Už nelegalų gabenimą 10 tūkst. litų baudą gavęs vilkiko vairuotojas buvo priverstas dirbti be atostogų. „Metus atidirbinėjau baudą, o paskui taip įpratau: dabar namo grįžtu du kartus per metus”, – pasakojo keturiasdešimtmetis, vilkiko kabinoje išmokęs išsikepti kotletų, o priekaboje su 10 litrų vandens išsimaudyti po savadarbiu dušu.

Paklaustas, kas sieja vilkikų vairuotojus, portalo delfi.lt žurnalistės pašnekovas visų pirma minėjo šnekumą „kai turi su kuo pakalbėti“, paskui – keiksmažodžius.

„Aš ne šventas, bet kai pirmą kartą išgirdau, kaip kalba vairuotojai, man ausys į triūbelę susisuko. Dabar pats tikriausiai dar daugiau keikiuosi“, – neslėpė vairuotojas, prieš penkerius metus tarpininkavimą nekilnojimo turto pardavime iškeitęs į vilkiko vairuotojo teises.

Naujas darbas netruko pažerti staigmenų. „Taip vairuotojai ir sakė: pradėsi gauti baudas, išmoksi dirbti“, – prisiminė pašnekovas ir papasakojo, kaip netoli Kalė uosto į jo vilkiką įlindo aštuoni vairuotojų babajais vadinami afrikiečiai.

Likus porai šimtų kilometrų iki perkėlos lietuvis sustojo pernakvoti, paskui pasuko link Prancūzijos Kalė uosto. Privažiavo prie kontrolės.

„Prancūzai per tento apačią į puspriekabę sukišo prie monitorių prijungtus strypus, kurie, kiek žinau, matuoja CO₂. Pagal padidėjusį CO₂ kiekį, matyt, gali spręsti, ar viduje yra kvėpuojančių“, – pasakojo vairuotojas, prancūzų kontrolę pravažiavęs be sustojimo, nes pareigūnai neprašė atidaryti priekabos durų.

Prie posto vairuotojas pasiėmė jam rezervuotą bilietą, pateikė krovinio ir savo dokumentus ir važiavo link britų kontrolės. Jungtinės Karalystės pareigūnai irgi praleido be patikrinimo, tad iškart privažiavo prie kelto laukiančios vilkikų eilės.

„Stovėdamas pamačiau nenatūraliai išsitempusį tentą – turėjau iš karto suprasti, kad kažkas negerai, nes ant grindų buvusi lenta negalėjo pati lūžti ir įsiremti į medžiagą. Atidariau duris, galvojau, patrauksiu tą lentą ir tuoj pat prisistatė prancūzų apsauga su keturiais pareigūnais. Klausia, ar turiu problemų. Parodau jiems išsikišusią lentą. Vos atidariau puspriekabės vartus, pirma manęs įbėgo pareigūnas sako: „bandito“. Iškvietė anglus. Šie mane su visu sąstatu į angarą.

Sušoko kokie aštuoni anglų migracijos tarnybos pareigūnai su pirštinėmis ir liemenėm, iškrapštė aštuonis nelegalus, mane apklausė, numetė lietuviškai atšviestą popierių, kuriame parašyta, kad už vieną nelegalą gali būti skirta bauda iki 2 tūkst. svarų. Kadangi pats jų nemačiau, turėjau pasitikėti pareigūnais, kurie sakė, kad mano mašinoje rado aštuonis juodaodžius.

Dvi dienas buvo didelis stresas, net nevalgiau. Pareigūnų klausiau, nuo ko priklauso baudos dydis, tai sakė, kad spręs Londone sėdinti valdžia. Paskui dar kelis mėnesius laukiau kol bus nuspręsta, kokio dydžio baudą man duoti“, – prisiminė lietuvis.

– Pareigūnai ilgai laikė? Ko klausė?

