Vokietis Jurgenas Todenhoferis buvo pirmasis žurnalistas iš Vakarų, kuriam leista patekti į „Islamo valstybės“ kontroliuojamas Sirijos ir Irako teritorijas – ir saugiai iš ten sugrįžti. Ištraukoje iš jo knygos pasakojama, ką jis matė Rakoje ir Mosule, bei šiurpią akimirką, kai suprato, kad jo piktasis ir veidą prisidengęs palydovas vairuotojas yra vienas ieškomiausių žmonių visame pasaulyje, skelbia „The Guardian“.

2014 metų gruodžio 7 diena, sekmadienis

Vokietijoje gimęs ir į islamą atsivertęs Abu Qatadah, kuris ir pasirūpino mūsų kelione į „Islamo valstybės“ gilumą – galingas ir aukštas vyras tankia rusviai ruda barzda. Mano fotografas – sūnus Fredericas – ir aš krauname savo mantą į baltą Abu Qatadah automobilį, kuriuo jis atvažiavo mūsų paimti. Vairuotojo galva ir veidas taip sumaniai paslėpti po didžiuliu pilku šaliu, kad iš esmės matomos tik akys ir nosies kontūrai.

Jis išmurma pasisveikinimą anglų kalba, nustebina taisykla tartis. Dėl saugumo pagrindiniais keliais važiuoti mes negalime. Į Raką aplinkkeliais dardame ilgiau nei tris valandas.

Abu Qatadah tvirtina, kad „Islamo valstybėje“ verslas klestėte klesti. Veikia praktiškai visos parduotuvės, didelė apyvarta, klesti turgūs. Pastebime naujų statybų. „Ten, kur nekrenta bombos, gyvenimas klostosi kaip įprasta“, – pasakoja „Islamo valstybės“ žmogus. Netrukus išklausome trumpą paskaitą apie „Islamo valstybės“ propaguojamą šariato versiją.

Pavyzdžiui, už daugiau nei 40 dolerių (35 EUR) vertės daiktų vagystę nukertama ranka. 40 dolerių – tiek kainuoja gramas aukso.

Krikščionys priversti mokėti jizya arba apsaugos mokestį.

Neturtingiesiems jis siekia apie 300 dolerių (262 EUR) per metus ir apie 600 dolerių (525 EUR) daugiau pinigų turintiems. Panašu, kad esą tai vienas vienintelis mokestis. Krikščionys – vieni iš daugiausia uždirbančių šalies gyventojų. Jiems tereikia parduoti keletą avių – ir pinigų apsaugos mokesčiui pakaks.

Musulmonai moka vadinamąjį zakat arba religinį mokestį, kurio dydis priklauso nuo turimo turto. Turtingieji musulmonai moka daugiau nei krikščionys. Neturtingieji moka mažiau. Pinigai naudojami įvairioms socialinėms programoms. Pavyzdžiui, Rakoje „Islamo valstybei“ priklauso trys ligoninės, pasakoja mus globojantis teroristu virtęs vokietis.

Šiuo metu „Islamo valstybė“ pinigų gauna iš kare konfiskuoto turto, naftos pardavimų ir minėtųjų mokesčių. Kaip sako Abu Qatadah, čia nėra tokių vergų turgų, kokius įsivaizduoja vakariečiai. Vergai, kaip teigia teroristas, yra karo grobis, tad atitenka teroristams arba yra parduodami. Jazidų moteris verta apie 1500 dolerių (1312 EUR). Maždaug tiek kainuoja ir Kalašnikovo automatinis šautuvas.

Kai atvykstame į Raką, jau tamsu. Važiuojame pro didelę apskritą aikštę, atpažįstamą iš žiniasklaidos pranešimų. Ją supa geležinė tvora. Štai čia ant tvoros smaigalių pasmeigtos priešų galvos – kad visi matytų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad aikštė bus žymiai didesnė. Fredericui neleidžiama fotografuoti. Tai veidą slepiančio mūsų vairuotojo sprendimas.

