Lietuvoje vis daugėja istorijų, kaip talentingi jaunuoliai palieka savo šalį ir sėkmės ieškoti iškeliauja svetur. Tačiau ne visos talentingų žmonių istorijos yra tokios. Kai kurie, dar nebaigę minti mokyklos suolo, užsibrėžia savo tikslą ir užsispyrusiai jo siekia. Mūsų pašnekovo tikslas ir kelias, kurį jis mynė yra susijęs su ne kuo kitu, o žurnalistika.

Jeigu domitės informacinėmis technologijomis, beveik garantuojame, kad esate perskaitę bent vieną šio žmogaus parašytą tekstą. Septyniolikmetis Erikas Murinas jau kelis metus rašo tekstus šalies portalams bei žurnalams, ruošia apžvalgas ir naujienas. Trakiškis vieną vėlyvos vasaros dieną, prieš pat prasidedant paskutiniams mokslo metams mokykloje, pasidalino savo kelionės istorija ir dabartinėmis idėjomis. Idėjomis, apie kurias ateityje tikriausiai išgirsite dar ne kartą.

Erikai, esi žinomas kaip rašytojas ir apžvalgininkas. Bet man norisi tave palyginti su garsiais verslininkais – pastebima, jog didelė dalis jų turi bendrą panašumą. Dirbti jie pradėjo itin anksti. Nuo kada į darbo pasaulį įsitraukei pats?

Pirmą kartą straipsnį parašiau trylikos. Už pinigus pradėjau rašyti po kelių mėnesių. Mokamus darbus dariau kartu su kolega, rašėme tekstus apie planšetinius kompiuterius. Nuo tada pradėjau rašyti vis daugiau ir nuo to laiko nesustojau.

Netikėtina, kad dirbti pradėjai būdamas tokio jauno amžiaus. Kas paskatino tai padaryti? Pinigų trūkumas, tėvų pamokos?

Visada norėjau savarankiškumo. Daugiau nieko ypatingo kaip ir nebuvo. Pinigai, žinoma, visada gerai. Tėvai jų itin daug neduodavo, tad teko ieškoti būdų. Didžiausias lūžis buvo tada, kai prireikė naujo kompiuterio. Tada su viena parduotuve susitariau dėl straipsnių serijos – taip jį ir įsigijau.

Įdomu, kad taip staigiai peršokai. Atrodo, jog gan dažna praktika, jog žmonės „dėl patirties“ rašo ištisus metus, ieško pažinčių, dirba nemokamai. Kokiu būdu pinigus už savo paslaugas gavai taip greitai ir taip anksti?

Sunku pasakyti. Rašyti pradėjau į FWD.LT, dabar jau nebeveikiantį portalą apie technologijas. Pirmąjį mokamą darbą pasiūlė ne mums asmeniškai, bet tiesiog – o gal kažkas iš autorių susigundys. Mums su kolega vieninteliams iš visos komandos tokia proga pasirodė priimtina, tad ir nutarėme apsiimti. O po to visko vis daugėjo, vieni rekomendavo kitiems ir taip pradėjau dirbti pastoviai.

O kaip reaguodavo klientai, sužinoję apie tavo amžių? Ar tu iš viso tai slėpdavai?

Didelė dalis jų net iki šiol nežino! Gerai pagalvojus, net nereikia kad jie žinotų. Rašau pakankamai neblogai, jie mano nuotraukų nemato, paso nežiūri, asmens kodas sutartyse į akis per daug nekrenta, tad viskas taip ir lieka. Bet šiaip mano amžius niekada nebūna kliūtis. Nors būna įdomių situacijų. Jie paprašo „Atsiųsk savo gimimo datą“. Aš ją atsiunčiu, o tada būna labai daug nuostabos ir tikslinimosi.

Neramu klausti, bet ar Lietuvoje tai iš viso yra legalu? Ar aštuoniolikos nesulaukęs žmogus gali turėti darbo santykius su kompanijomis, ar tenka ieškoti ne tokių švarių būdų?

Trylikos dirbau nelegaliai. Bet kai tik man suėjo keturiolika, iš karto išsiėmiau individualios veiklos pažymą. Nuo tos dienos viskas vyksta taip, kaip ir pridera. Moku mokesčius ir pildau dokumentus. Viskas yra legalu ir taip gali dirbti kiekvienas bent keturiolikos sulaukęs žmogus.

