Kinija perspėja, kad Pietų Kinijos jūra gali tapti karo lopšiu, kai tarptautinis arbitražas priėmė jai triuškinamai nepalankų verdiktą. Teisėjai vienbalsiai nusprendė, kad Pekino teritorinės pretenzijos neturi pagrindo, o mėginimai nustatyti ekonominę zoną aplink dirbtinai supiltas salas prieštarauja tarptautinei teisei.

Įsiutusi Kinija ne tik kartoja, kad arbitražas neteisėtas ir sprendimo niekada nepripažins, bet ir grasina dar stiprinti karines priemones strateginiame regione. Pekinas aiškina, kad kinų žvejai tūkstantmečius ten vykdo veiklą ir kad jo ambicijos ten ne karinės, o civilinių ir gelbėjimo pajėgumų stiprinimas.

Vis dėlto Kinijai kilęs sunkus pasirinkimas – ji nori rimto vaidmens pasaulyje, bet dabar turi apsispręsti, ar pragmatiškai sieks bendradarbiavimo ir sugyvenimo su kaimynais, ar laikysis nacionalistinės šio prezidento linijos.

Vienas iš Filipinų žvejų kaimelių neatrodo panašus į vietą, kurioje gali prasidėti trečiasis pasaulinis karas, bet dviejų didžiausių pasaulio karinių ir ekonominių galybių susidūrimas kilo iš čia. Kai Kinija įsitvirtino Skarboro seklumoje Pietų Kinijos jūroje, žvejai bijo ten plaukti žvejoti.

Seklumą Pietų Kinijos jūroje Pekinas užblokavo prieš ketverius metus. Po metų Filipinai kreipėsi į nuolatinį arbitražo teismą, ir jo verdiktas praėjusią savaitę vadinamas istoriniu.

„Sprendimas yra sėkmė, karūnuojanti tarptautinę teisę. Tai istorinė pergalė – ne tik Filipinams, bet ir bendrijai, nes atnaujina žmonijos tikėjimą tvarka, paremta taisyklėmis“, – džiaugėsi Filipinų vyriausiasis teisininkas Jose Calida.

Teismas Hagoje nusprendė, kad Kinijos pretenzijos į beveik 90 proc. Pietų Kinijos jūros nepagrįstos. Atsitiesianti Kinija pirmą kartą stojo prieš pasaulinį teisingumą, ir pripažinta nesilaikanti tarptautinių taisyklių.

„Nors priversti vykdyti verdiktą neįmanoma, jis labai svarbus ne tik simboliškai, bet ir praktiškai, nes jis, galima sakyti, suteikia pagrindą, kuriuo galės remtis šalys, turinčios bendrą interesą puoselėti tarptautines normas“, – sakė Leideno universiteto profesorius Jonathanas Londonas.

Kitą rytą Kinijos reakcija buvo ne šiaip nuožmi. Pekinas niekada nepripažino nei arbitražo teisėtumo, nei jo verdikto, esą tai ginčas ne dėl jūros, bet dėl salų priklausomybės. Kinijos diplomatai subūrė dešimčių valstybių paramos koaliciją. Pekinas aiškina, kad Vakarai taip mėgina nubausti Kiniją, ir perspėja, kad jei bus mėginama konfliktą eskaluoti, jūra gali tapti karo lopšiu.

„Tikimės, kad kitos šalys nenaudos to kaip galimybės bauginti Kiniją, ir viliamės, kad kitos šalys gali dirbti su mumis kartu, užtikrinant taiką ir stabilumą Pietų Kinijos jūroje, užuot verčiant ją karo židiniu“, – teigė Kinijos užsienio reikalų viceministras Liu Zhenminas.

Jau septynis dešimtmečius Kinijos žemėlapiuose vadinamoji devynių brūkšnių linija rodo, kad beveik 90 proc. jūros priklauso jai. Tačiau dar šešios šalys taip pat turi teritorinių pretenzijų, ir Kinija baiminasi, kad Filipinų sėkmė paskatins dar daugiau ieškinių.

Todėl Kinija skuba pasaulį pastatyti prieš faktą. Dar prieš kelerius metus tai tebuvo atokios salelės strategiškai svarbiuose vandenyse, kur gausu išteklių, ir per kuriuos, dar svarbiau, keliauja vienas iš pagrindinių pasaulio prekybos srautų – kroviniai iš Azijos į Europą, už daugiau kaip penkis trilijonus dolerių per metus.

Dabar salelės atrodo taip – supylus papildomus plotus, čia įrengti bent trys aerodromai, o palydovinės nuotraukos rodo, kad suvežta ir daug ginkluotės, nors Kinijos prezidentas Jungtinių Valstijų prezidentui asmeniškai žadėjo salelių nemilitarizuoti, nors tai jau buvo padaręs.

„Dabar, kai priimtas sprendimas, kad šios salelės nesukuria teritorinių vandenų, tai, galima sakyti, suteikia Jungtinėms Valstijos visišką laisvę“, – sakė Manilos Saleziečių universiteto profesorius Renato Cruzas de Castro.

