Visame pasaulyje daugėjo smurtinių ir chaotiškų įvykių, ir veikiausiai tai nėra tik sutapimas, savo straipsnyje, kurį skelbia portalas „Foreign Policy“, rašo Davidas A. Bellas.

1989 metų rudenį griūvant Geležinei uždangai ir vienai šaliai po kitos atgaunant nepriklausomybę, D. A. Bellas su keliais draugais sugalvojo pavadinimą naujam koledžo istorijos kursui. Jie siūlė jį pavadinti „Europa nuo praėjusio trečiadienio“.

Kartais ateina toks metas, kai laikas ima atrodyti tarsi suspaustas - vienok vyksta tiek daug šokiruojančių ir svarbių įvykių, jog visus juos sekti tampa praktiškai neįmanoma. Vladimiras Leninas kartą yra pasakęs: „Būna dešimtmečių, kai nieko nevyksta, ir būna savaičių, kai per jas prabėga ištisi dešimtmečiai“.

Dar gerokai anksčiau prancūzų rašytojas Chateaubriand'as yra pasakęs, kad per ketvirtį amžiaus nuo Prancūzijos revoliucijos iki Napoleono režimo prabėgo daug amžių. 1989 metų pabaigoje vos per tris mėnesius žlugo komunistinė valdžia Vengrijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje, griuvo Berlyno siena, JAV įsiveržė į Panamą, o Maltoje įvyko aukščiausio lygio susitikimas, kuriame dalyvavo Michailas Gorbačiovas ir JAV prezidentas George'as H. W. Bushas. Jo metu abu lyderiai pranešė, kad Šaltasis karas pasibaigė: vos per tris mėnesius pasaulis kone apvirto aukštyn kojomis.

Nejaugi ir mes dabar išgyvename vieną iš tokių laikotarpių? Nuo pastarųjų savaičių įvykių tikrai sukasi galva. Birželio 23 d. britai šokiravo pasaulį (ir patys save), kai referendume nusprendė išstoti iš Europos Sąjungos. Liepos 7 d. Dalase nušauti penki policijos pareigūnai – nusikaltimas paskatino nerimą dėl galimų didesnių neramumų Jungtinėse Valstijose.

Po savaitės „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už teroro išpuolį Nicoje per Bastilijos paėmimo dieną, kuomet žuvo daugiau nei 80 žmonių. Vokietiją sudrebino kruvinų išpuolių banga. Žiniasklaidai dar nespėjus pamiršti šių kraupių įvykių, Turkijoje vos neįvyko karinis valdžios perversmas. Dar negana? Baton Ruže nušauti policijos pareigūnai.

Ir visa tai vyksta Sirijoje verdant pilietiniam karui, augant įtampai tarp NATO ir Rusijos bei vykstant bene didžiausiai politinei suirutei šiuolaikinės Amerikos istorijoje (populistas be jokios politinės patirties sugebėjo tapti Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidento postą).

Populistinis autoritarizmas sparčiai populiarėja ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Kaip sako kinai, gyvename tikrai „įdomiais laikais“. Nepaisant to, būtina pabrėžti, kad nė vienas šiųmetinis įvykis savo svarba negali lygintis su tam tikrais istoriniais periodais. 1940 metais per mažiau nei tris mėnesius nacistinė Vokietija užkariavo Norvegiją, Daniją, Nyderlandus, Belgiją ir Prancūziją, o Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Praėjus metams, lygiai per tris mėnesius naciai nužygiavo šimtus kilometrų gilyn į Sovietų Sąjungą, tuo pat metu sistemingai naikindami žydus ir kitus „nepageidaujamus žmones“.

Vos per dvi 1945 metų rugpjūčio savaites įvyko Antrojo pasaulinio karo laimėtojų konferencija Potsdame, subombarduota Hirosima ir Nagasakis, Sovietų Sąjunga paskelbė karą Japonijai ir pastaroji galiausiai kapituliavo, oficialiai pažymėdama Antrojo pasaulinio karo pabaigą.

2016 metai kol kas įvykių gausa ir svarba nusileidžia tiek 1989 metams, tiek 1991 metams. Tais metais kilo Persijos įlankos karas, įvyko pučas, kurio metu mėginta nuversti Michailą Gorbačiovą, žlugo Sovietų Sąjunga, nužudytas Indijos ministras pirmininkas Rajivas Gandhi.

