Kai holivudinėje kriminalinėje dramoje įvyksta žmogžudystė, o nusikaltėlis nesusiprotėja pistoletą švystelėti į artimiausią upę, žinome, kas bus toliau: policininkas ar FTB agentas lieps padėjėjui patikrinti ginklo numerį duomenų bazėje ir greitai sužinos savininką; tai bus mažiausiai įtarimų kėlęs tipas, nužudytojo šeima padėkos policininkui ir byla bus sėkmingai baigta. Bet yra vienas „bet“: iš tikrųjų JAV nėra jokios duomenų bazės, į kurią būtų įtraukiami 300 milijonų pistoletų ir šautuvų, priklausančių privatiems asmenims.

Stebuklingos sistemos, kur pagal numerį būtų galima sužinoti, kas yra ginklo savininkas, Didžiojo Kompiuterio, saugančio informaciją, bendro sąrašo, kuriame būtų visi visi ginklai – nieko nėra. Ką berodytų kine. Kad ir kokie karšti debatai vyktų po dar vienos masinės žmogžudystės. Visos „stebuklingajai sistemai“ skirtos užklausos atsiduria nedideliame Charleso Hauserio, – Alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų biuro (ATO) federalinio agento – biure. Apie tai, kaip veikia ir kaip neveikia JAV šaunamųjų ginklų registravimo sistema, pasakojama dideliame GQ straipsnyje.

„Net policija rašo man visą laiką į elektroninį paštą: „Ar galėtumėte patikrinti numerį ir pasakyti, kam priklauso ginklas?” Jie galvoja, kad tai kaip automobilio VIN numeris. Netgi policija. „Ei, vyručiai, gal galite paskubėti ir patikrinti numerį?”“, – pasakoja Hauseris. Štai tiesa: „Neturime jokios registravimo sistemos. Niekas neregistruoja jokių suknistų vamzdžių“.

Kai policininkas iš kokio nors JAV kampelio nori išsiaiškinti, kam priklauso šaunamasis ginklas, jis neatidaro specialios vieningosios duomenų bazės savo kompiuteryje, kad per minutę sužinotų konkretaus ginklo istoriją. Vietoje to jis siunčia užklausą Charlesui – į Nacionalinį sekimo centrą (National Tracing Center, NTC), АТО padalinį, įsikūrusį neaukštame, niekuo neišsiskiriančiame pastate, 17 tūkstančių gyventojų turinčiame Vakarų Virginijos Martinsbergo miestelyje, už 148 km nuo Vašingtono.

Stulbina netgi ne tai, kad vieningos sistemos nėra, o užklausą reikia siųsti į specialią žinybą. Stulbina tai, kad ši žinyba nesinaudoja kompiuteriais tiesiogine to žodžio prasme: NTC draudžiama turėti centralizuotą elektroninę duomenų bazę. Toks yra Nacionalinės šaulių asociacijos (NRA) pasiūlytas ir 1986 metais patvirtintas federalinis įstatymas: neturi būti bazės su duomenimis apie šaunamojo ginklo savininkus, kurioje būtų galima atlikti paiešką. Paaiškinimas? Ginklo registravimą NRA laiko katastrofa, kuri suteiktų vyriausybei hipotetinę galimybę juos konfiskuoti ir atimti iš paprastų amerikiečių galimybę apsiginti. „Hitleris ir Stalinas, kaip ir visi diktatoriai, XX amžiuje rengę genocidus, prieš pradėdami genocidą, konfiskuodavo ginklus, – parašė vienas iš aktyvistų NRA puslapyje. – Registracija. Konfiskavimas. Išmirimas.“

Todėl visa NTC informacija saugoma popierių, fotografijų ir dokumentų juostinių mikrofilmų prikimštose dėžėse. Neseniai atsirado naujovė: dabar mikrofilmus galima konvertuoti į PDF formatą. Tačiau sukurti paieškos sistemos su ginklų numeriais ar pavardėmis neįmanoma, kaip ir anksčiau. Nori ką nors rasti – sklaidyk dokumentus, žiūrinėk nuotraukas. Visi NTC pastato koridoriai apstatyti begalinėmis, žmogaus aukščio sustatytomis dėžių eilėmis.

GQ duomenimis, kiekvieną mėnesį čia patenka du milijonai naujų įrašų apie parduotus ginklus. Visa tai reikia kažkur sudėti. Laiku nesutvarkius dėžių, vienoje patalpoje jų gali prisikaupti daugiau nei 10 tūkstančių, ir jos sveria tiek, kad gali sugriūti visas aukštas, sako Hauseris. Kad neįgriūtų grindys, NTC nuomoja uosto konteinerius: jie stovi priešais pastatą, automobilių stovėjimo aikštelėje, prikimšti begale dėžių. Taupant vietą, galima šiuos dokumentus suskaitmeninti, tačiau suvesti į vieningą duomenų bazę vis vien nevalia. Keliasdešimt kartų per dieną, darbuotoaji, ieškodami kokio nors ginklo registravimo duomenų, atidaro konteinerį ir rausiasi dokumentuose.

Komentarai (1)