Ko reikia, kad visi aptarinėtų filmą? Yra bent vienas laiko patikrintas būdas: įterpti į siužetą atvirą erotinę sceną, nuo kurios visus išmuštų prakaitas, – ir tiek žinių. Tačiau sudėtinga tai, kad toli gražu ne visi aktoriai prieš kamerą pasirengę daryti ką nors tokio. Kaip režisieriai sprendžia šią problemą? Prisiminkime septynias garsias sekso scenas ir pasiaiškinkime jų kūrimo smulkmenas.

Nimfomanė: 1 dalis

Larso von Triero filmas iš pat pradžių buvo pozicionuojamas kaip filosofinė drama „suaugusiems“, tad žiūrovų itin atviros scenos, nufilmuotos su pornoaktoriais, nestebino. Kadre pasirodžius kieno nors genitalijoms, visi iškart suprasdavo, kad tai dubleris, ir bereikalingų klausimų neužduodavo. Su Stacy Martin heroje, oraliniu seksu užsiimančia stambiu planu, buvo sudėtingiau, tačiau jos pasakymas, kad vietoje tikro penio buvo naudojamas kokybiškas muliažas, irgi klausimus panaikino.

Visgi vienoje scenoje auditorija suglumo, nes ten stambiu planu buvo rodomas įsiskverbimas į makštį, nufilmuotas iš apačios, ir nedviprasmiškai matėsi įtemptas Shia LaBeouf veidas. Aktoriaus gerbėjai nežinojo, ką ir galvoti: viskas atrodė pernelyg tikroviška, ir nurašyti montažui to niekaip nesigavo.

Galiausiai filmo prodiuserė Christina West išsklaidė spėliones, pateikdama tokį komentarą: „Iš pradžių nufilmavome aktorius, vaizdavusius seksą, o paskui nufilmavome tikrą sueitį su dubleriais ir, apdorodami filmą skaitmeniniu būdu, šiuos du vaizdelius suderinome. Tad, kas aukščiau juostos – reali žvaigždė, o žemiau juostos matote dublerius“.

Irréversible (Negrįžtamumas)

Vargu ar kas ims ginčytis, jog Monicos Bellucci herojės išprievartavimo požeminėje perėjoje scena pasitarnavo režisieriaus Gasparo Noé karjerai. Šio epizodo vadinti juostos puošmena neapsiverčia liežuvis, tačiau nevalia nepažymėti režisieriaus velnioniško išradingumo, pasiekusio maksimalaus realistiškumo efektą be kokių nors montažinių suklijavimų.

Iš tiesų suklijavimų būta: Noé nufilmavo septynis nenutrūkstamus dublius, tačiau nė vienas visiškai jo ambicijų nepatenkino. Tad galutinis rezultatas pasiektas, nepastebimai kompiuteriu susiuvant pirmąją septinto dublio pusę ir antrą ketvirtojo dublio pusę. Ta proga dar pridėjo kraujo ir įbrėžimų ant aktorės veido, o prievartautojui pripiešė penį. Patys filmavimai, jo žodžiai tariant, vyko su užtrauktu užtrauktuku, „antraip Monikai to jau būtų per daug“.

Belluchi, šiaip jau, ir be to nebuvo lengva. „Pamenate tą nuostabią suknelę? Mes užsakėme jų dešimtį, nes filmuojant jos buvo nuolat plėšomos. Tačiau baigus filmuoti, vieną išsiprašiau sau. Maniau, gal nors kartelį ją apsivilksiu kada nors, nedera tokiam grožiui pražūti… Tačiau paskui taip ir negalėjau prie jos prisiliesti. Net žiūrėti į ją negalėjau“.

Kaligula

Gal ir sunku patikėti, tačiau Tinto Brassas nesirengė filmuoti pornografijos – jis planavo nufilmuoti istorinę dramą su erotikos elementais. Tik todėl filme sutiko vaidinti tokios žvaigždės, kaip Malcolmas McDowellas, Johnas Gielgudas, Peteris O'Toole'as ir Helen Mirren. Tačiau po filmavimų, pastatymo sponsoriui ir prodiuseriui, pornografinio žurnalo „Penthouse“ leidėjui Bobui Guccione, vaizdas pasirodė pernelyg prėskas ir pareikalavo „daugiau sekso“.

Kadangi Brassas narsiai gynė savo kūdikį, tai jį greitai atleido, o jo vieton Guccione pakvietė operatorių dokumentalistą Giancarlo Lui. Surinkęs nedidelę kino grupę, prodiuseris slapčiomis atvežė ją į studiją, kur, vadovaujant Lui, nufilmavo keletą pornografinių scenų su „Penthouse“ modeliais, prikišdamas ten visko, ką tik galėjo sugalvoti.

Montuoti Brassui, suprantama, neleido: gautas šešias grynų nešvankybių minutes į jau parengtą filmą įspraudė tas pats Giancarlo Lui, kurį Guccione vėliau įrašė į titrus kaip režisierių, nepamiršęs šiuo titulu pagerbti ir save. Ar filmas tapo geresnis? Kritikai mano, kad ne, veikiau jau atvirkščiai. Tačiau skandalingas populiarumas padarė jį dideliu įvykiu – ko „Penthouse“ įkūrėjas, tiesą sakant, ir siekė.

