Ji jau suprato: girtų lietuvių vyrų kompanija būna kur kas kultūringesnė nei moterų. O užsieniečiai dažniausiai yra pasipūtę ir neabejoja, kad dauguma lietuvių merginų yra paleistuvės. Kooperacijos kolegijoje buhalterinę apskaitą studijuojanti iš Šakių rajono kilusi E.Naujokaitytė taksiste pradėjo dirbti praėjusių metų balandį.

Tuo metu kaip tik paliko ankstesnį darbą, keitė gyvenamąją vietą. „Išsikviečiau taksi, važiuojame, kalbamės su vairuotoju. Sakau, kaip jums gerai, važinėjate, daug pamatote ir išgirstate. Jis man pasiūlė ateiti pas juos ir davė telefono numerį“, – pasakojo jaunoji taksistė.

Gal kokias tris savaites mergina svarstė, kol vieną dieną nuėjo. Įmonės atstovai manė, kad ji nori dirbti dispečere, ir gerokai nustebo išgirdę, jog mergina nori vairuoti.

– Ar pradžia buvo sunki? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“ E.Naujokaitytės.

– Esu naktinis paukštis, todėl iš karto pradėjau dirbti naktį. Dienomis važinėti man nepatinka, erzina intensyvus eismas. Pirmąją naktį dirbau 6 valandas, grįžau į namus raudonomis kaip vampyro akimis.

Lyg ir viskas buvo gerai, bet labai pavargau. Trečią naktį ausyse nuolat skambėjo radijo stotelės šaukiniai.

Neišmaniau eismo subtilybių miesto centre, viskas painiojosi. Po mėnesio apsipratau.

– Esate jauna, išvaizdi mergina. Naktį gali pasitaikyti įvairių klientų – girtų, agresyvių. Nebijote?

– Kaip manote, kokie klientai blogesni – vyrai ar moterys? Be abejo, moterys.

Jeigu važiuoja viena išgėrusi moteris – viskas gerai. Jeigu dvi, dar galima pakęsti.

Bet jei trys keturios, jos labai negražiai tarpusavyje bendrauja, bjauriais žodžiais apsižodžiuoja, dažnai kyla ginčų, kurių pabaigą sunku prognozuoti.

Neseniai viena prigėrusi ponia bandė iššokti iš automobilio, kai važiavau kone 80 kilometrų per valandą greičiu.

Ginčas tarp moterų kilo, kai jos pradėjo aiškintis, kurios vyras geresnis. Moterys šventė gimtadienį, iš Grigiškių važiavo į klubą, pirmiausia pradėjo garsiai kalbėti, tada pyktis.

Man pasidarė neramu, pradėjau stabdyti automobilį. Tik spėjau sustoti, kai viena puolė iš mašinos ir pasileido bėgti per visas keturias eismo juostas.

– O kaip elgiasi vyrai, ypač išgėrę, kai prie vairo pamato jauną merginą?

– Jei tai jaunų vaikinų kompanija, visada atsiranda vienas blaivesnis, kultūringesnis. Jis mėgina kitus tramdyti.

Pamatę, kad vairuoja mergina, jie dažniausiai stengiasi elgtis kultūringai.

Gal pusę metų nuolat girdėjau klausimą, kas mane privertė dirbti šį darbą. Stebina tokia žmonių reakcija. Tarsi būtų labai blogai, kad moterys dirba tokį darbą.

Kažkodėl nieko nestebina, kad moterys vairuoja troleibusus ir autobusus. Vyrams nė motais, kad moterys prekybos centruose už minimalų atlyginimą nešioja dėžes.

Tai normalu, o tai, kad aš vairuoju taksi automobilį, jiems kažkokia anomalija.

Turime daug klientų, kurie naktį grįžta iš darbo. Nuo trečios valandos prasideda žmonių srautas į oro uostą.

Bet tai dažniau būna darbo dienomis, o savaitgaliais yra išgėrusiųjų bumas. Vakare dažniausiai važiuoja kultūringi žmonės, o rytą – kaip kas.

– Kokia buvo pastaroji darbo naktis?

– Šiąnakt nuvažiavau 200 kilometrų, o būna naktų, kad susuku iki 400 kilometrų.

Bet tiek nuvažiuoju, kai dirbu 12 valandų.

Aš visada galiu sustoti ir atsipūsti. Juk dirbu dėl savęs, man nėra jokių limitų. Užsiimu individualiąja veikla, tik perku iškvietimų paslaugas.

