XXI amžiaus satanistai šakėmis renka šiukšles viešuosiuose paplūdimiuose ir moko moksleivius kritiškai vertinti religiją

Satanizmo, kaip niūrių ir nusikalstamų okultinių praktikų, – aukojimų, apeigų su krauju ir eretiškais ritualais – įvaizdis masinėje kultūroje įsitvirtino aštuntajame dešimtmetyje. Būtent tada JAV užplūdo „Satanizmo panika“, o išgyvenę branduolinės šeimos krizę gyventojai apkaltino velnio garbintojus neigiamomis seksualinės revoliucijos pasekmėmis. Nors už lango XXI amžius, situacija praktiškai nepakito: satanistai tebelaikomi marginaliais elementais ant nusikaltimo ir beprotybės ribos ar paaugliais, pasirinkusiais abejotiną saviraiškos būdą.

Pirmą ir kol kas vienintelį kartą santykinai sėkmingai išsklaidyti prietarus ir racionaliai paaiškinti satanizmą pabandyta 2019 metų sausį. Tuomet nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“ įvyko filmo Hail Satan? premjera. Susižavėjimo kupinų atsiliepimų sulaukusiame dokumentiniame filme aprašoma 2013 metais įkurtos“ Satanizmo šventovės“ kasdienybė. Šios organizacijos nariai iš tiesų negarbina Liuciferio, o užsiima kur kas proziškesniais dalykais: protestuoja prieš bažnyčios įtaką valstybei, ragina mąstyti racionaliai ir rengia labdaringas akcijas, kuriomis siekia parodyti, kad gerus darbus atlieka ne tik krikščionys.

Kova su krikščionybės įtaka

„Satanizmo šventovė“, kaip ir bet kuri kita religinė organizacija, remiasi įstatais, principais – tik šiuolaikiniai satanistai juos turi septynis, ir nė viena su okultinėmis praktikomis nėra susijusi. Jeigu pasirodytų kokios nors su religija nesusijusios politinės ar visuomeninės organizacijos tinklalapyje, daugumai skaitytojų jie tikrai pasirodytų protingi. Štai, pavyzdžiui: „Kiekvienas privalo stengtis proto ribose užjausti kiekvieną sutvėrimą“; „Žmonės nėra nenuodėmingi. Suklydus, reikia stengtis ištaisyti klaidą ir pašalinti padarytą žalą“; „Kiekvieno kūnas yra neliečiamas ir paklūsta tik jo valiai“.

Tai kur čia kabliukas ir kaip „Satanizmo šventovė“ susijusi su satanizmu? Kaip pažymi vienas iš grupės įkūrėjų, dėl daugybės grasinimų pasirašantis Lucien Greaves slapyvardžiu, viena iš svarbiausių“ Šventovės“ tikslų – kova su krikščionybės įtaka valstybei. Kaip metaforą ir priminimą apie tai, kad politika ir religija neturi būti susiję, aktyvistai pasirinko šėtono įvaizdį, nors iš tiesų tikrovėje beveik visi jie – ateistai. Savo akcija jie siekia, kad kuo daugiau žmonių susimąstytų apie religijos prigimtį. Jei gali egzistuoti krikščionybė su apeigomis ir tikėjimo sistema, kuo šia prasme prastesnis satanizmas?

„Satanizmo šventovė“ patraukė filmo“ Hail Satan?“ režisierės Penny Lane dėmesį priešprieša su religinėmis Oklahomos bendruomenėmis, kurios 2012 metais pasiekė, kad valstijos Kapitolijaus teritorijoje būtų pastatyta statula su Dekalogu. Kaip atsaką, Greavesas su pasekėjais surinko 30 tūkstančių dolerių, kad tame pačiame sklype būtų pastatyta vienos iš pagrindinių satanizmo figūrų, demono Bafometo statula. Reikalas baigėsi tuo, kad Oklahomos valstijos Aukščiausiasis teismas nusprendė Dekalogo monumentą demontuoti, pagrįsdamas sprendimą draudimu valstybės nuosavybę naudoti kokios nors religinės sistemos palaikymui.