Fredericas smalsauja, ką „Islamo valstybės“ žmonės daro su nužudytųjų įkaitų palaikais. „Jie palaidojami. Arba tiksliau – tiesiog numetami, kur papuola. Kur nors“, – akivaizdžiai suerzintas klausimo atsako mūsų globėjas.

Kita dieną turėjome vykti į Mosulą. Mūsų išmaniuose telefonuose įdiegtos GPS sistemos išjungti neįmanoma, tad jie galėjo sukelti pavojų mūsų gyvybei. Taigi telefonus nusprendėme palikti Rakoje. Atgausime juos tik prieš išvažiuodami.

Abu Qatadah paaiškina, kad kelionės pabaigoje bus peržiūrėta visa mūsų vaizdo medžiaga ir nuotraukos. Esą tai įprasta procedūra karo sąlygomis.

Mums tai nepatinka. Dėl to nesitarėme. Bandome rasti kompromisą. Nepaisant to, mūsų vairuotojas, kurio, kaip vėliau paaiškėja, žodis žymiai svaresnis nei mūsų globėjo, į kalbas leistis neketina. Jis leidžia aiškiai suprasti, kieno žodis čia paskutinis. Entuziastingai kartoja reikalavimą, nepanašu, kad ketintų persigalvoti. Galiausiai palenkia galvą į priekį, žiūri tiesiai į akis ir klausia, ar pagaliau supratome, ką jis nori mums pasakyti. Klausdamas šiek tiek prisimerkia. Šį ženklą priimame kaip netiesioginį grasinimą.

Patalpą užtvindo nejauki tyla. Tiek bendravimo tonas, tiek atmosfera netikėtai pasikeičia. Panašu, kad situacija nemaloni ir pačiam Abu Qatadah, kuriam pavesta mus globoti.

2014 metų gruodžio 8, pirmadienis

Mūsų prašymas „Islamo valstybės“ teritorijoje laisvai be cenzūros rinkti medžiagą buvo kategoriškai atmestas, tuo pasirūpino Abu Qatadah vadovybė. Esą per didelė saugumo rizika. Bepiločiui tereikia vos vienos konkretaus asmens nuotraukos, ir jis bus paverstas taikiniu ir nužudytas.

Abu Qatadah mums praneša, kad mums nebegalima laisvai judėti po Raką. Esą privalome likti bute – iki pat tos akimirkos, kai vyksime į Mosulą. Perklausiu, ar galėčiau bent pamatyti įkaitu laikomą britų žurnalistą Johną Cantlie ar garsųjį „Islamo valstybės“ budelį Džihadistą Johną. Abu Qatadah atsakymas griežtas ir kategoriškas – „ne“.

Abu Loth – iš Vokietijos atvykęs marokietiškų šaknų maždaug 25 metų „Islamo valstybės“ teroristas – mūsų vis dar veidą slepiančio ir puikiai angliškai kalbančio vairuotojo palydovas. Vairuotojas nedelsiant imasi pokalbio moderatoriaus vaidmens. Akivaizdu, kad jis nepasitiki žurnalistais. Leidžia aiškiai suprasti, kad, jeigu mums tai nepriimtina, galime eiti, iš kur atėję. „Manote, kad labai paprasta įsileisti nepažįstamų žmonių, pasikviesti į savo valstybę, valstybę, prieš kurią visi kovoja? Įsileisti ir tada leisti jiems elgtis, kaip tinkamiems?“, – argumentuoja.

Pasiūlo kompromisą. Žada kelionėje parodyti porą dalykų, kuriuos norėtume išvysti. Jeigu įrodysime esantys verti pasitikėjimo, galėsime be problemų sugrįžti ir kitą kartą. Tada bus panaikinti visi apribojimai. Siūlo pasidžiaugti, kad ir taip pasiekta nemažai, galima teigti, kad mums labai pasisekė. Juk mes pirmieji žurnalistai ne musulmonai, kuriems nusišypsojo laimė patekti į „Islamo valstybės“ vidų ir išsaugoti sveikas galvas.