– Daug ko klausė, kur nakvojau, kur buvau, ir apie nelegalus klausė. Bet jei būtų įtarę, kad pats bandžiau juos pervežti, tikrai nebūtų tą pačią dieną paleidę – už tokius dalykus iš karto į kalėjimą sodina.

Yra daug tautos, kurie kabinose ant gultų nelegalus veža. Mažiausiai du tokius žinau, o kiek dar nežinau.

– Kiek už vieno nelegalo gabenimą gauna?

– Kiek žinau, tūkstantį eurų.

– Ir dėl tūkstančio žmonės rizikuoja?

– Rizikuoja. lietuviai, matyt, kontrabandininkai iš prigimties. Kažkada knygnešiai knygas nešdavo, dabar nelegalus gabena.

– Garsėjam kaip kontrabandininkai?

– Jei anglai sustabdo ir klausia, ar turim alkoholio, tabako ir hašišo, tai matyt garsėjam.

– Kokių valstybių pareigūnai priekabiausi?

– Labai daug visokių pareigūnų Vokietijoje. Važiuojant susidaro įspūdis, kad tai policinė valstybė. Lenkijoje irgi dažnai stabdo, bet lenkai ima kyšius, tad gali su jais susitarti.

Vienas kolega neseniai sakė, kad jau net prancūzai paėmė kyšį. Mane tai nustebino, nes prancūzas – Vakarų europietis, neturėtų imti kyšio, čia juk ne Rytų Europa.

Italijoje yra niuansas, jei lenki automobilį ten, kur draudžiama, įpaišo baudą ir pusei metų atima teises. Vakaruose gyvenimo lygis aukštesnis, tad ir baudos didesnės. Šiaip visur sava specifika.

– O kur ir ką labiausiai vagia?

– Bet ką gali pavogti. Pavyzdžiui, kurą. Bet aš girdėjau ir tokį atvejį, kad du tautiečiai stovėjo šalia, kartu gėrė, o paskui vienas kitam nupylė. Parodė filmavimo kameros.

Krovinį irgi vagia. Aišku, priklauso nuo to, ką veži. Tačiau paprastai krovinio niekas dieną neliečia, nebent paliktum kokiame akligatvyje.

Jei veži buitinę techniką, draudimo įmonės kiekvienoje šalyje duoda sąrašą aikštelių, kur draudimas, jei netenki krovinio, kompensuoja nuostolius. Tai reiškia, jei vežu buitinę techniką, žinai arba pasiklausi vadybos, kur šiąnakt stoti. Kaip taisyklė, tose aikštelėse ir nevagia.

Girdėjau dabar vagys iš tolo stebi su žiūronais, iš kur vairuotojai, prieš išeidami, pasiima daiktus. Išlaužia spynelę ir pirmiausiai tikrina tą vietą, tačiau dažnai tokių daiktų, kaip telefonas, kompiuteris ar fotoaparatas net neima – ieško kuro kortelių, kurių, paprastai vairuotojai iš karto nepuola tikrinti ir pasigenda tik už kelių valandų ar net dienų.

– Ja gali naudotis kas nori?

– Jeigu vagia, reiškia gali.

Dar viena naujiena: vairuotojas važiuoja, kuro kortelės pas jį, o kažkas tuo metu iš tos kuro kortelės nupylinėja kurą. Vienam per kelias dienas pavogė kelių dienų kuro limitą – kelias tonas. Nežinau, kuo tam vairuotojui tai pasibaigs, stovėjo visas liūdnas, nes vienai dienai vilkikui skiriama tona degalų, o jam nupylė daug daugiau.

– Kaip tai įmanoma, jei pačios kuro kortelės pas vairuotoją?

– Nežinau, matyt, vagys naudoja skenavimą ar kitus būdus. Pervežimo kompanijų biuruose tokios vagystės jau žinomos ir vadinamos populiariomis.

– Kokios vietos pavojingiausios?