Adelės gyvenimas

Trijų valandų trukmės režisieriaus Abdelatiffo Kechiche melodrama vargu ar būtų sukėlusi furorą, jei ne smulki ir nuodugni pagrindinių herojų lesbietiškos meilės scena. Čia išties yra į ką pažiūrėti: septynias minutes nepilnametės filmo herojės Adèle Exarchopoulos ir Léa Seydoux itin jausmingai užsiima visu tuo, už ką išauklėtos mergaitės tiesiu taikymu keliauja pragaran.

„Tai, ką matote – tikslūs mūsų realių genitalijų liejiniai, – papasakojo Seydoux. – Tai taip keista, kai virš tavo „bikinio zonos“ lipinama dirbtinė. Visos scenos filmavimas truko 10 dienų. Tai nebuvo maždaug „Оkei, šiandien filmuojame sekso sceną!” – ne… Ištisas 10 dienų!“ „Tiesiog tau pasako, visą dieną teks praleisti nuogai, nuolat keičiant pozas. Tai buvo sunku, nes nieko neišmanau apie lesbietišką seksą“.

LGBT bendruomenės atstovai iš filmo juokėsi, nes dviejų merginų pastangos lovoje jiems pasirodė nenatūralios. Kiti žiūrovai prieštaravo, mes kadangi tai istorija apie pirmąją meilę, pokalbiai apie „profesionalizmą“ vargu ar tinkami. Pačios aktorės sakė, kad Kechiche filmavimuose, trukusiuose daug mėnesių, jas visiška nukamavo, ir kad galiausiai į filmą vargu ar pateko bent dešimtoji dalis to, ką jos išdarinėjo prieš kamerą.

Monstrų puota

Garsioji aistros tarp Halle Berry ir Billy Bob Thorntono scena padaryta taip „žaliai“, jog atrodo, lyg tai būtų asmeninis video, neskirtas pašalinėms akims. Iš tiesų tai aktorių vaidybos ir griežtos statytojo Marcko Forsterio kontrolės rezultatas. Be to, aktorė paprašė atidėti seksą filmavimų pabaigai, kad geriau priprastų prie Billy Bobo (galiausiai tai įvyko 19 filmavimų dieną iš suplanuotos 21), o po to juokavo, kad „ prieš permiegodama, susitikinėjo su Billiu tris savaites“.

„Halle pasakė, kad arba jai aprašysiu visus kameros judesius, arba ji pati paskui montuos sceną, – pasakojo režisierius. – Pirmasis variantas būtų stipriai apribojęs mūsų laisvę, na, o dėl antrojo nesivėliau į ginčus. Taigi, aktoriai tuščiai nesijaudino ir pasirodė iš geriausios pusės, ir kai sceną sumontavau, Halle ir Bobas liko visiškai ja patenkinti“.

„Siaubingai baiminausi prieš filmavimus, tačiau drąsa kartais pasirodo iš visiškai netikėtos pusės, – vėliau prisipažino aktorė. – Dabar žiūriu ir mąstau: kas ši mergina, nejaugi aš?“ Už savo drąsą Halley gavo „Oskarą“. Torntonui pasisekė mažiau: kaip jis teigė po kelių metų, atviros „Monstrų puotos“ scenos virto jo asmenine drama ir sugriovė santykius su tuometine žmona – Angelina Jolie.

Esminis instinktas

Erotinis Paulo Verhoeveno trileris, akimirksniu padaręs Sharon Stone žvaigžde. Visi, be abejo, pamenate garsiąją apklausos sceną, kurioje Sharon lyg tarp kitko perkryžiuoja kojas, akimirkai atidengdama tai, kas slypi tarp jų. Daug metų „žemuogėlių“ gerbėjai stengiasi iškapstyti tiesą: ar tai buvo padaryta specialiai? Ar išties ten yra „tai“? Ar žinojo aktorė, kad kamera palįs jai po sijonu?

Joe Esterhazo scenarijuje sekso buvo daug, tačiau konkrečiai šio momento jis nesugalvojo. Drąsi idėja priklauso režisieriui, kurį jaunystėje persekiojo vieno vakarėlio prisiminimai, kur ištekėjusi gražuolė bandė jį panašiu būdu erzinti. Teliko įkalbėti aktorę.

Toliau šalių parodymai išsiskiria: pasak Stone, statytojas įkalbėjo ją nusivilkti kelnaites, nes jie neva pernelyg iššaukiančiai bolavo sofitų šviesoje. Sharon sutiko – su sąlyga, kad ekrane nesimatys jos nuogos gaktos. Verhoevenas davė žodį, tačiau jo nesilaikė, o montuodamas, šį momentą su aktore aptarti „pamiršo“.

Kai Stone išvydo filmo juodraštį, ji piktai tėškė antausį režisieriui ir išėjo iš kino salės, nelaukdama juostos peržiūros pabaigos, – tačiau ilgainiui atlyžo, tarusi, jog ši scena priduos ryškumo jos herojai Catherin Tramell. Sharon „piktina ir žeidžia“ tik tai, kad ji „pasitikėjo režisieriumi“, o rizikingą sceną šis nutarė aptarti su montuotoju, o ne su ja.

