Pasibaigus dviejų savaičių trukmės šariato kursui, dauguma naujokų buvo perkelti į kitą vietą – drėgną olą kalnuose, esančią už kelių kilometrų. Prasidėjo karinis mokymas. Abu Ali, kuris buvo užkietėjęs rūkorius, fizinis krūvis buvo labai sunki užduotis. Treneriai ant jo nuolat šaukė, o jis iš paskutiniųjų bandė jiems paaiškinti, koks bus jo vaidmuo organizacijoje: „Dirbsiu administracijoje, neketinu kariauti“. Jau tada jis užsitarnavo tinginio ir išglebėlio reputaciją.

Paskutinę mokymų dieną naujokai nuo pačio ryto davė ištikimybės priesaiką. Abu Ali net nespėjo suvokti, kaip su dar trimis likimo broliais stovėjo netoliese autobuso. Vadas juos informavo, kad dabar visi vyks į frontą Irake. „Pone, aš nenoriu į frontą. Man žadėjo, kad Rakoje galėsiu užsiimti administraciniais reikalais“.

Vadas jį nužvelgė nuo galvos iki kojų ir pareiškė: „Davei priesaiką. Dabar privalai klausyti nurodymų ir paklusti. Už atsisakymą paklusti gali grėsti netgi mirtis“. Abu Ali akimirką stovėjo kaip įbestas – jį ištiko šokas. Supratęs, kad neturi kito pasirinkimo, pasuko į autobusą.

Po kelias dienas trukusios kelionės Abu Ali atvyko į netoliese fronto linijos esantį Garmos kaimą į vakarus nuo Bagdado. Jis ir dar vienas naujokas turėjo iš fronto gabenti sužeistuosius. Darbas buvo siaubingas. Virš galvų zvimbė kulkos, sužeistieji klykė iš skausmo.

Trečiosios dienos rytą Abu Ali ir naujas jo bičiulis Abu Hassanas dviese išsirengė į susitikimą su teroristų pajėgų Irake vadu, kuris jų laukė organizacijos būstinėje Garmoje.

„Mes nebenorime daugiau kovoti. Žūsta daugybė žmonių. Pranašas Mahometas tikrai nevertė vyrų kariauti prieš jų valią“, – sakydamas tokius žodžius Abu Ali kuo puikiausiai žinojo, kaip smarkiai rizikuoja.

Abu Ali buvo įsodintas į autobusą, vykusį į Siriją. Visi juo važiavę vyrai buvo šventai įsitikinę, kad ten jų laukia žiauri bausmė.

Atvykus į Raką, jie buvo nuvežti į futbolo stadioną, pavadinimu „Point 11“: ten dabar veikia liūdnai pagarsėjęs „Islamo valstybės“ kalėjimas ir saugumo centras. Netrukus į juos kreipėsi vienas vyras, kuris davė gana protingą patarimą: „Broliai, jokiais būdais nesakykite, kad daugiau nebekovosite. Tiesiog sakykite, kad norėtume kovoti Sirijoje. Taip turėsite daugiau galimybių išsisukti“.

Po kelių dienų Abu Ali atsidūrė name Manbidžo mieste, esančiame gana netoli fronto. Gretiname pastate buvo interneto kavinė. Netikėtai telefone sumirgėjo nauja „WhatsApp“ žinutė. Perskaitęs pajuto, kaip daužosi širdis: tai buvo jo buvusi žmona.

Ji parašė seną posakį, kuris jiems abiem visada patikęs: „Jeigu ką nors myli paleisk. Jeigu nesugrįš, nelemtam bet jeigu taip, tai amžiams“.

Abu Ali užplūdo tikra emocijų lavina. Jis nuoširdžiai atsiprašė už visas padarytas klaidas. Prisipažino norįs, kad ji sugrįžtų.

„Tą pačią sekundę, kai pamačiau pirmąją jos žinutę, pradėjau jų visų nekęsti. Paklausiau savęs: ką aš padariau?“, – pasakoja buvęs džihadistas. Buvo girdėjęs gandų, kad vienas iš jo bendražygių Irake, vyrukas iš Maroko, sėkmingai pabėgo į Turkiją. Jis jam parašė „WhatsApp“ žinutę.

Marokietis netrukus jam atrašė. Patarimas buvo labai paprastas: „Keliauk į Raką“. Pasirūpinęs savotišku nedarbingumo pažymėjimu, Abu Ali jau kitą rytą sėdėjo civilių autobuse. Vilkėjo afganų stiliaus apsiaustą, kuris pasitarnavo tarsi priklausomybės „Islamo valstybei“ skiriamasis ženklas, todėl niekas nedrįso prie jo kabinėtis.

Kai atvyko į Tal Abjadą, jau buvo devynios valandos vakaro, kaip reikiant sutemę. Abu Ali surado interneto kavinę ir nusprendė būtent ten laukti žinutės su nurodymais, ką daryti toliau. Apsidairė aplinkui ir netrukus susivokė, kad visi joje esantys asmenys – „Islamo valstybės“ teroristai: ilgos barzdos, automatiniai šautuvai ir jau minėtieji apsiaustai.

Abu Ali ėmė krėsti nervinis drebulys. Jis iš visų jėgų stengėsi nesidairyti aplinkui, bet vienas iš kavinės lankytojų nuo jo nenuleido akių. Buvo beveik 11 valanda vakaro – kavinę rengtasi uždaryti. Abu Ali tarė sau: viskas, priėjau liepto galą.

Prieš pat interneto kavinės uždarymą prie jos sustojo du motociklai.

Vienas iš motociklininkų pro praviras kavinės duris Abu Ali šūktelėjo: „Vakarienė ant stalo, atleisk, kad vėluojame“. Abu Ali atsistojo eiti. Vos jam pajudėjus, iš vietos pakilo ir jį žvilgsniu gręžęs „Islamo valstybės“ teroristas: „Iš kur tu?“.

Abu Ali jam atsakė Aleppo akcentu – laiku susivokė, kad vietos gyventojas pasirodys menkiau įtartinas nei užsienietis: „Labai atsiprašau, bet vėluoju, turiu skubėti, manęs laukia“. Netrukus jis jau sėdėjo ant motociklo, sunkiai gaudė kvapą. Kai motociklas nurūko gatve, jis pagaliau išdrįso atsisukti – laimei, niekas nesekė ir nesivijo.

Kitą dieną po bemiegės nakties jį išgelbėję vyrai Abu Ali palydėjo prie sienos. Vyras 2015 metų gegužės 25 dieną pro nedidelę angą sienoje keliais išropojo į laisvę – keturis mėnesius „Islamo valstybės“ teritorijoje trukęs košmaras baigėsi.

Komentarai (2)