Ar turi kažkokių mėgstamų veiklų nesusijusių su darbu? Ar darbų virtinė suryja ir visą laisvalaikį?

Veiklų tikrai turiu – pavyzdžiui, groju saksofonu. Taip pat domiuosi informacinėmis technologijomis ir jų įrenginiais. Labiausiai – telefonais ir planšetiniais kompiuteriais. Apie tai buvo patys pirmieji straipsniai, už kuriuos gavau pinigus ir tai – man pati įdomiausia sritis, apie kurią skaitant man netgi užverda kraujas. Tad galima sakyti, kad darbą derinu su malonumu.

Būtent pastarasis pomėgis tave labiausiai ir išskiria. Domiesi informacinėmis technologijomis ir apie jas rašai nuo trylikos. Kokiais pasiekimais gali pasigirti jau dabar?

Mano straipsniai buvo publikuojami DELFI, 15min, Technologijos.lt (Eriko straipsniai technologijos.lt portale, red. pastaba), VZ.lt puslapiuose. Taip pat „Verslo Klasės“ žurnale. Dar bendradarbiavau su „Bite“ bei kūriau tekstus daugybei privačių parduotuvių. Yra ir IT naujienų portalas, kuriam aš vadovauju – Kompiuteriai.lt. Jį įkūriau ne aš pats, o viena įmonių grupė, bet būtent šiam naujam projektui dabar skiriu didžiausią savo laiko dalį.

Kaip pavyko gauti tokią galimybę vadovauti projektui? Juk tau – 17!

Radau skelbimą, jog viena kompanija ieško žmonių, kurie rašytų straipsnius apie informacines technologijas ir galėtų tai daryti labai dažnai. Tada aš jiems parašiau: bet nusprendžiau, kad man jau nepakanka tiesiog kažką rašyti. Norėjosi daugiau. Pasiūliau surinkti komandą. O tai komandai pasisiūliau vadovauti. Įmonė sutiko ir štai – aš čia.

Vadovauji žmonių komandai? Papasakok plačiau, kokia ji – ir kokia veikla užsiimi?

Didelė. Apie dešimt žmonių. Beveik pusė iš jų rašo itin aktyviai, kiti arba prisijungs vėliau, arba rašo rečiau. Kiekvienas projektui laiką ir jėgas skirstome pagal savo sugebėjimus. Komandos amžius labai įvairius – yra ir žmonių, jaunesnių nei aš, yra ir tokių kurie beveik tiktų man į tėvus. Tad galima teigti, jog mūsų komanda yra itin įvairi. Bet mus visus sieja bendras tikslas.

Aš asmeniškai į tai žiūriu labai rimtai, ir kaip į darbą, ir kaip į hobį. Būtent dėl to daug laiko skiriu įvairiems produktų testavimams ir renginiams. Jau esu dalyvavęs Mobile World Congress (Barselona), lankiausi „Samsung“ dizaino ir inovacijų centre, Milane bei „Ericsson“ studijoje, Stokholme. Kitą savaitę vykstu į didžiausią Europoje elektronikos prekių parodą, IFA 2016, o 2017 metų pradžioje keliausiu į Las Vegasą, CES 2017. Po tokių renginių į namus parsivežu ne tik itin daug pažinčių ir įspūdžių, bet ir įvairių įrenginių, kurių apžvalgas vėliau žmonės skaito.

Bet ši kompanija apie tavo amžių žino? Ar tenka slapukauti ir apie jį jie sužinos tik perskaitę šį interviu?

Taip, taip, jie žino! Jokių paslapčių čia jau nėra. Stengiamės vienas kitą kuo geriau pažinti. Taip pat stengiuosi ir visiems padėti, kiek galiu. Ne visi iš komandos žmonių turi patirties rašydami technologijų tipo tekstus. Dėl to visada stengiuosi patarti. Būna gramatinių klaidų, būna faktinių neatitikimų. Bet visada stengiuosi, kad rezultatas būtų geriausias.

Visi šie darbai skamba kaip didelė atsakomybė. Ar sunku ją derinti su mokslais? Mokyklos spaudimas darbui neretai būna didelė kliūtis.