Iš pradžių automobilį nuomojausi, dabar važinėju asmeniniu. Tik nuo mano noro priklauso, kiek valandų dirbsiu. Toks grafikas netrukdo studijoms.

– Ar dirbant tokį darbą įmanoma gerai uždirbti?

– Dirbant kasdien ir daug valandų galima tikrai neblogai uždirbti. Juolab kad aš dar neturiu profesijos, darbo patirties.

– Kodėl būdama veikli mergina pasirinkote tokias palyginti nuobodžias buhalterinės apskaitos studijas?

– Daugiau nei šešerius metus dirbau muitinės sandėlių operatore.

Maniau, kad esu sėslus, ramus žmogus, man patiko apskaita, todėl nusprendžiau, kad buhalterio specialybė man tinkama.

Tačiau dabar, kai susidūriau su šiuo netikėtumų kupinu darbu, nesu tikra, ką norėčiau nuolat dirbti.

O taksisto darbas laikinas, kol baigsiu mokslus ar kiek ilgiau. Nemanau, kad po mokslų iš karto pavyks uždirbti tiek, kad galėčiau normaliai gyventi Vilniuje.

– Koks yra jūsų darbo grafikas?

– Ką tik baigėsi sesija, todėl nuo šiol dirbsiu 5 naktis per savaitę. Ketinu dirbti nuo sekmadienio iki ketvirtadienio. Penktadienio ir šeštadienio naktimis per daug darbo.

Be to, penktadieniais dažniausiai taksi nori važiuoti žmonės, kurie negali sau to leisti. Tokių yra tikrai nemažai: nori, bet pinigų neturi. Važiuoja labai daug jaunimo.

Atsibosta klausyti prašymų pavažiuoti dar už 10 centų, o tada pusiaukelėje sustoti.

Šeštadieniais važinėja rimtesnė publika, kuri gali sau leisti daugiau. Bet man užtenka ir paprastų dienų. Milijonų čia neuždirbsi.

– Kokius vilniečius matote naktį?

– Vidury savaitės naktį važiuojantys žmonės daug ramesni. Tai man labai patinka. Savaitgaliais atsiranda įtampa. Blogai, kad pas mus yra chuliganų.

Yra daug princesių, kurias vakare vežu gražias, išsipusčiusias, o paryčiais paimu katastrofiškos išvaizdos.

– Ar buvo tokių situacijų dirbant taksiste, iš kurių buvo sunku išsisukti?

– Stengiuosi tokių situacijų išvengti. Jei girdžiu, kad klientas kalbėdamas nuklysta į pievas, bandau nukreipti kalbą.

Šiaip jau su vyrais daug paprasčiau, o su moterimis visko būna.

– Ar dažnai klientai išlipa nesusimokėję?

– Man taip nutiko tik kartą. Turėjau nuvažiuoti į policiją ir parašyti pareiškimą.

Juk mes matome, iš kur klientas paimtas, kur nuvežtas, matome telefono numerį, todėl jis niekur nepasislėps.

Iš kolegų esu ne kartą girdėjusi, kad klientai nesusimoka.

Maža to, vyrai vairuotojai pasakoja ir apie studentes, kurios, neturėdamos pinigų, atsiskaito kūniškais malonumais. Nors tai išskirtiniai atvejai, kai apie juos išgirstu, būna labai liūdna.

– Ar stengiatės bendrauti su klientais?

– Kai įsėda žmogus, iš karto jaučiu, nori jis bendrauti ar ne.

– Kuriose Vilniaus vietose labiausiai mėgstate dirbti?

– Miegamuosiuose rajonuose, oro uoste. Ten dažniausiai žmonės būna blaivūs ir su jais nekyla jokių problemų.

Centre sudėtinga važinėti: vienur vienpusis eismas, kitur – draudžiamieji ženklai, prie klubų – mašina prie mašinos, todėl ir nepatinka savaitgaliais dirbti miesto centre.

Šiaip Vilnius gražus, ypač pagrindinės gatvės, bet jei pasuku į šalutines, gaila automobilio – duobė ant duobės.

– Ar esate atsisakiusi ką nors vežti?

– Esu. Atvažiavau, paskambinau, klientas pažadėjo išeiti. Mes privalome laukti 10–15 minučių, o aš laukiau apie 20 min.