– Uostai ir aikštelės prie didmiesčių. Pavyzdžiui, visi žino, kad labai vagia Marselio uoste: gali sėdėti kabinoje, o iš kitos pusės vidury dienos laušis. Narkomanai. Tas pats prie Romos. Sustoji ir tau gali, pvz., puspriekabės žibintą išsukti. Saugok, kaip nori – juk negali nemiegot ir vaikšioti aplink mašiną. O kol miegi, atsuka keturis varžtus ir tu jau nebeturi žibinto, reiškia reikia už savus pirkti.

Dėl vagysčių galioja bendra taisyklė – venk didelio miesto. Geriau prasukti mažiau kilometrų, bet nestoti prie didelių miestų.

– O pakeliauti tenka?

– Jei netingi, per savaitinį poilsį gali daug pamatyti. Buvau ir Londone, ir Veronoje, ir Strasbūre. Priklauso nuo maršruto. Palieki vilkiką, sėdi į traukinį ar autobusą ir nuvažiuoji pasižiūrėt. Negali visa laiką sėdėti mašinoje – iš proto išeisi.

– Ką veikti, kai atstojus toli nuo miesto, blogas oras, lyja?

– Yra kompiuteris, knygos, su vairuotojais keitiesi filmais. Kiti degtinę geria.

– Degtinės prigėrus kitą dieną sunku važiuoti.

– Negeriu, nežinau, bet tikriausiai, kad sunku.

– Pasiilgsti žmonių per pusę metų?

– Nereikia nė pusės, užtenka dviejų savaičių, jei visai neturėjai su kuo pabendrauti. Pagaliau, jei įmonė didelė, susiskambini su kolegomis, susitari, kurioje aikštelėje stoti. Jei važiuoji Anglijoje, gali su tauta pasikalbėti skaipiniu telefonu, kol baterija išsikrauna.

Kol šito darbo nedirbau, skenuodavau žmones, verta ar neverta kalbėti. Dabar nebenurašinėju, nebeskirstau į vertus ir nevertus. Nes kartais ir su tuo „išbrokuotu“ gerai pasikalbėti. O kai bendrauji, pamatai, kad ir iš jo gali daug sužinoti, pasimokyti.

Žmogus – socialus padaras. Kartais jam norisi tiesiog apie nieką paplepėti, o kai skirstai žmones į vertus ir nevertus bendrauti, apriboji savo patirtį.

Kad būtų linksmiau, vairuotojai kartais į reisą pasiima žmonas, porą kartų vakariečius vairuotojus mačiau su šunimis, o vieną vairuotoją ne tik su žmona, bet ir su pusmečio kūdikiu.

Kai kurie mūsų įmonės vairuotojai į reisus ima mokinius, bet aš nenoriu: kabinoje dviems per mažai erdvės. Kita vertus, nenoriu papildomos įtampos ir atsakomybės už kitą žmogų.

Atsimenu, kai išvažiavau į reisą kaip mokinys, mano mokytojas rūkė prastą tabaką. Kadangi aš nerūkau, man tai buvo kančia.

– Kaip vairuotojai vieni kitus vadina?

– Bratkom. Kai kurie šito pavadinimo nemėgsta. Jei kalbi su užsieniečiu, vadini kolega – tarptautinis žodis, kurį supranta kiekvienas, ar bulgaras, ar prancūzas, ar anglas.

Jei sustoji benzino kolonėlėje ir girdi, kad susirinkę vairuotojai kalba lietuviškai, priėjęs kreipiesi tauta.

– Kas tau pusę metų gyvenant mašinoje sunkesni – buitiniai dalykai, ar izoliacija?

– Gal buitiniai, nes ne visada gali normaliai nusiprausti. Gal ir galėtum kiekvieną dieną po kelis kartus, bet kainuoja. Vis dėlto, važinėji dėl to, kad uždirbtum pinigų, tai taupai, žiūri, kur gali nemokamai dušu pasinaudoti. Pavyzdžiui, pakrovimo, iškrovimo vietose. Didesnės įmonės turi dušus. Jei plauki į salą – laivuose yra.

