnas Wesley'is, XVIII a. gale vadovavęs metodistų atgimimui Anglijoje, buvo „stiprus advokatas dvasiškai pakrikusių sveikatinimo bendruomeniniais pasninkavimo ir maldos ritualais“,rašo Scullas.

XIX a., ypač Vakarų Europoje, daugelis psichines ligas studijavusių gydytojų pradėjo atsakyti dieviškosios regėjimų interpretacijos. Garsus prancūzų neurologas, Jean-Martin Charcot, teigė, kad visi krikščionių šventieji buvo isterikai, patyrę mistiškus regėjimus, kurie iš tiesų buvo tiesiog patologijos ženklai. Tai, pažymi Scullas, buvo ženklai gilesnės polemikos prieš religijos galią visuomenėje. Tuo metu „dauguma Prancūzijos ligoninių ir dauguma prižiūrinčių psichinius ligonius vadovavosi religija,“ sako jis. „XIX a. vyko nuožmi pogrindinė kova – bandymas sekuliarizuoti šias institucijas, ir išlaisvinti mediciną nuo konkuruojančių klerikalinių interesų. Ir niekur kitur tai nesijautė taip stipriai, kaip beprotybės klausime.“

Prieglaudose pradėjo daugėti medicininio personalo. „Beprotybės“ terminas imtas vertinti kaip ligonių įžeidimas. Tai buvo aiškus supratimo pokytis Vakaruose: pamišimas imtas suprasti kaip kūno, o ne sielos sutrikimas.

* * *

Perėjimas nuo „pamišimo“ prie „psichikos sutrikimų“ yra lingvistinis pokytis, sukėlęs didesnį metafizinį pertvarkymą. Tai yra pasikartojantis motyvas Scullo darbo, didžiausią dėmesį skiriančio Vakarams: beprotybė, tvirtina jis, priklauso nuo kultūros, kaip ir jai apibūdinti naudojami žodžiai. Jis pateikia kelias nuorodas, kaip pamišimas buvo vertinamas ne Vakarų kultūrose, ir jos remia platesnį jo teiginį: psichinių ligų apibūdinimui naudojami žodžiai daug pasako apie ligos egzistavimo prigimties supratimą.

Pavyzdžiui, ankstyvajame islame, pranašai pamišimą gydė maldomis, kraujo nuleidimu ir „įdagų ant galvos darymu karšta geležimi.“ Pastaroji technika buvo naudojama, rašo Scullas, nes buvo tikima, kad demonai ir dvasios bijo geležies. Neatsitiktinai arabiškas žodis „džinas“ arba „dvasia“ yra jinn – iš šio žodžio kildinamas žodis majnoon, ar „pamišęs“.

Dar visai neseniai Kinijoje, „pamišimas niekada nebuvo laikomas atskira liga, o, kaip ir kiti susirgimai, laikomas atsirandančiu iš visaapimančio kūno ir kosmologinio disbalanso,“ rašo Scullas. Žodžiai, plačiausiai naudojami aprašyti apsėdimą ir psichinę sumaištį, kuang, feng, ir dian, buvo paplitę simptomų (tokių, kaip kalbos ar emocijų kontrolės praradimas), o ne bendros pamišimo ar beprotybės būsenos apibūdinimai.

Per dešimtmečius po II Pasaulinio karo, psichiatrijos dėmesys nuo Froido ir jo pasekėjų remtų psichoanalitinių technikų persikėlė link biologinių faktorių ir priežasčių. Kaip yra pasakęs Stevenas Sharfsteinas, buvęs Amerikos psichiatrų asociacijos prezidentas, viešasis psichinių sutrikimų diskursas transformavosi iš „biopsichosoacialinio modelio“ į „bio-bio-bio modelį.“ Šis poslinkis svarbus religijos ir psichinių sutrikimų santykiui. Netgi tie, kas išlieka giliai religingi JAV ar kitose išsivysčiusiose šalyse, tikriausiai priima kažkurią biologinio požiūrio į psichines ligas versiją. Kai kurie religiniai lyderiai garsiai išreiškė savo pritarimą; 1996 m. kalboje, pavyzdžiui, Jonas Paulius II psichines ligas pavadino „absurdiškiausia ir sunkiausiai perprantama [kančia].“

Tačiau kai kam gydyme religija tebevaidina svarbų vaidmenį: Health Services Research publikuotas 2003 m. tyrimas parodė, kad daugiau žmonių dėl psichinės sveikatos problemų kreipiasi į dvasininkus, nei į psichiatrus ar gydytojus. Ir kai kurios tradicijos lieka aktyvios dieviškos įtakos kasdieniame gyvenime liudijimai. Pavyzdžiui, 2012 m., maž­daug ket­vir­ta­da­lis Ame­ri­kos re­li­gi­nių kon­gre­ga­ci­jų pra­ne­šė apie na­rių glo­so­ali­jos at­ve­jus, tai yra penkiais procentiniais punktais daugiau, nei buvo pranešta 1998 m. Bet netgi plačiai žinomų religinių institucijų mokymuose apie apsėdimus ir regėjimus pasitaikė keistenybių. Popiežius Pranciškus dažnai kalba apie Šėtono įtaką, ir praeitą vasarą jis oficialiai pripažino Tarptautinę egzorcistų asociaciją, nedidelę, maždaug 250 kunigų grupę, tebepraktikuojančią demonų išvarymą. Antra vertus, Vatikano vykdomi stebuklų pripažinimo ir šventųjų kanonizavimo procesai yra tokie technokratiški ir racionalūs, kaip tik galima, nors ir susiję su stebuklais: medicininius stebuklus, pavyzdžiui, dažnai daug metų tiria daug komitetų, sudarytų iš vietinių dvasininkų, gydytojų, teologų ir Vatikano patarėjų.

Kaip „pamišimas“ tapo „psichikos sutrikimu,“ taip ir religijos vaidmuo neįprasto elgesio aiškinime smarkiai sumenko, ir jos vietą užėmė medicina. Tai nereiškia, kad keisti nutikimai religiniame gyvenime prarado svarbą; tai reiškia, kad modernios medicinos šešėlyje sunkiau atskirti keistus smegenų reiškinius nuo potencialiai dar keistesnių antgamtiškų fenomenų.

Taip grįžtame prie pradinio klausimo: receptų ir psichiatrijos laikais ir vis daugiau dėmesio skiriant smegenų tyrimams, koks skirtumas tarp benamio, šnekančio su Dievu ir tą pat atliekančio šventojo? Skeptikui klausimo nekyla; abu vienodai pamišę. Pačiam Scullui šis klausimas nėra itin įdomus; užsiminė, kad asmeniškai nėra linkęs į religinį tikėjimą. Bet tikinčiajam skirtumas tarp benamio ir šventojo veikiausiai gali būti istorinis; benamiui nenuskilo, kad jis su Dievu kalba dabar, o ne prieš 1000 metų. Regėjimų ir apsėdimų istorijos atrodo esančios iš senesnių laikų, kai pamišimas buvo laikomas tiesiog dar vienu Dievo ir velnio galios pasireiškimu. Tad ir modernios psichiatrijos pasekmės tikintiesiems ir netikintiems intelektualine prasme skiriasi. Išsimokslinę tikintieji gali sutikti, kad psichikos sutrikimai yra medicininė problema, bet taip gali tapti sunkiau priimti dieviško regėjimo galimybę. Netikintiems Dievo regėjimas yra liga. Bet tikintieji rizikuoja kai kuo daugiau: supainioti Jį su liga.

Emma Green
www.theatlantic.com

Komentarai (13)