Šią savaitę Rusijos diplomatinės propagandos vadovė Marija Zacharova ant Moldovos išliejo dar vieną pykčio srautą. Ji apkaltino Kišiniovą „antirusišku kursu“, kuris, pasak Zacharovos, „neranda palaikymo plačiuose Moldovos visuomenės sluoksniuose“.

Rusijos Federacijos pasipiktinimo priežastis buvo ta, kad Kišiniovo oro uosto pasieniečiai neįleido į šalį aukšto rango Rusijos pareigūno, Tatarstano prezidento Rustamo Minichanovo. Jis yra nešvarus politikas, kuriam taikomos JAV ir Kanados sankcijos, todėl faktas, kad jis buvo sustabdytas pasienyje, tikrai nenustebino. Ypač kai paaiškėjo jo vizito aplinkybės.

Tačiau kyla klausimas: kaip jis išvis pateko į Kišiniovo oro uostą?

Kas leido skristi sankcionuoto politiko lėktuvui tuo metu, kai Rusijos lėktuvams neleidžiama įskristi į ES oro erdvę?

Taip pat verta paaiškinti, kodėl proputiniškam multimilijonieriui apskritai reikėjo skristi į Moldovą.

Atsakymas į šiuos ir susijusius klausimus nebus akivaizdus. Nes iš tikrųjų tai pasakojimas apie tai, kaip Moldova tapo kovos lauku. Įvairūs Rusijos agentai Moldovoje prieš rinkimus mažoje, bet strategiškai svarbioje Gagaūzijoje bando įrodyti Kremliui savo efektyvumą.

VIP agentas, turintis įtakos Ukrainai ir Moldovai

Kišiniovo tarptautiniame oro uoste įvykęs incidentas tapo žinomas iš Tatarstano prezidento pareiškimo. Pirmadienio popietę (balandžio 17 d.) Rusijos propagandinė žiniasklaida ir „Telegram“ kanalai išplatino Minichanovo vaizdo įrašą, kurį jis įrašė verslo lėktuve. Kaip teigiama, vaizdo įrašas darytas Moldovos sostinės oro uoste.

“This is a question of foreign policy principles. We do not interfere in other countries' domestic affairs," Sergey Lavrov, is preaching all over the world.

Rustam Minnikhanov, the leader of the Republic of Tatarstan, who was planning to arrive in the Republic of Moldova to… pic.twitter.com/LAAd6EFfcn

— Yasmina (@yasminalombaert) April 17, 2023

Tame vaizdo įraše nebuvo jokių įrodymų, kur buvo daromas įrašas, tačiau pro iliuminatorių buvo matyti išskirtiniai mėlyni lėktuvo sparnai, prie kurių grįšime vėliau.

Tačiau labai greitai pasirodė Moldovos pasienio tarnybos pareiškimas, patvirtinantis, kad Rustamas Minichanovas tikrai bandė patekti į šalį ir jam nebuvo leista atvykti. Moldovos valdžia nepateikė jokių detalių ir bandė sumenkinti šio incidento svarbą – moldovai teigia kasdien sustabdantys šimtus rusų ir Rusijos Federacijai draugiškų šalių atstovų, todėl išskirti iš jų tam tikrą Minichanovą yra per didelė garbė.

Tačiau visi suprato, kad taip nėra.

Tatarstano prezidentas nėra labai žinomas, nors jį žino visi, kas domisi naftos ir dujų pramone. Nes joje, kaip ir Rusijos regioninėje politikoje, jo svoris neprilygstamas.

Nuo 2010 m. jis yra Tatarstano Respublikos prezidentas/vadovas. Prieš tai, nuo 1998 metų, jis buvo šio Rusijos regiono premjeras, tai yra jam vadovauja daugiau nei 25 metus.

O Tatarstanas Rusijai yra ypatingas regionas. Ypač karo metu.

Čia įsikūrusi „KamAZ“ gamybos bazė, kuri turi nepaprastą svorį Rusijos karinei pramonei, nes ant šio sunkvežimio važiuoklės pastatyta daugybė Rusijos Federacijos karinės technikos rūšių. Taip pat yra lėktuvų gamykla, kuri gamina strateginius „Tupolev“ šeimos bombonešius.