Kitas skandalas su „Satanizmo šventove“ nutiko Arizonos valstijos mieste, Scottsdale. 2014 metais valstijos Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad municipalinė valdžia ar kiti valdžios organai susirinkimus gali pradėti religiniais kreipiniais, taip pat ir maldomis. Tai reiškė, kad miesto taryba galėtų į susirinkimą pakviesti šventiką, kuris tartų įžanginę kalbą. „Šventovė“ pasinaudojo juridine landa ir 2016 metais paprašė miesto tarybos posėdį pradėti nuo kreipimosi į šėtoną.

„Leiskite mums reikalauti, kad kiekvienas žmogus būtų vertinamas pagal jo poelgius, o ne remiantis kokiomis nors atsitiktinėmis socialinėmis normomis ir melagingais štampais, – sakoma pridedamame tekste. – Leiskite mums pasisakyti prieš bet kokią apsiskelbusią valdžią, grasinančiai kieno nors vieno ar visų asmeninei laisvei“. Kaip ir Dekalogo monumento atveju, kreipimusi nebuvo skatinama prievarta ar aukojimas, tačiau formalus priklausymas satanizmui piliečius sutrikdė, ir šie tarybą užvertė protestais. Iš vienos bažnyčios atėjo 15 tūkstančių laiškų, raginančių renginį atšaukti, ir „Šventovei“ nebuvo leista pradėti susirinkimo savo manifestu – formalia, remiantis tuo, kad kalbėtojai privalo turėti „tvirtą ryšį su Scottsdale'o bendruomene“.

Ginčas apie religijos prigimtį

Greavesas pateikė ieškinį prieš Scottsdale'ą dėl išankstinio nusistatymo prieš jo tikėjimą, į ką miesto advokatai atsakė abejonėmis, ar satanizmą galima laikyti religija. Teisėjas išankstinio nusistatymo požymių neįžvelgė, tačiau atmetė ir miesto pretenziją, kad satanizmo negalima laikyti religija. Taip „Šventovė“ bent dalinai apgynė savo poziciją: religijai nebūtinas teizmas, o krikščionybė nėra geriausia iš religijų. Satanistų tezes išanalizavęs Teksaso universiteto religijotyros docentas Josephas P. Laycockas pateikia keturis religinės sistemos požymius iš istorikės Catherine L. Albanese knygos „America: Religions and Religion“: apibrėžta tikėjimų sistema, kodas ar taisyklės, ritualai ir bendruomenė.

Laikantis tokio traktavimo, „Satanizmo šventovė“ nedaug kuo skiriasi nuo budizmo ar konfucianizmo, kur įsitikinimai labiau remiasi etika ir praktika, o ne tikėjimu stebuklinga esybe. Greavesas ir jo bendražygis Malcolmas Jarry'is įrengė būstinę Saleme, kur XVII amžiuje daugiau nei 20 žmonių žuvo ir apie 200 buvo areštuoti, dėl kaltinimų burtininkavimu. Šiuolaikiniams satanistams svarbus ne okultinis miesto paveldas, o vietos, kur religinė priespauda pasiekė piką, simbolinis statusas. Salemo procesas įkūnija tai, prieš ką kovoja „Šventovė“: atsisakymas sveikai protauti vardan religinių nuostatų, fanatizmo, smurto prieš neatitinkančius nustatytų rėmų.

„„Satanizmo šventovė” – žvilgsnis į tai kuo turėtų būti religija, – mano Penny Lane. – Jei pradėtume nuo tuščio lapo, kokios religijos norėtume? Reikalaujančios aklo tikėjimo akivaizdžiai netikusiomis idėjomis ir persekiojančios nesuprantančius „tikrojo kelio“, ar tokios kuri skatina racionalų mąstymą, užuojautą, empatiją ir pliuralizmą? „Viena iš esminių jos filmo idėjų yra tai, kad satanistai – ne monstrai, o žmonės, pasirinkę provokatyvią formą priminti apie humanizmo vertę, mokslinio mąstymo naudą ir būtinybę gerbti kitus. Harvarde išsilavinimą gavęs Greavesas, duodamas interviu, atkreipia dėmesį, kad JAV Konstitucijoje neužsimenama apie Dievą – tačiau yra pirmoji pataisa, garantuojanti saviraiškos ir tikėjimo laisvę. Nacionalinėje ištikimybės vėliavai priesaikoje Dievas atsirado 1954 metais, o banknotuose pareiškimas apie tikėjimą į Dievą – 1956, taip siekiant pabrėžti JAV nepriklausymą komunistinėms šalims.