2001-ieji atmintyje taip pat išliko kaip itin audringi.

Kaip ten bebūtų, 2016-ieji dar tik įpusėjo, tad gali būti, kad iki šiol mūsų stebėti įvykiai dar tik pradžia ir mūsų laukia kone neprognozuojami jų padariniai. Būtina nepamiršti, kad kartais vieni svarbūs įvykiai pačiais įvairiausiais būdais gali tapti kitų svarbių įvykių priežastimi – net ir labai toli nuo pirminių įvykių vietos. Kartais jų ryšys labai aiškus, o kartais – beveik nematomas.

Labai dažnai vienas ardomąjį poveikį turintis įvykis tampa savotišku sektinu pavyzdžiui ir imamas kartoti. Tarkime, 1848 metais, kuomet Sicilijoje ir Prancūzijoje vyko išsilaisvinimo revoliucijos, sukilimų banga, kurią bent jau iš dalies paskatino šios revoliucijos, nuvilnijo ir per Daniją, ir Austrijos imperiją, ir Belgiją, ir dar kelias Vokietijos ir Italijos dalis. 1968 metais studentų maištai sudrebino kone visą Vakarų pasaulį: kilę neramumai, pasiekę apogėjų gegužę Paryžiuje, privertė tuometinį Prancūzijos prezidentą Charles'į de Gaulle'į bėgti į karinę bazę Vokietijoje.

Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje skilimai valdžios struktūrose vienoje sovietinio bloko dalyje paskatino reformistus ir disidentus kitose bloko dalyse imtis panašių ar dar ryžtingesnių veiksmų. 1989 metų rudenį palydoviniai režimai krito vienas po kito – kaip domino kaladėlės. Naujaisiais laikais tokia tendencija stebima kalbant apie vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas buvusiose sovietinėse respublikose ir Arabų pavasarį.

Šiandien po kiekvieno teroristinio išpuolio tokios grupuotės kaip „Islamo valstybė“ daro viską, kad žmonės sužinotų, kas įvyko, šlovina teroro akto vykdytojus, kiti raginami sekti „kankinių“ pavyzdžiu. Neramumai gali imti daugintis geometrine progresija, o tokią tendenciją lemia jų pačių sukuriamos galimybės. Pavyzdžiui, karinė agresija gali atrodyti itin viliojanti tuo metu, kai potencialių kritikų ar priešininkų dėmesys nukreiptas į problemas kitur.

Pavyzdžiui, Stalinas tikrai ne atsitiktinai nusprendė pradėti Baltijos šalių okupaciją 1940 metų birželio 15 d. – praėjus vos dienai po to, kai Vokietijos armija įžengė į Paryžių. 1968 metų rugpjūtį Robertas Kennedy buvo užsiėmęs karu Vietname, tad Sovietų Sąjunga nepraleido palankios progos padaryti galą „Prahos pavasariui“ ir surengė invaziją į Čekoslovakiją.

Mes vis dar nežinome visos istorijos, kuri slypi už neseniai įvykusio mėginimo surengti perversmą Turkijoje, tačiau galima spėti, kad perversmininkai mėgino pasinaudoti tuo, jog pasaulyje šiuo metu vyksta daug smurtinių įvykių. Atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu visame pasaulyje įvyko daug teroro išpuolių, Jungtinėms Valstijoms ir jų sąjungininkėms dabar būtų neabejotinai sunkiau nei bet kada imtis rimtų politinių veiksmų prieš Turkijos karinę vyriausybę, kuri žadėtų kovoti su „Islamo valstybe“ ir tuo pačiu ketintų panaikinti Turkijos prezidento R. T. Erdogano islamiškas reformas.

Baimė dėl galimų rimtų problemų taip pat gali sukelti agresiją ir paskatinti grupes ar ištisas tautas imtis veiksmų reaguojant į kokį nors įvykį - nuogąstaujama, kad pernelyg ilgai užtrukęs delsimas privirs dar daugiau košės. Daugelis istorikų mano, kad 1914 metais Vokietija agresyviai sureagavo į Austrijos erchercogo Franzo Ferdinando nužudymą ir sukėlė pasaulinį karą, nes Vokietijos elitas laikėsi nuomonės, jog šalis pralaimi ginklavimosi varžybas Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai.