Be to, Tatarstanas yra labai turtingas Rusijos regionas. Čia sutelktos didelės naftos gavybos įmonės, kurias asmeniškai valdo Minichanovas: nuo 1998 m. jis vadovauja „Tatneft“ direktorių tarybai. Be to, Tatarstanas nėra susijęs tik su naftos gavyba. Pavyzdžiui, Tatarstano chemijos pramonė yra strategiškai svarbi šaliai (pavyzdžiui, čia pagaminama apie pusė viso Rusijos polietileno).

Ir visa ši galia derinama su tuo, kad tai yra nacionalinė respublika, kurioje rusai, net ir oficialiais surašymo duomenimis, sudaro tik 40 % gyventojų. Todėl nuo 90-ųjų Kremliui buvo svarbu, kad Tatarstanas nepavargtų būti federalinio biudžeto donoru, kad nestotų į apsisprendimo ir pasitraukimo iš Rusijos Federacijos kelią.

Visa tai yra atskiro tyrimo objektas, kurį trumpai paminėjome tik norėdami parodyti, koks svarbus Kremliui ir putinizmo išsaugojimui Rusijos Federacijoje yra Rustamas Minichanovas. Todėl Kremliuje jis turi atitinkamą pagarbą ir atlieka ypač atsakingas misijas.

Taigi, likus pusei metų iki plataus masto invazijos į Ukrainą, Minichanovas vadovavo „Tupolev“ aviacijos bendrovei. To svarba paaiškėjo tik tuomet, kai strateginė Rusijos Federacijos aviacija tapo vienu pagrindinių Putino karo įrankių. Formaliai dėl to 2022 metais JAV ir Kanada Minichanovui skyrė sankcijas.

Minichanovo nusikaltimų prieš Ukrainos žmones istorija siekia 2014 m. Jis tiesiogiai dalyvavo Krymo aneksijoje – Putinas paskyrė jį atsakingu už darbą su Krymo totoriais. Tada, regis, Kremlius nusprendė: kadangi Rusijos totoriai ir Krymo totoriai yra tiurkų tautos, jie susitars. Okupacijos pradžioje Minichanovas kelis kartus skrido į Krymą, tačiau taip ir nesugebėjo Krymo totoriams įrodyti, kad yra „savas“. Kaip ten bebūtų, Maskva buvo patenkinta jo darbu, Tatarstano lyderis gavo Putino valstybinį apdovanojimą „už Krymą“.

Dabar jis gavo panašią užduotį Moldovoje. Politikas buvo pakeliui į Gagaūziją – nedidelį autonominį regioną Moldovos pietuose, kur vyrauja prorusiškos nuotaikos. Gagaūzai taip pat yra tiurkų tauta, todėl Minichanovas vėl buvo paskirtas „dirbti“ su jais.

Kaip jam pavyko nuskristi į Kišiniovą?

Gagaūzijos klausimas ir ką Kremlius planuoja su juo daryti – atskira tema, prie kurios grįšime. O prieš tai verta atsakyti į klausimą apie jo apsilankymą.

Rusijos lėktuvai dabar uždrausti beveik visoje Europoje; yra tik keletas išimčių, susijusių su ypatingais santykiais su Rusijos Federacija, pavyzdžiui, Serbija ir Turkija. Moldovoje taip pat galioja neoficialus, bet gana efektyvus visų skrydžių draudimas į Rusiją – net Moldovos oro linijų bendrovėms tokie skrydžiai su nusileidimu Kišiniove (čia yra vienintelis šalyje veikiantis tarptautinis oro uostas) draudžiami.

Todėl Minichanovas negalėjo skristi iš Kazanės į Kišiniovą asmeniniu (o pagal dokumentus vyriausybiniu lėktuvu, t. y. pirktu už Tatarstano biudžeto lėšas) verslo lėktuvu.

Norėdami apeiti šį draudimą, paprasti rusai skrenda į Moldovą su persėdimu per Jerevaną, taip pat dažniausiai „Turkish Airlines“ jungiamaisiais skrydžiais.

