Artėja rugpjūčio 23-ioji, Juodojo kaspino diena. Šią dieną, 1939 m., J. Ribentropas ir V. Molotovas pasirašė nelemtąją nepuolimo sutartį ir papildomus slaptuosius protokolus, kuriais remdamosi nacistinė Vokietija ir SSRS įtakos zonomis pasidalijo Rytų Europą. Ši agresorių sutartis įskėlė didžiausio bei baisiausio žmonijos istorijoje Antrojo pasaulinio karo žiežirbą.

Per karą žuvo dešimtys milijonų žmonių, sunaikinta okupuotų šalių ekonomika. Karo ir okupacijų padariniai Lietuvai buvo katastrofiški: žuvo ar buvo ištremti į Sibirą šimtai tūkstančių žmonių. Pokario kovose už laisvę ir nepriklausomybę krito apie dvidešimt tūkstančių Lietuvos partizanų, daugybė žmonių mirė ar kentėjo kalėjimuose, Gulage.

Nors sovietų imperija žlugo, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos klausimas išliko aktualus iki šių dienų. Dabartinė Rusija nenori pripažinti net okupacijos fakto ir teigia, kad mūsų šalis neturi jokio pagrindo reikalauti kompensacijos iš Rusijos už Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą. Akivaizdu, kad sovietmečiu suformuoti stereotipai vis dar labai gajūs, o iki šiol vyraujantys skirtingi požiūriai į svarbius istorinius įvykius neišvengiamai daro įtaką tarpvalstybiniams santykiams.

Artėjant rugpjūčio 23-iajai leidykla „Briedis“ istorija besidomintiems skaitytojams pristato SSRS laivyne tarnavusio karininko, baltarusių publicisto ir istoriko Vladimiro Bešanovo (g. 1962 m.) knygą „Raudonasis žaibo karas“. V. Bešanovas yra parašęs net trylika knygų, kai kurios jų tapo bestseleriais. „Raudonasis žaibo karas“ – papildyta 330 fotonuotraukų bei žemėlapiais, pirmoji šio autoriaus knyga lietuvių kalba, kurioje nemaža rašoma ir apie Lietuvą.

Knygoje autorius argumentuotai, išsamiai ir įtaigiai aprašo Lietuvos bei kitų Baltijos šalių, Lenkijos bei dalies Rumunijos okupavimo mechanizmą. Remdamasis akivaizdžiais faktais, V. Bešanovas demaskuoja ir mūsų dienomis Rusijos valdžios aktyviai skleidžiamą okupacijos neigimo melagingumą.

V. Bešanovas knygos „Raudonasis žaibo karas“ moto pasirinko SSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo žodžius: „Savo, kaip užsienio reikalų ministro, užduotimi laikiau tai, kad būtų kuo labiau išplėstos mūsų Tėvynės ribos. Ir, atrodo, mes su Stalinu neblogai atlikome šią užduotį“.

Knygoje atskleidžiama, kaip to meto SSRS vyriausybė, draugai Stalinas ir Molotovas prievartavo bei šantažavo Baltijos šalių vadovus pasirašyti sutartis dėl Raudonosios armijos dislokavimo jų teritorijose: „Draugas Molotovas vidurnaktyje išsikvietęs Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį, ciniškai pareiškė, reikalaująs suimti aukščiausius svetimos šalies – Lietuvos pareigūnus už tarsi „pagrobtus Raudonosios armijos karius“…Urbšys sako, kad jis nemato straipsnio, kuriuo remiantis būtų galima teisti užsienio reikalų ministrą Skučą ir politinės policijos viršininką Povilaitį. Klausia, kaip elgtis? Drg. Molotovas sako, kad pirmiausia reikia juos suimti, o straipsnių atsiras. Be to sovietų teisininkai, ištyrę Lietuvos kodeksą, gali padėti…“

Šis Molotovo patarimas iš tiesų priskirtinas sovietinės teisėtvarkos absurdo „aukso fondui“. Deja, panašių samprotavimų kai kuriose kaimyninėse šalyse galima išgirsti ir iki šiol…

Knygoje išryškėja, kad SSRS pasirašė vadinamąjį Ribentropo–Molotovo paktą jokiu būdu ne taikiais tikslais, o ketindama nedelsiant žaibiškai okupuoti kaimynines šalis. Tai nenuneigiamai patvirtina tuoj po to prasidėjusi Sovietų Sąjungos brutali karinė ekspansija, kurios aukomis tapo ir visos trys nepriklausomos Baltijos valstybės, tarp jų – Lietuva.

Komentarai (16)