Amerikos pagalbos seniai prašo ir kitos Kinijos kaimynės, kurias vis labiau baugina Pekino žodžiai ir darbai. Tokios šalys kaip Vietnamas ir Indonezija parėmė Filipinus, nors šie ir nepareikalavo, kad Kinija imtųsi verdiktą vykdyti.

„Raginame visus susijusius išsaugoti susitvardymą ir blaivų protą“, – prašė Filipinų užsienio reikalų sekretorius Perfecto Yasay.

Vašingtonui įtampa regione ne šiaip kelia nerimą. Ir Filipinus, ir Taivaną Amerika įsipareigojusi ginti nuo užpuolimo. Jungtinės Valstijos jau seniai laiko Kiniją, o ne Rusiją, ilgalaike strategine priešininke, ir Ramiojo vandenyno laivyną rengia konfrontacijai su galingu Kinijos laivynu.

„Mes esame Ramiojo vandenyno galybė. Penkios iš septynių mūsų sutarčių dėl aljansų yra Ramiojo vandenyno regione. Turime milžiniškų saugumo įsipareigojimų regione. Ir kai siunčiame savo laivus ir lėktuvus, tai darome tarptautinėje oro ir jūrų erdvėje“, – aiškino JAV valstybės departamento atstovas Johnas Kirby.

Laivai jau kelis mėnesius pabrėžtinai kerta tai, ką Kinija laiko teritoriniais vandenimis. Jungtinės Valstijos sako, kad jūroje ir ore dar intensyviau sieks užtikrinti navigacijos laisvę.

„Jungtinės Valstijos siunčia savo lėktuvnešius į Pietų Kinijos jūrą, kuri yra toli nuo namų. Taigi Jungtinės Valstijos iš tiesų siekia dominavimo ir hegemonijos regione. Kinijos karinės pratybos Pietų Kinijos jūroje yra atsakas į grėsmes Kinijos nacionaliniam saugumui, taigi jų net negalima lyginti“, – teigė Kinijos nacionalinio Pietų Kinijos jūros tyrimų instituto ekspertas Je Ciang.

Bet kad įtampa nevirstų karine eskalacija, Jungtinės Valstijos, pasak agentūros „Reuters“ šaltinių, pradėjo tylią diplomatiją. Palankias sąlygas tam sudarė valdžios pasikeitimas Filipinuose. Prieš porą savaičių valdžią perėmęs prezidentas laikomas pragmatiku, kuriam ekonominiai santykiai su didžiąja kaimyne ne mažiau svarbūs už verdiktą.

„Jei jis mums palankus, kalbėkimės“, – pareiškė Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte.

Kinija seniai kartoja kvietimą Filipinams derėtis, nors šie ieškinį ir pateikė, kai daug derybų mėginimų žlugo.

„Kinija sveikina prezidento R. Duterte pareiškimą, kad jis pasirengęs atsiųsti pasiuntinį dialogui su Kinija atkurti. Kinija visada pasisakė už dvišalį dialogą sprendžiant ginčus tarp Kinijos ir Filipinų. Niekada neužtrenkėme jam durų“, – sakė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Lu Kang.

Verdiktas pateikė nemalonų Kinijai pasirinkimą: arba sušvelninti nacionalizmą, kurį, sulėtėjus ekonomikos augimui, ypač puoselėja dabartinis lyderis, arba prarasti tarptautinį prestižą.

„Jis tikrai padidins žinomumą ir tarptautinę nuomonę, kad Kinija būtų atsakinga žaidėja, kokia ji akivaizdžiai nėra. Taigi nors vykdyti jo niekas neprivers, bet jis svarbus, kitaip Pekinas nebūtų reagavęs taip nuožmiai, kaip jis reaguoja“, – aiškino Leideno universiteto profesorius J. Londonas.

Kinija dešimtmetį mėgino tapti pasauline veikėja, ir dabar susidūrė su dar nematyto rimtumo išbandymu, juo labiau, kai po poros mėnesių priims Didįjį dvidešimtuką. Kai komunistų partija trimituoja grąžinusi Kinijai deramą vietą pasaulyje, bet kokį iššūkį tokiam aiškinimui valdžia laiko iššūkiu sau.

„Kinija mėgina sudaryti teigiamą tarptautinį įvaizdį, nenori atrodyti kaip neramumų kėlėja. Tad manau, kad Kinijos veiksmai, tikėtina, apsiribos karštais žodžiais ir diplomatiniais manevrais. Bet Kinijoje esama ir tvirtosios linijos elementų, norinčių daugiau fizinių veiksmų, pavyzdžiui, daugiau karinių pajėgumų dislokavimo Pietų Kinijos jūroje ir oro gynybos zonos paskelbimo“, – aiškino „International Crisis Group“ vyresnioji Kinijos analitikė Janmei Sie.

Todėl daug kas abejoja, ar Pekinui užteks kantrybės, bet visi atkreipia dėmesį į jo perspėjimus, kad Pietų Kinijos jūra gali tapti karo lopšiu.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai (3)