Tačiau totorių multimilijonieriui reguliarus skrydis nebuvo priimtinas pasirinkimas.

Todėl ankstų pirmadienio rytą prabangiu „Falcon 7X“ lėktuvu (skrydžio numeris RA-09616) jis išvyko iš Kazanės į senąjį Stambulo Atatiurko oro uostą, kur jau jo laukė iš Turkijos bendrovės „ACM Airlines“ išsinuomotas kitas išskristi paruoštas verslo lėktuvas. Šis šiek tiek kuklesnis „Gulfstream IV“ (skrydžio numeriS TC-GVB) su VIP keleiviu patraukė į Kišiniovą.

O stebėtojui iš išorės atrodė, kad į Moldovą skrenda ne rusiškas, o turkiškas lėktuvas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Beje, iš skrydžio metu transliuojamų identifikavimo signalų pašalintos bet kokios smulkmenos apie skrydį (tai dažnai daro VIP lėktuvai). Tačiau Minichanovas vis tiek išsklaidė visas abejones, kad lėktuve buvo būtent jis: lėktuvo fiuzeliažo piešinio elementai buvo aiškiai matomi vaizdo įraše, kurį jis įrašė iš salono.

Įdomi detalė: jei Tatarstano prezidentas būtų atvykęs lėktuvu kaip paprastas mirtingasis, jis turėtų bent šiek tiek šansų pereiti pasienio kontrolę.

Faktas yra tas, kad jis turėjo formalų pagrindą kirsti sieną: rusas keliavo kaip forumo svečias Gagaūzijoje, o tai patvirtino dabartinio Moldovos parlamento nario Aleksandro Suchodolskio kvietimas.

Šių dokumentų būtų pakankę – su sąlyga, kad jis taip pat neakcentuos savo padėties dabartinėje Rusijos Federacijos valdžios sistemoje.

Bet kai keleivis skrenda užsakomuoju reisu, jis tikrinamas pagal specialią tvarką. Pavardę vežėjas perduoda į paskirties oro uostą, o pasieniečiai sugeba suprasti, koks VIP asmuo pas juos skrenda.

Suchodolskio teigimu, Tatarstano prezidentui net nebuvo leista nusileisti ant žemės. Aviacijos sekėjų teigimu, atsisakymo atvykti nagrinėjimas užtruko pusvalandį, po kurio lėktuvas su Minichanovu buvo priverstas skristi atgal į Stambulą, o iš ten, jau „Falcon 7X“  – į Rusiją.

O Moldovos valdžia „į taupyklę“ iškovojo dar vieną pergalę ir teisę pagrįstai teigti, kad sustabdė Putino bandymus daryti įtaką šaliai.

Po Marijos Zacharovos pykčio Moldovos vyriausybė pradėjo puolimą ir informavo rusus, kad ruošiasi išsiųsti Rusijos diplomatą iš šalies – remdamasi asmens, dalyvavusio organizuojant šį vizitą, kuris neįvyko, paaiškinimais. Paaiškinimas paprastas: nei diplomatai, nei užsienio svečiai neturėtų dalyvauti vidaus politikoje ir rinkiminėje kampanijoje.

Dodonas nenori būti išmestas į istorijos šiukšliadėžę

Visa ši istorija su Minichanovo yra susijusi su rinkimais Gagaūzijoje.

Balandžio 30 dieną gagaūzai rinks vietos valdžios vadovą – baškaną. Be to, tai turi būti naujas žmogus, nes dabartinis vadovas išdirbo dvi kadencijas ir negali kandidatuoti.

Ant popieriaus Gagaūzijos gyventojų yra daugiau nei 150 000 žmonių, tačiau iš tikrųjų tai yra šiek tiek daugiau nei šimtas tūkstančių. Tačiau šis mažas regionas Rusijai svarbus, nes padeda išlaikyti destruktyvią įtaką Moldovos nacionalinei politikai.

Gagaūzija yra specifinis regionas, kuris 90-ųjų pradžioje beveik nuėjo Padniestrės keliu (ne be draugų iš Maskvos pagalbos). Gagaūzai tada taip pat kalbėjo apie atsiskyrimo galimybę, tačiau Kišiniovui pavyko su jais susitarti. Pagal šį susitarimą Gagaūzija gavo autonomijos statusą unitarinėje Moldovoje: teisę daryti įtaką daliai centrinės valdžios sprendimų, taip pat savo vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžią.

