Kai rašome savarankiškai, mūsų galvose veikia specifiški mechanizmai, būdingi konkrečiai šiam veiksmui – spausdinant klaviatūra jie neįsijungia. Prancūzų neurologų grupė suskaičiavo net 12 procese dalyvaujančių smegenų zonų (dauguma – kairiajame pusrutulyje) – nuo būdingų būtent rašymui iki reguliuojančių motorines funkcijas ir kalbos supratimą. Rašymo svarba ankstyvajam smegenų vystymuisi demonstruoja garsusis 2012 metais JAV atliktas eksperimentas. Mokslininkai paprašė nemokančių skaityti penkiamečių vaikų nupiešti, išspausdinti klaviatūra arba apvesti jau pavaizduotų raidžių kontūrus. Vėliau, atliekant fMRT, vaikams buvo rodomos tos raides ir paaiškėjo, kad rašiusiųjų ranka galvose vyksta kitoks aktyvumas, nei likusių dalyvių. O būtent, jų (ir tik jų) smegenyse simbolių suvokime dalyvavo sritys, kurios paprastai veikia skaitant. Galima spėti, kad rašymas ranka padeda mums geriau skaityti.

JAV ir kitose šalyse, kur „atsisakoma“ mokymo rašyti ranka, diskutuojama, ar reikia vaikus mokyti rašyti kursyvu, ar pakanka tiesiog mokėti rašyti. 2016–2017 metais kelios valstijos sukilo prieš nacionalinį lavinimo standartą ir grąžino privalomą dailyraščio kursą į pradinę mokyklą. Tačiau atsakymas į rašymo kursyvu pranašumą prieš kitus rašymo būdus ne toks akivaizdus.

Pasak besispecializuojančios motorikoje Kennedy Krieger instituto neurologės Amy Bastian, kuo daugiau naudojame smulkiosios motorikos įgūdžius, tai yra, kuo įvairesnius judesius atliekame pirštais, tuo geriau. Tačiau jeigu paklaustume, ar mokėjimas rašyti kursyvu naudingesnis raidai, nei rašymas spausdintinėmis raidėmis, ji atsakytų: nežinau, rašo NPR. Taip, rašymas sujungtomis raidėmis gerai vysto, tačiau duomenų, kad tai geriau nei kas nors kita, kol kas nėra. 30 metų rašymo įgūdį tyrinėjęs Steve'as Grahamas iš Arizonos valstijos universiteto tvirtina vienareikšmiškai: nėra jokio skirtumo tarp jungiamojo rašymo ir rašymo atskiromis raidėmis. Visi tyrėjai sutaria, kad vaikui rašyti ranka naudinga, bet, sprendžiant pagal viską, ar jis tai darydamas, brėš brūkšnelius tarp raidžių, nesvarbu. Žiūrint bendrai, mūsų supratimas apie vienokio ar kitokio rašymo įtaką vystymuisi stulbinamai fragmentiškas, nes rasti, ištirti ir palyginti vaikus, kurie rašytų taip ir tik taip – nerealu, pažymi Indianos universiteto asoc. profesorė Karin Harman James.

Negana to, yra prielaidų, leidžiančių manyti, kad rašyti spausdintiniu šriftu geriau, nei sujungtu, savo straipsnyje dėsto mokslo žurnalistas, buvęs Nature žurnalo redaktorius Philipas Ballas. Tai rodo keli seni (XX a. 4-7 dešimtmečio) tyrimai: juose paaiškėjo, kad vaikams paprasčiau išmokti rašyti spausdintinėmis raidėmis, o atitraukdami rašiklį nuo popieriaus, jie geriau susikaupia ir mažiau klysta, rašydami kitą simbolį. Čia gali veikti ir jau minėta automatizmo hipotezė: nepanaudojamus mąstymui apie sudėtingas tarpraidines jungtis protinius resursus vaikas nukreipia kitoms užduotims, pavyzdžiui, pranešimo kokybei. Galiausiai, prancūzų ir kanadiečių eksperimentai parodė, kad nenutrūkstamas raštas lėtesnis už spausdintinį; beje, sparčiausia – individuali rašymo maniera, kuri dažniausiai būna kursyvinio ir paprasto rašymo mišinys.

Tačiau netgi jei maniera nesvarbi, mokslininkai tvirtina, kad visiškai atsisakyti rašymo ranka nevalia ir čia svarbi ne nostalgija. „Egzistuoja mitas, kad kompiuterių epochoje rašymas ranka nebereikalingas. Mūsų eksperimentai rodo ką kita, – sako Vašingtono universiteto mokslo psichologijos profesorė Virginia Berninger. – Išsiaiškinome, kad mokiniai iki maždaug šeštos klasės rašo daugiau žodžių, rašo greičiau ir išreiškia daugiau idėjų, rašydami rašikliu (spausdintinėmis raidėmis arba kursyvu), nei klaviatūra“. Plačiąja prasme, gebėjimas rašyti ranka padeda vaikui mąstyti.

Suaugusiesiems, kurie paskaitas konspektuoja retai ir tik kartkartėmis suraito parašą dokumente, rašiklio imtis verta dėl ne itin moksliškų priežasčių. Daugelis mano, kad rašymas ranka stimuliuoja kūrybingumą. Tam yra kelios priežastys: pavyzdžiui, galimybė išbraukti žodžius, keisti juos naujais, žymėti pastabas paraštėse ar iliustracijas – tekstas darosi įvairesnis ir verčia smegenyse įjungti įvairius procesus, leidžia grįžti ir parinkti geriausią formuluotę. Todėl daug autorių, nors ir turėdami rašomąją mašinėlę ar kompiuterį, linkę rašyti ranka, o tik paskui tekstą išspausdinti: taip darė, pavyzdžiui, Susan Sontag, Trumanas Capote, Vladimiras Nabokovas; tradiciją tęsia Quentinas Tarantino, fantastas Neilas Gaimanas ir rašytoja Joyce Carol Oates.

Rašymas ranka gali raminti (naudojama grafoterapijoje) ir būti papildoma smegenų treniruote vyresnio amžiaus žmonėms. Be to, rašiklis ir popierius turi šiais laikais itin vertingą pranašumą: tai – ne kompiuteriai. Daugeliui mūsų technologijos tampa spąstais, socialiniai tinklai ir programėlės įtraukia ir vis aktualesnės tampa „skaitmeninio detoksikavimo“ idėjos. Mūsų protui būtina įvairovė, monotoniškas darbas kompiuteriu kenkia efektyvumui, ir ekrano išjungimas bent trumpam, kol ant popieriaus parašomas laiškas ar sudaromas užduočių sąrašas, pagerina koncentraciją ir nors truputį paįvairina užduočių rutiną.

I. Solomonova
World Press skilties redaktorė
republic.ru

Komentarai ()