Ar keturių dienų darbo savaitė – realu? (18)
Mažytė Afrikos valstybė, Gambija, sumažino darbo dienų skaičių savaitėje iki 4. Nuo šiol viešojo sektoriaus darbuotojai penktadieniais galės ilsėtis, tiesa nuo pirmadienio iki ketvirtadienio jie dirbs šiek tiek ilgiau ir pradėję darbą 8 val. ryte baigs jį tik 18 val. Gambijos prezidento nuomone žmonės papildomą laisvą dieną galės skirti maldoms, bendravimui ir žemės ūkiui, praneša BBC.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
XIX a. pramonės darbininkai džiaugdavosi gavę nors vieną laisvą dieną per savaitę. 40 valandų darbo savaitė ir du laisvadieniai tapo judėjimo už darbininkų teises pergale. Vis dėlto kartas nuo karto pasitaiko bandymų didinti laisvadienių skaičių.
2008 metais maždaug 17 tūkst. JAV Jutos valstijos tarnautojų nutarė keturias dienas iš eilės dirbti po dešimt valandų, tokiu būdu mažinant valstybės išlaidas ir suteikiant sau papildomą laisvadienį. Eksperimentas baigėsi nesėkme ir 2011 metais buvo gražinta 5 dienų darbo savaitė.
Apie keturių dienų darbo savaitę svarstė ir Oregono bei Teksaso valstijų įstatymų leidėjai, tačiau neišdrįso šios idėjos įgyvendinti praktikoje.
Keturių dienų darbo savaitė išpopuliarėjo Nyderlanduose. Šioje valstybėje maždaug trečdalis žmonių dirba ne visą darbo dieną arba 40 valandų darbe praleidžia per keturias dienas. Jungtinėje Karalystėje kai kurių profesijų atstovai per ilgesnes pamainas taip pat spėja nuveikti visus darbus per keturias dienas.
Vis dėlto populiariausia darbo forma Vakaruose išlieka penkių dienų darbo savaitė, kai darbuotojai savo darbo vietoje praleidžia nuo 9 iki 17 val.
Koks yra idealus darbo laikas? Galbūt netrukus keturių dienų darbo savaitė išplis po visą pasaulį?
Išbandę tokią darbo savaitę kai kurie darbuotojai tikina, kad trys poilsio dienos leidžia geriau pailsėti ir atėjus pirmadieniui su stipresniu entuziazmu kibti į darbus. Anot jų, ilgesnė darbo diena nuo pirmadienio iki ketvirtadienio leidžia atlikti visus darbus, kuriuos tektų padaryti per penkių dienų darbo savaitę. Keturių dienų darbo savaitė gali tapti bendrovės derybiniu privalumu viliojant naujus talentus.
Grįžtant prie eksperimento Jutos valstijoje, Žmogiškųjų išteklių departamento viešųjų ryšių atstovas Winstonas Inoway'us sako, kad daugelis darbuotojų džiaugėsi galimybe turėti trečią laisvadienį, tačiau kai kuriems darbuotojams iškilo problemų dėl vaikų priežiūros, be to, dalis piliečių skundėsi, kad penktadieniais negali susisiekti su kai kuriais valstybės tarnautojais.
Be to, W. Inoway'us pabrėžia, jog eksperimento metu nepavyko sutaupyti tiek lėšų kiek buvo planuota iš pradžių. Maža to, atlikus auditą nepavyko įrodyti, kad papildomas laisvadienis padidintų darbuotojų produktyvumą.
Tuo tarpu trumpesnės darbo dienos šalininkai primena, kad 1974 metais Jungtinę Karalystę užklupusi recesija privertė trumpam sumažinti darbo savaitę iki 3 dienų ir po šio žingsnio produkcijos gamyba sumažėjo kur kas mažiau nei buvo tikėtasi. Be to, jų teigimu derėtų atkreipti dėmesį ne tik į ekonomines trumpesnės darbo savaitės pasekmes.
„New Economics Foundation“ socialinės politikos vadovė Anna Coote mano, kad darbo savaitę derėtų sutrumpinti dėl aplinkosauginių ir socialinių priežasčių.
A. Coote nuomone trumpesnė darbo savaitė padėtų sumažinti nedarbą ir socialines pašalpas gaunančių asmenų skaičių. A. Coote yra įsitikinusi, kad mažesnis darbo krūvis sumažintų stresą ir padėtų sulėtinti itin spartų gyvenimo tempą.
„Turėtume gyventi darnoje su gamtos ritmu, liautis pirkti greitą maistą vien dėl to, kad nebeturime laiko gaminti maistą namuose, mažiau naudotis transportu ir mažinti išmetamųjų dujų kiekį bei daugiau dėmesio skirti nematerialinėms vertybėms – aktyviau dalyvauti pilietiniame gyvenime, būti geresniais tėvais ir rūpintis artimaisiais“, – sako A. Coote.
A. Coote siūlo rinktis tarp 21 ir 30 valandų darbo savaitės. Jeigu tai skamba pernelyg radikaliai tuomet derėtų prisiminti ekonomistą Johną Maynardą Keynes'ą, kuris dar 1930 metais teigė esą XXI amžiaus pradžioje vidutinė darbo savaitė truks 15 valandų. Anot jo, mūsų dienomis turėtų būti pasiektas toks produktyvumo lygis, kad penkiolikos valandų darbo per savaitę turėtų pakakti materialinių poreikių patenkinimui.
Knygos „Aktyvumo iliuzija“ autorius Ianas Price'as sako, kad nepaisant J. M. Keynes'o įžvalgų per šimtmetį niekas iš esmės nepakito. „Gamyklos tebedirba tokiu pat principu kaip ir anksčiau, o žmonių sąmonėje tvirtai įsišaknijo įsitikinimas, kad ilgesnės darbo valandos yra savaiminis gėris“, – teigia I. Price'as.
Technologijos leido propaguoti 24 valandų per parą ir septynių dienų per savaitę darbo kultūrą.
„Žmonės pripratę prie senų įpročių ir vengia keistis“, – tvirtina Lankasterio vadybos universiteto profesorius Cary Cooperis.
„Nepaisant technologinių galimybių darbuotis iš namų, žmonės kasdien gaišta laiką ir eikvoja pinigus kamščiuose ir perpildytame viešajame transporte, kad pasiektu savo darbovietę“, – sako C. Cooperis.
Vis dėlto jo nuomone darbo valandų skaičiaus mažinimas nėra tinkamas atsakymas globalioje ekonomikoje. Anot profesoriaus, vietoje to derėtų dažniau praktikuoti laisvą darbo grafiką ir suteikti darbuotojui didesnę laisvę rinktis darbo vietą bei darbų atlikimo laiką.
Tenka pripažinti, kad lankstus darbo grafikas, darbas iš namų arba keturių darbo dienų savaitė negali būti pritaikomi visose profesijose. Be to, atsižvelgiant į tai, kad globalioje rinkoje Vakarams tenka konkuruoti su kur kas ilgiau dirbančiais Azijos valstybių gyventojais, tad trumpesnė darbo savaitė pražudytų vos krutančią ekonomiką.