Labai taupau savo laiką. Kai tik pradėjau eiti į vienuoliktą klasę – pasistengiau, kad neturėčiau nė valanda daugiau, negu man reikia. A lygiu (sustiprintu mokymu – aut. past.) pasirinkau tik tuos dalykus, kurių man reikia, kad galėčiau įstoti į marketingą. Ateityje noriu smarkiai pagilinti savo žinias būtent toje srityje. Tai yra pakankama motyvacija mokytis, o taupant laiką galiu suderinti tiek mokslus, tiek darbą. O dėl to reikia pasistengti. Būna, kad per dieną dirbu tik valandą ar dvi, pasitaiko, kad praleidžiu ir dvylika ar net dar daugiau. Derinti tikrai yra ką, bet tikiuosi, kad ir paskutiniais metais sunkumų nebus.

Tarp vietos Lietuvoje ieškančių žmonių yra nemažai tokių, kurie nori rašyti. Tavo nuomone, kas yra geriau – kurti savo asmeninį projektą ar prisijungti prie jau egzistuojančios komandos?

Būna visaip. Žinoma, būna pavieniai „blogeriai“, rašantys įvairiomis temomis, bet itin retas sugebės pasiekti tokį populiarumą, kaip komanda. Žmonės, susibūrę į komandą gali sukurti daug daugiau turinio, jis yra įvairesnis ir įdomesnis, pritaikytas platesniam skaitytojų ratui. O kai rašai vienas, rizikuoji būti vieninteliu savo skaitytoju. Svarbu šalia turėti žmones, su kuriais galėtum dalintis bendrais pomėgiais, taip kartu galima ne tik padėti skaitytojui, bet ir tobulėti patiems.

Klausimas itin asmeniškas, bet svarbus. Todėl paklausiu. O ar įmanoma iš to gyventi? Ar įmanoma dirbti savarankiškai, rašant tik apie tai, ką mėgsti ir turėti pakankamai pinigų ne tik asmeninėms išlaidoms bet ir pilnaverčiam gyvenimui?

Žinoma, kad įmanoma. Tiesa, pinigai dažnai yra nepastovūs. Pasitaiko mėnesių, kada uždirbi šiek tiek mažiau, nes paprasčiausiai „ne sezonas“. Bet pasitaiko ir tokių darbingų mėnesių, kada per juos vos pakyli nuo darbo stalo, bet užsidirbi du ar tris tūkstančius. Čia yra ta profesinė „freelancerio“ (laisvai dirbančio darbuotojo – aut. past.) problema. Dėl to turi labai akylai planuoti savo biudžetą.

Na ir galiausiai, sužinojus apie tavo darbo specifiką ir iššūkius - ką galėtum patarti jaunimui, kuris nori dirbti, bet nežino, už ko užsikabinti?

Reikia rasti, kas patinka – ir ieškoti daug. Bandžiau dirbti su pardavimais, bandžiau programavimą – bet straipsnių apie IT rašymas išliko pačia įdomiausia veikla. Todėl ir dirbau toliau, ieškojau, kas nori mane spausdinti, kas siūlo darbo, kol galų gale radau savo vietą. Iš pradžių buvo nelengva rasti užsakovų – tikiu, kad panašiai nutinka visiems jauniems žmonėms, pradedantiesiems savo sferoje. Neturint ką parodyti yra sunku rasti darbo. Todėl iš pačių pradžių šiek tiek dirbau nemokamai. Manau, kad nemažai daliai jaunimo darbą reiktų pradėti būtent taip pat. Naivu tikėtis, kad kažkas iš karto tave pasamdys ir duos daug pinigų.

Pasakius paprastai, rask kas patinka, dirbk, stenkis, nešok į žvaigždes per anksti ir anksčiau ar vėliau viskas bus gerai. Žinoma, kalbant tiek apie jaunimą, tiek apie kitus žmones, galima atsiminti, kad ne visi gali sau tą leisti. Nemažai žmonių turi šeimas, vaikus, įsipareigojimus ir leisti laiką dirbant nemokamai ne visada išeina. Bet reikia plėsti horizontus ir ieškoti galimybių, jeigu norisi kažko pasiekti. Galimybių yra. Bet reikia jas pasiimti. Jeigu turi noro – jas gausi. O jeigu ne – nepasiseks. Ir nesvarbu, ar tu Lietuvoje, ar Amerikoje, ar dar kur nors. Jeigu nori – pasiimk.

Komentarai (1)