Paslaptingasis vairuotojas domisi, kodėl mums toks įdomus tas džihadisto Johnas ir tas britų žurnalistas. Jam neduoda ramybės klausimas, kodėl mums esą nerūpi šioje šalyje kenčiantys musulmonai. Nepaisant pirminio priešgyniavimo, galiausiai vairuotojas sutinka, kad J. Cantlie tema galbūt ir įdomi. Pasišalina pasikalbėti su vyresniaisiais, bando išsiaiškinti, ar galėsime ir vėliau aplankyti Raką, ar įmanomas susitikimas su minėtuoju žurnalistu (kad ir be kamerų). Mūsų vizitas suderintas su „Islamo valstybės“ viešųjų ryšių departamentu, todėl negali būti jokių improvizacijų.

Kai mus lydintieji pasitarę grįžta, abu atrodo kaip reikiant paniurę. Nejaugi jų pasiūlymus atmetė? Vairuotojas atsisėda į minkštasuolį priešais. „Mosulas arba Turkija. Du variantai“, – prataria. J. Cantlie klausimu jis lieka prie savo pirminio pasiūlymo. Jaučiuosi kaip reikiant suglumęs. Pabrėžiu, kad mes svečiai ir mums derėtų demonstruoti didesnę paramą.

Vairuotojas dar labiau susierzina ir ima grasinti. Mosule esą taip pat sulauksime ribojimų. Ramiai jam paaiškinu, kad draudimas palikti butą absoliučiai nepriimtinas. Man gyvenime nebuvo nutikę nieko panašaus, net tada, kai lankiausi Talibano teritorijoje. „Mes ne joks Talibanas“, – su neslepiama panieka pareiškia vyras be veido. Šiuo metu galima įžiūrėti tik viena pusiau primerktą jo akį. Fredericas į vairuotoją žvelgia su nenuslepiamu pasibaisėjimu.

Iš kišenės išsitraukiu oficialų „Islamo valstybės“ kvietimą ir pareiškiu: „Jūs mums atsiunčiame oficialų kvietimą, o ten, kaip pasirodo, vien skambūs žodžiai. Jūs su mumis elgiatės kaip su kaliniais“.

„Jūs ne kaliniai. Kaliniai nesirenka, ko norėtų pusryčiams“, – veidą slepiantis vyras nebeslepia akivaizdaus susierzinimo.

„Nedelsiant pakeiskite toną“, – užrėkiu taip smarkiai, kad mano pašnekovas net pašoka iš vietos.

Tai, kaip nuožmiai dabar į mus žvelgia, nepalieka abejonių – vienintelis dalykas, ką dabar norėtų padaryti, greičiausiai yra troškimas nukirsti mums galvas.

Stengiamės be kokia kaina išvengti dar didesnio konflikto. Dabar svarbiausia – grįžti į situaciją, kai liausimės vieni ant kitų rėkti ir vėl galėsime konstruktyviai diskutuoti ir ieškoti kompromiso. Taigi angliškai kalbančiajam kuo įmanoma ramiau pabandau paaiškinti, kad mes dabar grįšime į kambarį, kur ir nuspręsime, ką darome toliau: norime vykti į Mosulą ar grįžti atgal.

Jeigu nuspręsime kelionę užbaigti čia ir dabar, gana didelė tikimybė, kad „Islamo valstybė“ persigalvos ir nuspręs, kad daugiau naudos būtų mus pagrobus ar viešai nukapojus mums galvas. Šiuo atveju, tai jiems netgi būtų žymiai naudingiau nei tai, kad, grįžę namo, visiems pasakysime, kad „Islamo valstybės“ žodis nieko vertas.

Komentarai ()