Neįtikėtina, bet tiesa: beždžionės pranoko net profesionalius investuotojus - kas čia per gudrybė? ()
Duokite beždžionei daug strėlyčių – ir ji taps neįtikėtinai gera investuotoja. Kompanijos „Research Affiliates“ straipsnyje aprašyti tyrimo rezultatai, kurio metu 100 beždžionių mėtė smiginio strėlytes į laikraščiuose esančių akcijomis prekiaujančių kompanijų pavadinimus. Vidutinės beždžionės mėtant strėlytes išrinktų akcijų rezultatai pranoko pagrindinį stambiausių kompanijų indeksą 1,7 procento per metus, skaičiuojant nuo pat 1964 metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Viskas prasidėjo 1973 metais, kai Prinstono universiteto profesorius Burtonas Malkielis savo knygoje „A Random Walk Down Wall Street“ paskelbė, kad beždžionė užrištomis akimis mėtė smiginio strėlytes į laikraščio finansų skilties puslapius ir tokiu būdu išrinko kompanijas investiciniam portfeliui, o šių atrinktų kompanijų rezultatai akcijų biržose buvo tokie pat geri, kaip ir kompanijų, kurias atrinko patyrę ekspertai, rezultatai.
Kompanijos „Research Affiliates“ vadovas Robas Arnottas teigė, kad B.Malkielis klydo – kadangi iš tiesų beždžionės pasirodė žymiai geriau nei finansų ekspertai bei visa akcijų rinka.
Atlikto tyrimo metu kompanija iš 1000 akcijas platinančių kompanijų atrinko 100 investicinių portfelių po 30 kompanijų akcijų. Šį procesą jie kartodavo kiekvienais metais nuo 1964 iki 2010 metų – ir sekė atrinktų kompanijų akcijų rezultatus. Kasmet 100 beždžionių mėtydavo smiginio strėlytes į laikraščių puslapius su akcijas platinančių kompanijų pavadinimais. Neįtikėtina, tačiau 98 iš 100 beždžionių rezultatai buvo geresni nei bendras 1000 kompanijų akcijų rezultatų vidurkis.
Šioje vietoje nėra jokių gudrybių ir neturi nieko bendra nei su beždžionėmis, nei su strėlytėmis. Geresnius rezultatus lėmė mažesnės įmonės ir gilesnę vertę turinčios įmonės (priešingai nei į augimą orientuotos įmonės).
Tarp 1964 ir 2011 metų metinė 1000 kompanijų akcijų grąža siekė 9,7 procento. 30 didžiausių sąrašo kompanijų akcijų kapitalizacijos vertė sudarė 40 procentų visų kompanijų indekso vertės – tačiau jų vidutinė metinė grąža siekė 8,6 procento. Likusios 970 kompanijų akcijos sudarė 60 procentų kapitalizacijos svorio, o jų metinė grąža siekė 10,5 procento. Tai yra 0,8 procento daugiau nei 1000 kompanijų akcijų vidurkis – ir 1,9 procento daugiau nei 30 didžiausių kompanijų akcijų grąžos vidurkis.
Bet koks atsitiktinai atrinktų 30 kompanijų akcijų portfelis daugiausiai sudarytas iš mažų kompanijų akcijų. Kadangi mažesnių kompanijų akcijos parodė geresnius rezultatus nei didelių kompanijų akcijos, būtent tai ir nulėmė B.Malkielio eksperimento su beždžionėmis sėkmę.
Prie rezultato prisidėjo ir tai, kad visos 30 kompanijų akcijų beždžionių investiciniuose portfeliuose buvo vienodo svorio. Ši technika sumažino vidutinę rinkos kapitalizaciją santykyje su akcijų indekso svoriu – ir padėjo padidinti grąžą. Be to, kompanijų akcijos buvo labiau orientuotos į gilesnės vertės kompanijų akcijas, kurios laikotarpyje tarp 1964 ir 2011 metų davė didesnę grąžą.
Tiesa, nereikėtų skubėti įsigyti beždžionės – didesnė grąža dažniausiai lemia ir didesnę riziką. Jeigu pasiekti geresniems nei vidurkis rezultatams užtenka beždžionės, galima net neabejoti, kad tai susiję su didesne rizika. Portfeliai, kuriuose dominuoja mažesnės kapitalizacijos ir gilesnės vertės kompanijų akcijos, yra rizikingesni.
Mažos kapitalizacijos kompanijos akademiniame pasaulyje yra siejamos su didesne rizika. Šios kompanijos dažniausiai nebūna taip gerai žinomos, jos nebūna pasaulinio lygio, neturi tokios geros kapitalizacijos, dažniausiai siūlo siaurą prekių ar paslaugų diapazoną ir neturi tokių išplėtotų platinimo tinklų. Būtent tai daro jas rizikingesnes nei dideles įmones.
Be to, mažesnės kompanijos skolindamosis turi mokėti daugiau, nei didelės kompanijos. Todėl logiška, kad investuotojai turi pagrįstus lūkesčius uždirbti daugiau, nei investuodami į dideles kompanijas.
Mažesnių kompanijų teikiamą didesnę grąžą puikiai iliustruoja prancūziškas trijų veiksnių modelis „Fama“. Šis modelis lygina portfelio grąžą su trijų rizikų veiksniais akcijų rinkoje: 1) beta – bendras akcijų judėjimas; 2) dydis – portfelyje esančių kompanijų dydis palyginus su vidutiniu rinkoje esančių kompanijų dydžiu ir 3) vertė – lyginamas gilesnės vertės kompanijų kiekis su augimo kompanijų kiekiu.
Volstryte tokio dalyko kaip nemokami pietūs nėra. Portfelio grąža yra lygi betos, dydžio ir vertės kombinacijai. Šių trijų rizikos veiksnių lygis portfelyje suteikia unikalų rizikos ir grąžos braižą.
Kompanijų akcijoms atrinkti nereikia nei beždžionių, nei žmonių. Bendras viso indekse esančių kompanijų akcijų fondas visuomet pranoksta individualiai atrinktų kompanijų akcijų portfelį.
Parengta pagal „Forbes“.