„Šėtono šventykla“ prieš „Satanizmo paniką“

Dabartinį stereotipinį įsivaizdavimą apie satanizmą didžiąja dalimi suformavo masinė isterija, užliejusi JAV aštuntojo dešimtmečio gale. Paplito tikėjimas globaliu satanistų sąmokslu, kurie neva veikė naudodamiesi požeminių tunelių tinklais, prievartavo ir kankino vaikus, gėrė žmonių kraują, ir visur diegė užšifruotus okultinius pranešimus: nuo roko grupių dainų iki vaikiškų animacinių serialų.

Vėliau paaiškėjo, kad šalį apėmusi psichozė buvo nepagrįsta: mitas apie šėtonišką kultą radosi dėl kovojančių už dėmesį pamokslininkų propagandos ir tragiškų atsitiktinumų serijos. 1980 metais kanadietis psichiatras Lawrence'as Pazdery'is drauge su savo paciente Michelle Smith išleido knygą „Michelle Remembers“ apie slopinamus atsiminimus, kurie moteriai atsiskleidė, pritaikius eksperimentinę terapiją. Gydytojas ieškojo Michelle'ės depresijos priežasčių ir priėjo prie išvados, kad vaikystėje ji patyrė smurtą iš savo motinos vadovaujamo kulto.

Darbe aprašomos mergaitės kančios, kurių realumą patvirtina tik pačios užhipnotizuotos Michelle'ės parodymai. Ją neva kankino, uždarydavo narve, leisdavo gyvūnų ir mažų vaikų kraują, prievartavo ir vertė stebėti žmonių aukojimą. Nė vienas prisiminimas nebuvo patvirtintas įkalčiais, o dauguma tyrėjų suabejojo terapijos rezultatais, tačiau tuo metu „Mišelė atsimena“ jau tapo bestseleriu – skaitytojai neabejojo jos tikrumu. Autoriai buvo pakviesti į Oprah Winfrey laidą, o psichiatrą vėliau kviesdavo kaip ekspertą ir kitais abejotinais atvejais.

Nuo to laiko dėka Michelle'ės ir Pazdery'o, bet koks smurto prieš vaikus atvejis buvo laikomas satanizmo kulto realumo įrodymu. Atsitiktinis vaikų melas apie patyčias darželyje ar mokykloje, virsdavo dideliais procesais, dėl kurių kalėjimuose atsidurdavo nekalti žmonės. Garsiausia tokia byla tapo procesas prieš McMartin šeimą, kuriai priklausė ikimokyklinio ugdymo centras Manhattan Beache, Kalifornijoje.

1985 metais viena motina apkaltino mokytoją Raymondą Buckey'į jos sūnaus išprievartavimu, nes berniukui skaudėjo pilvą. Tyrime dalyvavo panašių atvejų tyrimo patirties ir įgaliojimų neturinti nekomercinė organizacija Tarptautinis vaikų institutas (Children’s Institute International) – jos darbuotojai apklausė 400 McMartino įstaigos mokinių ir bet kokią užuominą sumišusių vaikų parodymuose traktavo kaip didžiulio satanistų sąmokslo įrodymą.

Tokiu būdu septyni centro darbuotojai buvo apkaltinti dėl 321 mažamečių tvirkinimo epizodo. Valstybės biudžetui šis procesas kainavo $15 milijonų, tačiau byla kaip mat subliuško: kaltinimas nepateikė jokių realių įkalčių, Vaikų instituto vadovai neturėjo medicininio išsilavinimo, o aliarmą paskelbusiai motinai diagnozuota paranoidinė šizofrenija. McMartinams ir Buckey'ui pasisekė – jie buvo išteisinti, tačiau Raymondas kalėjime praleido penkis metus, kol prisiekusieji ir policininkai suprato, kad jis nėra pedofilas. Šis atvejis – vienas iš daugelio, kai nekalti žmonės atsidurdavo už grotų.