Nors dabar laivuose stengiuosi nebesiprausti: kaip supratau, panaudotas vanduo yra valomas, o po to vėl tiekiamas. Tikriausiai todėl turi lipnumo ir nelabai muilą nuplauna. Su kitais vairuotojais pasikalbėjau, yra ir daugiau tokių, kurie laivuose nebesiprausia. Nors kituose laivuose vanduo geras.

– Degalinėse taip pat galima išsimaudyti?

– Taip. Pavyzdžiui Vokietijoje autobanuose gali už tris eurus nusiprausti, pigiausia, kiek žinau, Austrijoje tai kainuoja pusantro euro. Vidurkis 2–2,5 euro. Jei važinėji tuo pačiu maršrutu, žinai. Benzino kolonėlėse beveik visur yra dušai, tik vienose geresni, kitose prastesni.

– O kur skalbi drabužius?

– Vokietijoje kai kuriose benzino kolonėlėse su mašinų stovėjimo aikštelėmis yra skalbimo kambarėliai, kuriuose, paprastai, dirba rusai, į Vokietiją grįžę Rusijos vokiečiai ar moldavai. Sumoki šešis eurus, palieki žmogui drabužius, jis juos išskalbia, išdžiovina ir atėjęs pasiimi. Paprastai tos aikštelės yra mokamos, bet jei ten sustoji, darbdavys grąžina pinigus. O už skalbinius susimoki iš dienpinigių, kuriuos gauni.

– Bet ir mašinoje turi vandens?

– Kiekvienas vairuotojas turi 20 litrų bakelį. Jei važiuoji per Šveicariją, stengiesi tą bakelį užpildyti kalnų vandeniu – geresnis, net nuosėdų arbatinuke nelieka. Kur šalčiau, vandenį atjungia, bet kai ne pirmą dieną dirbi žinai, kad, pavyzdžiui, Italijoje šiltesnis klimatas – gausi vandens, o kur šalčiau – nebegausi. Įsipili ne litrą ar du, tai kažkur važinėdamas ratais vis viena gausi.

– O maisto pasiimi iš namų ar kelionėje perki?

– Pasiimu arbatos, kakavos, cukraus, druskos, kuopų, aliejaus, prieskonių.

– Visam pusmečiui?

– Kruopų užtenka visam laikui. Ryžių, grikių, kviečių, miežių kruopas imu maišeliais po 100 gramų. Paskaičiuoju, kad būtų po 4-5 maišelius per savaitę, nes ne kiekvieną dieną tas kruopas valgai. Kitą kartą iš viso nieko negamini: primityviai atsipjauni dešros, duonos ir pavalgai. Sako, greitas maistas nesveikas, bet kitą kartą mašinoje valgai prastesnį negu „Magdonalde“.

– O kaip gamini valgį – į lauką išsineši dujų balionėlį ir verdi?

– Dažniausiai pačioj mašinoj. Nėra laiko eiti į lauką, nes pertrauka trunka 45 minutes, o reikia ir pasigaminti, ir pavalgyti ir indus susiplauti.

Atsidarai liuką garams išeiti, kad trauka būtų – praveri langelį ir gamini. Vasarą, žinoma, maloniau lauke. Kokioje Italijoje vasarą mašinoje ir taip pekla, tai tik lauke verdi.

– Ką sudėtingiausio įmanoma pasigaminti tokiomis sąlygomis?

– Girdėjau, kartais vairuotojai net tarkuotų bulvių cepelinų pasidaro. Aš tik bulvinius blynus bandžiau kepti, bet tenykštės bulvės kitokios, tai nelabai išėjo. Suvalgiau, aišku, bet daugiau nebekepiau. Kiti vairuotojai sakė, kad reikia krakmolo papildomai įdėt, nes bulvėse jo per mažai. Net jei kepi bulves tai sukrinta, susiklijuoja – labai skiriasi nuo lietuviškų.

– Kotletus kepei?