Tačiau Kišiniovas niekada neturėjo nuoseklios politikos regionui ir jo integracijai.

Tiesą sakant, per pastaruosius dešimtmečius Gagaūzija kultūriškai ir socialiai atsiskyrė nuo centro. Gagaūzai ignoravo ir nenorėjo mokytis rumunų kalbos (moldovų kalba nesiskiria nuo rumunų). Čia nuolat pasigirsdavo nuomonė, kad Moldovos taisyklės jiems negalioja.

Ir čia visus metus beribė rusofilija žydėjo visu gražumu.

Per karą Ukrainoje ji kiek nublanko, bet visiškai neišnyko.

Šia prasme gagaūzai pasirodė esantys Krymo totorių priešingybė. Nepaisant to, kad Stalino laikais gagaūzai buvo represijų objektas ir „liaudies priešai“, tai nepadarė šios tautos atsargios suvokiant Maskvą.

Šiuo metu Gagaūzijoje nė vienas politikas, kuris nėra atviras draugystės su Rusijos Federacija ir Putinu šalininkas, neturi šansų užimti regiono lyderio poziciją.

Tai kam Rusijai dėti pastangas į šiuos rinkimus, jei iš anksto žinoma, kad laimės Rusijos Federacijai lojalus žmogus? Ir todėl, kad du kandidatai ne tik lojalūs, bet ir 100 % „savi žmonės“.

Nes kiekvienas iš jų yra „savas“ vis kitai daliai Rusijos elito. O kova dėl valdžios mažojoje Gagaūzijoje peraugo į kovą tarp šių rusų grupuočių, kurių kiekviena įrodo savo sugebėjimą nulemti rinkimus, bent jau tarp Moldovos rusofilų.

O kartu visa tai virto kova tarp prorusiškų jėgų Moldovoje, kurios bando įrodyti, kad būtent jos turėtų investuoti rusiškus pinigus į ateitį.

Vienas iš kandidatų – Hryhorijus Uzunas, kurį remia Moldovos Respublikos socialistų partija, vadovaujama liūdnai pagarsėjusio buvusio Moldovos prezidento Igorio Dodono, dėl kurio šiuo metu vyksta tyrimas ir kuris ilgą laiką buvo namų arešte.

Antrasis kandidatas – Viktoras Petrovas, kurį, priešingai socialistų partijos sprendimui, oficialiai palaikė du socialistų deputatai... tarp jų ir straipsnio pradžioje minėtas Suchodolskis. Tas pats, kuris bandė Minichanovą atskraidinti į Moldovą!

Dabar jau žinoma, kad Minichanovas buvo pakeliui į rinkimų kampanijos susirinkimą, kuriame turėjo palaikyti minėtą Petrovą. Žinoma, patikinus, kad už šios paramos stovi Rusija.

Be to, Petrovui dirba valstybinė Rusijos propagandos mašina: „RIA Novosti“ jį mini kiekvieną dieną ir ima iš jo (ir tik jo) komentarus apie visus Moldovą liečiančius įvykius.

Nesvarbu, kas laimės šioje „svetimo prieš plėšrūną“ mūšyje (priešingai, šioje istorijoje svarbu tai, kad Moldovos valdžia pavyzdingai dirbo kovodama su Rusijos politinė įtaka).

Tačiau buvusiam prezidentui Dodonui šie rinkimai yra lemiami. Jis negalėjo pagalvoti, kad propagandos mašina vieną dieną veiks prieš jo kandidatą, o dabar tai tapo realybe.

Taigi Dodonui netekus valstybės vadovo posto, daugumos parlamente ir pagrindinio finansavimo, rinkimai Gagaūzijoje jam – galbūt paskutinė galimybė įrodyti Kremliui, kad Moldovos socialistų partija vis dar gyva ir gali pretenduoti į rusiškus pinigus, be kurių prorusiška 5-oji kolona Moldovoje tiesiog negali egzistuoti.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Evropeiska Pravda

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()