Paulas šiuos įvykius pasakoja kiek kitaip: jis neva ne tik aptarė su Sharon „genitalinę“ sceną, tačiau ir gavo visišką jos pritarimą, o visus reikalus sujaukė Stone agentai, pradėję skalambyti pavojaus varpais po pirmosios uždaros peržiūros ir prišnibždėję aktorei, kad toks apsinuoginimas pakenks jos karjerai. Tačiau nepaisydamas blodinės reikalavimų paredaguoti sceną, olandas nesutiko ką nors keisti. Dėl vieno dalyko aktorė ir režisierius sutinka: kelnaičių Sharon nebuvo, viskas sąžiningai.

Kalbant apie kitas sekso scenas, tai viskas buvo griežčiausiai aptarta iš pat pradžių: jokių realių sueičių, kad būtų išvengta bet kokių infekcijų, apsinuoginę aktoriai ant genitalijų dėvi specialius apvalkalus, siekiant išvengti tiesioginio kontakto. „Esminis instinktas“ filmuotas laikais, kai visi bijojo AIDS, ir Michaelas Douglas prisipažino, kad dalyvavo jame, nes nerimavo, jog netrukus erotika gali išnykti suvis.

Verhoevenas suprato, kad filmą pateikti auditorijai bus nepaprastas, tad, siekdamas nuraminti studijos valdžią, iš pradžių atliko detalias sekso scenų kadruotes, o paskui filmavo po dešimt kiekvieno kadro variantų ir skirtingais kampais. Tačiau apklausos scena vis vien užgožė visą kitą seksą: remiantis kino žiūrovų apklausomis, joks kitas momentas Holivudo istorijoje nenusipelnė tiek stop kadrų bandymų.

Paskutinis tango Paryžiuje

Daugumai žiūrovų erotinė Bernardo Bertoluccio drama visada bus vienos scenos filmu. Istorija nejauno amerikiečio našlio, Paryžiuje sutikusio jauną prancūzaitę, atspindėjo slaptas fantazijas režisieriaus, visada svajojusio apie atsitiktinį romaną su nepažįstamąja. „Scena su sviestu“ taip įaudrino žiūrovus, kad daugelis net patikėjo, kad Marlonas Brando tikrai iškeikė jauną aktorę.

Iš tiesų, ne, nors visiškai smurto nebuvo išvengta. Pirminiame scenarijuje šios scenos nebuvo. Ją sugalvojo pats Brando, kuris, būdamas žvaigžde, filmavimuose naudojosi didele laisve. Jis atsisakydavo mokytis vaidmenį pagal scenarijų, beatodairiškai improvizavo, o būtiniausias replikas rašėsi į korteles ar ant partnerės nugaros, ir žvilgčiojo ten filmavimo metu.

Statytojas Brando lytino akto idėją palaikė, be to, primygtinai reikalavo, kad seksas būtų tikras, – tačiau su šiuo punktu jau nesutiko pats aktorius. Apie savo sumanymą jie pranešė 19-metei Mariai Schneider tiesiog prieš filmavimus. Tam ji buvo visiškai nepasirengusi ir baisingai supyko. „Jeigu jus verčia filmuotis scenoje, kurios nėra scenarijuje, įprasta kviestis savo agentą ar advokatą, – pasakojo ji vėliau. – Tačiau tada aš šito nežinojau. Marlonas pasakė: „Maria, nesijaudink taip, juk čia tiesiog kinas”, tačiau, nepaisant to, kad viskas buvo imituojama, to dublio metu verkiau iš tiesų“.

Scena nufilmuota iš pirmo bandymo. Filmas išgarsėjo, Brando ir Bertollucci buvo nominuoti „Oskarui“, o štai Schneider karjerą ši juosta smarkiai pakirto. Iki pat mirties 2011 metais, aktorė kaltino abu vyrus, kad šie slėgė ją autoritetu, pažemino ir išnaudojo, kad iš filmo jai liko skandalinga „pornokekšės“ žymė, visma laikui atkyrusi ją nuo gerų vaidmenų. O taipogi apkaltino juos dėl negalėjimo pakeisti savo lemties ir savo „bandymų užmiršti viską“: atsitiktinių lytinių ryšių, alkoholio i narkotikų.

Brando, kuriam jo nuogas kūnas atrodė bjaurus (o juk iš filmo dar buvo išmesta scena, kur matomos jo genitalijos!), irgi ėmė filmo nekęsti ir daug metų atsisakinėdavo bendrauti su Bertollucci, vadindamas jį „prievartautoju ir manipuliatoriumi“. Pats gi režisierius tebetvirtina, kad nors kiek ir gėdijasi to, kas įvyko, tačiau vis vien nieko nesigaili: nepaisant ją supančios liūdnos istorijos, „Paskutinis tango“ tapo vienu iš svarbiausių aštuntojo dešimtmečio kino įvykių, tad, ko jums dar reikia?