– Esu kepęs, nieko sudėtingo: svogūno įpjaustai, prieskonių, druskos įberi, kiaušinį įmuši, suminkai, padarai. Neseniai Vokietijoje aptikau normalios silkės – vaakuminiame įpakavime, nors mūsų vis viena geresnė.

– Naudoji vienkartinius indus ar plauni?

– Aš plaunu, kiti naudoja vienkartinius ar išvalo vienkartinėmis servetėlėmis. Mat indų mašinoje neišsiplausi, reikia eiti į lauką, o kartais nesinori, nes šalta, lyja.

– Ar patogu mašinoje miegoti. Pavyzdžiui, vasarą, Italijoje.

– Aišku, kad karšta. Vėsintuvų neturime. Vasarą sunkiau išsimiegoti, nes dar ir uodai puola. lietuviški lėtesni, didesni, o itališki smulkūs ir labai greiti. Mano mašinoje nėra tinklelio nuo uodų, bet jau galvoju, kad reikės spręsti šitą problemą.

Kita vertus, kai karšta visada turi šilto vandens prausimuisi. Bakelyje vanduo greitai įšyla. Jei priekaboje yra tuščios vietos, gali pasidaryti dušą, nes vasarą tikrai kasdien norisi visam nusimaudyti.

– Kaip priekaboje įsirengti dušą?

– Jeigu krovinys netrukdo, nepilnai prikrauta priekaba, statai metalinę krovinio tvirtinimo lentą, ant viršaus bakelį ir prausiesi. Vienam žmogui užtenka 10 litrų vandens. Aišku, be reikalo neleidžiant.

– Bet žiemą tokiame savadarbiame duše nenusiprausi?

– Kita vertus, žiemą mažiau prakaituoji (juokiasi). Iš tiesų, dušas – didžiausias namų privalumas.

– O kur miegi?

– Už vairuotojo ir keleivio sėdynių yra gultas. Vienam žmogui užtenka. Iš namų pasiimi užklotą, pagalvę, keitiesi patalynę – kaip namuose. Pakėlęs gultą gali susidėti daiktus. Aišku, tų daiktų labai daug susidaro, kai išvažiuoji pusei metų. Virš gulto yra miegojimo vieta antram vairuotojui, tai pas mane ji visa užkrauta drabužiais.

– Gyvenimas ribotoje erdvėje labai reikalauja tvarkos. Kaip nepasimesti tarp daiktų?

– Į vienas rankines dedi švarius drabužius, į kitas skalbtinus, dar į kitas – tuos, kur skalbsi namuose. Šaldytuve laikai gendantį maistą, o dar turi tilpti ir puodas, keptuvė, indai, įrankiai. Reikia apsitvarkyti, nes daug dulkių būna. Tik jas ne siurbi, o atsidaręs duris išputi. Paskui dar skudurėliu viską nusivalai.

Yra labai tvarkingų vairuotojų: įlipi į mašiną, viskas blizga, malonu žiūrėti. Aš, matyt, nesu iš tvarkingiausių, bet mašinoje būnu tik su šlepetėmis. Klumpes, su kuriomis vaikštau lauke, palieku ant viršutinių mašinos laiptelių. Kai reikia išlipti, į jas įsispiriu.

– Kada vairuotojams privaloma ilsėtis?

– Prancūzijoje, Vokietijoje, man atrodo, Italijoje, kai kuriose kitose šalyse negalima su vilkikais važiuoti nuo šeštadienio 22 valandos iki sekmadienio vakaro. Turi stovėti.

Per bet kurias dvi artimiausias savaites negali viršyti 90 valandų gryno važiavimo. Per dieną negali be pertraukos važiuoti ilgiau, nei 4,5 valandos – turi daryti 45 minučių pauzę arba išskaidyti ją į 15 ir 30 minučių sustojimus.

– Bet kai ateina laikas stoti nebūtinai degalinė pasitaiko?