Iš namo išėjo labai girti vaikinai. Supykau, nes per tą laiką galėjau ne vieną užsakymą atlikti.

Maža to, man pradėjo aiškinti, kad privalėjau laukti. Pasakiau, kad niekam nieko neprivalau, ir nuvažiavau. Dirbu tik sau, todėl ir sprendžiu, kaip man geriau elgtis.

– Ar pavyksta pailsėti po naktinio darbo?

– Jei nėra jokių reikalų, einu gulti, tada keliuosi apie 16 valandą, susitvarkau automobilį ir apie 20 valandą išvažiuoju dirbti.

– Kuris laikas naktį taksistui sunkiausias?

– Maždaug nuo pusės dviejų iki trečios valandos. Tada būna mažiausiai klientų. Jeigu stoviu pusę valandos – dar nieko, o jei ilgiau, suima miegas.

Vėliau pasipila iškvietimai vežti į oro uostą. Šį sezoną jų ypač daug.

– Kaip tėvai reaguoja į tokį darbą?

– Iš pradžių jiems nelabai patiko, nuolat skambindavo, klausinėdavo, ar viskas gerai. Tačiau jie žino, kad nieko nepakeis, nes darau tai, ką nusprendžiu pati daryti.

– Ar skiriasi užsienio klientai nuo lietuvių?

– Pasitaiko visokių. Užsieniečiai nėra vulgarūs, tačiau parodo, kad yra užsieniečiai. Jie arogantiški, dažnai bjauriai kalba apie mūsų merginas.

Pačiai teko su rusakalbiais važinėti po stoties rajoną ir ieškoti prostitučių. Reikia pripažinti, kad mūsų girti vaikinai dažnai yra padoresni už atvykėlius.

– Kokių kalbų apie Lietuvą ir lietuvius teko išgirsti?

– Noriu to ar ne, vairuodama viską girdžiu ir matau. Labiausiai kliūva užsieniečiai studentai, dažniausiai – studijuojantys pagal „Erasmus“ programą ir gyvenantys Saulėtekio alėjos bendrabučiuose.

Vakare atvežu gražių, tvarkingų merginų į klubą, o ryte paimu vieną ar dvi merginas su vienu ar dviem vaikinais užsieniečiais. Jie paprastai būna apyblaiviai, o jos – beveik komos būklės. Man skaudu dėl mūsų merginų.

Aišku, yra visokių, yra daug gero jaunimo, bet kai pamatau tokius dalykus, užsimiršta geri pavyzdžiai ir prisimenu tik tą, patį nemaloniausią.

– Gal savigynai turite net ginklą?

– Turiu dujų balionėlį, bet nemanau, kad spėčiau jį panaudoti. Tačiau prireikus ir pasimušti galėčiau.

– Ar kolegos vyrai neskriaudžia?

– Ne, dar kai gaudavome iškvietimus radijo stotelėmis, vyrai visada pasisveikindavo, pasiteiraudavo, ar viskas gerai. Bendraujame normaliai, susiskambiname. Kartą atrodė, kad reikės pagalbos. Pasakiau per radijo stotelę, vyrai jau buvo pasiruošę važiuoti padėti, bet viskas baigėsi gerai.

Teko visko girdėti. Kartą bendradarbiai taip vagį sučiupo. Įsėdo mergaitė su nepažįstamais vaikinais, jie čiupo rankinę ir spruko iš automobilio. Kiti vairuotojai bėgliams užblokavo kelią ir juos sulaikė.

– Ko išmokė šis darbas? O gal nuvylė?

– Labiau nuvylė. Dažnas vyras vaizduoja esąs šaunuolis. Nesvarbu, 20 ar 60 metų, lieknas ar pilvotas, jis vis tiek fantastiškas vyras.

Prikalbės, ko tik tu nori ar nenori išgirsti, bet geriausiai atsiskleidžia, kai reikia susimokėti už kelionę, – pradeda inkšti kaip šuneliai.

Ne kartą yra tekę pabūti psichologe.

Vyrai mokėjo didelius pinigus vien už tai, kad sėdėtų automobilyje ir su manimi kalbėtųsi. Net turėjau sutartinę kainą – 100 litų už valandą.

Dažniausiai tai nutikdavo savaitgaliais.

– Ar dažnai vėluojančio kliento prašymu tenka viršyti greitį?

– Tenka. Mano rekordas, kai teko nuo Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankryžos į oro uostą klientą nuvežti per 12 minučių.