„Mačiau, kaip dėl įtarimų satanizmu griaunami žmonių gyvenimai ir supratau, kad tikrasis blogis – pati raganų medžioklė“, – paaiškino Greavesas. Praėjusio amžiaus gale Ameriką apėmęs šiuolaikinis Salemas, lėmė neteisingus 26 žmonių areštus. Tuo tarpu platus FTB tyrimas, kuriam išleista dar $750 tūkstančių, neaptiko jokių įrodymų, kad šalies teritorijoje veikia bent vienas realus satanizmo kultas. Nepaisant racionalių paaiškinimų, dauguma religingų amerikiečių kaip ir anksčiau, įtaria, kad satanistai medžioja jų vaikus. Būtent su tokiais prietarais, keliančiais religinę diskriminaciją, kovoja Greaveso organizacija..

Kojinės benamiams ir satanizmo kursai moksleiviams

„Kai pirmą kartą atvykome į Salemą, nerimavau, kad mus persekios šakėmis apsiginklavusi įpykusi minia, – prisimena Greavesas. – Tačiau surengėme atvirų durų dieną ir pakvietėme kaimynus. Atsakėme į jų klausimus, kad išsklaidytume nerimą. Dėl antiautoritarinių vertybių, mūsų mišios labiau primena atviras diskusijas. Tik vienas vaikinas atėjo su atsuktuvu, norėdama mane užpulti. Be jo, atskiro paminėjimo nusipelno grupė senjorių, vaikščiojusių apie namą, šūkavusių ir laisčiusių pastatą eliu“.

„Šėtono šventovės“ įkūrėjas savo misiją vertina politinio opozicionieriaus ir įsitikinusio mokslininko racionalumu, tačiau neatsisako ir autoironijos. Jo organizacija populiarina liberalaus humanizmo vertybes, o ne tikėjimą okultinėmis praktikomis ir gėrio priešprieša su blogiu. Tai kodėl pasirinktas satanistų pavadinimas? Greaveso šalininkams šis žodis – jų ginamų principų žymeklis. Satanistai daug amžių buvo ujami – šventovės narių nuomone, šios represijos akivaizdžiausiai demontuoja teistinių autoritarinių religijų trūkumus.

„Šventovės“ nariai ne tik aiškinasi santykius su pamokslininkais teismuose, tačiau užsiima ir labdaryste. Tam tikra prasme, jie gėrio ir gailestingumo idealus atitinka netgi labiau, nei kai kurios krikščioniškos bendruomenės, smerkiančios LGBT atstovus ir nusprendusias atlikti abortą moteris. Floridos vakaruose „Šventovė“ atliko kojinių benamiams rinkimo akciją, o San Antonijuje surengė įklotų ir tamponų tiekimo prieglaudoms kampaniją. XXI amžiaus satanistai šakes naudoja tik rinkti šiukšles viešuosiuose paplūdimiuose, o vietoje smurto prieš vaikus, organizuoja užklasinius kursus, kuriuose moko moksleivius kritiškai mąstyti apie religiją ir skatina vystyti individualumą.

Šiuo metu Europoje ir Šiaurės Amerikoje veikia 24 oficialūs „Šventovės“ padaliniai, kuriuose nuo 10 iki 100 narių. Be to, keli tūkstančiai Greaveso šalininkų įformina individualią narystę ar reiškia palaikymą, atverdami neoficialius filialus. Iš jų niekas nestoja į organizaciją, siekdami vien formalaus satanisto statuso. Jie tai daro, siekdami išlaikyti pasaulėžiūrų įvairovės galimybę, būtinybę gerbti kitus, dialogo pirmenybę prieš prievartą. Net jei satanizmo paminėjimas žeidžia tikinčiuosius, „Šventovės“ narių principuose išankstinio nusistatymo mažiau, nei organizacijų, kurios jiems grasina: Kukluksklano, neonacių kuopelių ir radikalių krikščionių. Galbūt, kada nors Greaveso ir jo vienminčių viltys išsipildys – tada juos įvertins pagal veiksmus ir idėjas, o ne pavadinimą.

republic.ru

Komentarai (31)