– Nebūtinai. Bet pasiplanuoji. Pasitaiko ir pagudrauti: kai tavo puspriekabę iškrovinėja, turėtum takografo žymenį nustatyti „ant plaktukų“ ir iškrovimui skirtą laiką pliusuoti į skirtąjį važiavimui. Bet paprastai vairuotojai nustato „lovą“, neva tuo metu ilsisi, nesvarbu, kad gal kartu su transporteriu iškrovinėja.

– Koks tikslas poilsio sąskaita dirbti?

– Dėl pinigų, nes vairuotojams mokėdavo už pravažiuotus kilometrus. Tik paskutiniu metu pradėjo mokėti už dienas.

Daugiau nuvažiavai, daugiau pinigų gauni. Bet, mano nuomone, tai ne visai sąžininga. Darbdavys suinteresuotas, kad vairuotojas nestovėtų, bet, kiek rodo mano patirtis, jeigu vairuotojas nevažiuoja, o stovi, tai tik dėl to, kad nėra krovinio ar išpuola dienos, per kurias draudžiama važinėti vilkikais ir jei važiuosi, gali gauti baudą.

– Man vilkiko vairuotojai panašūs į šiuolaikinius atsiskyrėlius.

– Yra tiesos. Žmogus išvažiuoja ne savaitei, o mėnesiui, dviem. Šeima neturi vyro, tėvo. Ne visos moterys šventos: vairuotojai pripasakoja daug istorijų apie išdavystes. Ne visi žmonės stiprūs, kiti užgeria, padaro avarijas, gauna didžiules baudas, netenka teisių…

Pastebėjau, jei žmogui nutinka didelė problema, kad nebūtų tokia didelė, jis pasidaro dar kelias. Tada kelių didelių problemų fone ta pirmoji – pavyzdžiui, žmonos neištikimybė – nebeatrodo tokia baisi. Neracionalu, bet yra kažkokios logikos.

Šeimą turintiems žmonėms geriau nedirbti tarptautinių pervežimų srityje, tačiau jei prispiria gyvenimas – ką darysi. Kiek kalbėjau su vairuotojais, dauguma šito darbo ėmėsi dėl pinigų.

– Užsiminei apie neištikimas žmonas, bet ir vairuotojai ne šventi

– Taip, prostitučių pilnos pakelės. Ir, kiek pastebėjau, pastaruoju metu jų daugiau. Viskas vyksta dar atviriau. Tai siečiau su bendru gerovės kritimu Vakarų Europoje. Žinoma, šiuo darbu daugiau užsiima emigrantės: tamsiaodės, ukrainietės, rumunės.

– Tau siūlė savo paslaugas?

– Taip, Šveicarijoje. Beldėsi į kabiną. Galima susitarti iki 20 eurų. Per krizę buvo dar pigiau.

– O tu pats kiek per mėnesį daugiausia uždirbi, jei netenka baudų mokėti ar nepasitaiko kitų neplanuotų išlaidų?

– Skaičiavau, kad maksimaliai išeina virš 5 tūkst. litų per mėnesį.

– Socialinės garantijos – geros?

– Ant popieriaus gaunu 11OO litų algos. Visa kita dienpinigiai. Šiaip sau socialinės garantijos. Matyt, pats savo pensija turėtum rūpintis.

– Rūpiniesi?

– Aš taip. Bet populiariausias atsakymas, kiek esu kalbėjęs su vairuotojais ta tema: „aš iki pensijos negyvensiu“.

– O kaip tu manai?

– Galvoju, kad žmogus turi pats pasirūpinti, iš ko gyvens senatvėje.

– Banke laikyti pinigus nebeapsimoka, nes palūkanos nebepadengia infliacijos. Ką darai su pinigais, kurių neišleidi?

– Aš ne ekspertas, niekam nieko nepatariu, tačiau pats asmeniškai galvoju, kad šiandien labiausiai apsimoka investuoti į brangiuosius metalus – sidabrą ar auksą. Nors nebūtinai tai pasiteisins, visada gali pralošti.