Blogiausia, kad tokia baimė labai dažnai yra visiškai nepagrįsta. Labai dažnai pamirštama, kad praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ar devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Sovietų Sąjunga jau merdėjo, nemaža dalis JAV visuomenės manė, kad iš tiesų Sovietų Sąjunga buvo nesustabdomas begemotas, kuris greitai sutraiškys silpnus ir smunkančius Vakarus. Tokią diagnozę tariamai patvirtino ir gerokai perdėti CŽA duomenys apie Sovietų Sąjungos galią. Dėl šios priežasties Jungtinės Valstijos ėmė didinti savo karinę galią.

Šiandien JAV ekonominė padėtis gera, šalies karinis biudžetas tikrai solidus, tačiau nerimas, esą šalis gali tapti silpna, tik auga. Geriausias to pavyzdys yra Donaldo Trumpo teiginys, esą beveik visos šalys „mumis naudojasi“.

Nesunku pastebėti, kaip tokia nepagrįsta baimė, esant nepalankioms aplinkybėms, gali paskatinti JAV valdžią imtis pražūtingų padarinių turėsiančių veiksmų prieš tariamai nuolat grasinančius priešus. Galiausiai pasklidusi griaunanti jėga ir kartu su ja kylanti didžiulė baimė ir viltys gali paskatinti jausmą, esą įprastos taisyklės nebegalioja ir būtina imtis ekstremalių priemonių.

Vakarų pasaulio istorijoje tokios tendencijos siejamos su galingiausiomis žydų ir krikščionių pranašystėmis: Mesijo pasirodymu, antruoju Kristaus atėjimu, paskutinio teismo diena. Nuo pat krikščionybės pradžios vargu ar buvo nors vieneri metai, kuomet kokia nors nemaža krikščionių grupė neimtų skelbti, jog ateina pasaulio pabaiga. Jeigu toks įsitikinimas priveda prie agresyvių veiksmų prieš tariamus eretikus ar kitatikius, kilusi agresija gali paskatinti kitus manyti, kad paskutinio teismo diena iš tiesų artėja – ir paskatinti dar didesnę agresiją. Kai kurie istorikai mano, kad kažkas panašaus įvyko Reformacijos laikais, kai Martino Lutherio atsiskyrimas nuo Romos privertė žmones manyti, kad artėja apokalipsė.

Kilo naujų kruvinų konfliktų, kurie dar labiau sustiprino nuomonę, kad artėja pasaulio pabaiga. Rezultatas? Ilgi metai kruvinų religinių karų, apėmusių didžiąją dalį Europos. Šiandien „Islamo valstybės“ fanatikai mano, kad dalyvauja apokaliptiniame kare tarp musulmonų ir vadinamųjų bedievių dėl pasaulio ateities. Kiekvienas naujas išpuolis padeda įtikina žmones Vakaruose, kad taip ir yra.

Įsitikinimas, kad vyksta pasaulio ateitį apibrėšianti kova, gali paskatinti atmesti įprastas taisykles. Yra manančiųjų, kad rugsėjo 11-osios įvykiai turėjo būtent tokį poveikį Jungtinėms Valstijoms: G. W. Busho administracija manė, kad privalėjo stoti į karą su valstybe, kuri JAV net nepuolė, ir pašalinti tai, ką laikė egzistencine grėsme pasaulio tvarkai. Vis dar neaišku, ar įvykių kupina 2016-ųjų vasarą sukels tokią įvykių grandinę kaip 2011 ar 1989 metais.

Jeigu mums pasiseks, dabartinis blogų naujienų srautas sumažės ir likusi šių metų dalis bus nuobodi, o ne persunkta krauju. Galime tik tikėtis, kad 2016-ieji neišliks būsimų istorijos kursų antraštėse. Deja, kaip rodo istorijos pavyzdžiai, egzistuoja gausybė būdų, kaip smurtas ir griaunamoji jėga gali staiga išplisti ir sukelti tikrą audrą.

Komentarai (2)