Vis dėlto, manyčiau, iki kokių 2015 metų galima būtų bandyti į juos investuoti ir tikėtis uždirbti. O paskui vėl žiūrėti, kas dedasi rinkoje, kokios tendencijos: ar investuoti į nekilnojamą turtą, ar į fondus, ar į akcijas.

– Patarėjai rekomenduoja investicijas išskaidyti?

– Bet kiti sako, kad galima ir į vieną terbą kiaušinius dėti, tik tada reikia labai prižiūrėt. Aš stengiuosi, bet tik laikas parodys, ar teisingai darau.

– Ramiai miegasi, kai dalį pinigų investuoji?

– Taip. Aš nesu šeimos žmogus, todėl galiu sau leisti atsidėti daugiau, stengiuosi apie puse uždarbio, bet ne kiekvieną kartą pavyksta.

Turintis žmoną ir vaikų tvarkytųsi kitaip, tačiau ir tokiu atveju bent jau trisdešimt procentų vis viena reikėtų atsidėti.

–Ilgai dirbai su nekilnojamuoju turtu. Tačiau šia sritimi, atrodo, nebesidomi. Neverta?

– Kodėl ne, jei žmonės seka rinką ir turi matymą, kaip ji vystysis? Matyt, dabar galima būtų sužaisti ir perkant nekilnojamą turtą. Kainų kritimas tęsiasi 4–5 metus, bankai, kaip skelbiasi, pinigų turi, palūkanos kol kas nedidelės, krizės išgąsdinti žmonės pinigą prilaiko, nes bijo…

Tik tiek, kad man nebeįdomu. Dabar mano arkliukas – kitas. Bet tai nereiškia, kad tik investuojant į brangiuosius metalus galima uždirbti. Kitur gal net labiau. Ne veltui sakoma „Trend is your friend“: jei tu tendencija seki, ji yra tavo draugas, jei eini prieš ją – turėsi nuostolių.

– O jei su metalais nepavyks? Prarasi visas santaupas

– Bet būsiu pabandęs. Kita vertus, jeigu vertinti pinigais, mano investicijos į nekilnojamą turtą vis dėto yra didesnės.

Vaizdžiai tariant, algą gali dabar pat pragerti, bet tokiu atveju iškart viską prarasi, o čia turi šansą uždirbti. Kodėl nepabandžius?

– Kodėl nekaupi pensijos trečios pakopos fonduose?

– Absoliučiai jais netikiu. Bet ir nemanau, kad pragyvensiu iš Sodros pensijos. Pritariu vienoje knygoje skaitytai minčiai, kad socialinės garantijos yra labdara. Viena vertus, iš labdaros gyventi faina, kita vertus, gaudamas labdarą nesi motyvuotas mąstyti, nes manai, jog tavimi kažkas privalo pasirūpinti.

Aš taip nemanau. Efektyviau pačiam savimi rūpintis. Aišku, šimtaprocentinių garantijų nėra – šimtaprocentinė garantija tik mirtis. Tačiau bet kokiu atveju geriau galvoti nei negalvoti.

Vis dėlto, daugelis net nebando galvoti. Mane kas kartą sukrečia, kai žmogus sako: aš negyvensiu iki pensijos. Ne tik vairuotojai taip kalba – ir dauguma kitų.

– Kodėl radikaliai pakeitei savo gyvenimą ir tarpininkavimą nekilnojamo turto pardavime pakeitei į vilkiko vairuotojo kabiną?

– Dėl pinigų. Mano srityje labai didėjo konkurencija, o aš jaučiau, kad nebeturiu vidinių resursų augti. Nebegalėjau eiti į darbą, kuriame sąžinę geriau palikti namuose. Išsilaikiau vairuotojo profesionalo teises ir pradėjau važinėti.

– Nejauti nostalgijos laikams, kai apsirengdavai kostiumą ir eidavai susitikti su klientais?

– Oi, ne.

Komentarai (13)