Kaip galėtų atrodyti Žemės miestai po 25 metų? Mokslininkų vizijos keistesnės, nei galima buvo tikėtis ()
Šiuo metu situacija tiek aplinkosaugos, tiek politiniu požiūriu yra gerokai nestabili – todėl, žinoma, gali atsirasti nenumatytų posūkių – tačiau juk vis tiek įdomu pasvarstyti, kaip Žemė galėtų atrodyti po 25 metų? Žurnalas „New Scientist“ kreipėsi į kelis ekspertus ir paklausė, ką pamatytume, jei praskristume virš mūsų planetos po ketvirčio amžiaus?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ir atsakymai buvo daug keistesni, nei galima buvo tikėtis.
Pavyzdžiui, šalys bent iš dalies pereina prie tvarios energijos, naudodamos atsinaujinančius šaltinius – tokius kaip vėją, Saulę ir bangas. Ir pasak mokslinės fantastikos rašytojo bei inžinieriaus Wole’o Talabio, reiškia, kad mums reikės išgauti daugiau retųjų elementų baterijoms. Tačiau pasak jo, tos kasyklos nebūtinai turi atrodyti kaip gilūs pjūviai ar skylės Žemės paviršiuje.
W. Talabi, dirbantis Australijoje skystų medžiagų gavybos srityje, sako, kad ateities kasyklos gali būti beveik nematomos iš oro.
„Užuot kasę žemę, kad galėtume išgauti viduje esančius išteklius nė trupučio nesprogdindami ir nekasdami, – sako jis. – Tikslinėje uolienoje galėtume išgręžti skylę ar kelias skyles, įšvirkšti cheminių medžiagų, koncentruoti [mineralus] vietoje ir išgauti tai, ko reikia.“
Tokios in situ kasyklos užimtų nedidelį plotą ir netgi galėtų būti apsuptos medžių – kad įsilietų į bendrą aplinką.
Jis įsivaizduoja kasybos operacijas, kurios iš esmės po savęs viską palieka švariai, ir procesą vadina „surišimu“ arba „bet kokio daug energijos reikalaujančio proceso susiejimu su anglies dioksido ištraukimo procesu ir jų vykdymu beveik tuo pačiu metu“.
Viena bendrovė – „Arca Climate“ – Australijoje tai jau daro. Įmonė anglies dioksidą suriša su uolienomis, gautomis kasybos metu, vykstant procesui, vadinamam anglies mineralizacija – tai natūralus reiškinys, tačiau paprastai trunkantis tūkstančius metų.
W. Talabi sako, kad panašus surišimo metodas galėtų visiškai pakeisti jūroje veikiančias dujų platformas. Vietoje pilkų plieno plokščių platformos galėtų būti padengtos spindinčiomis saulės baterijomis, ir būti apsuptos CO2 besimaitinančių žaliųjų dumblių laukais.
CO2 perteklių taip pat būtų galima vėl įterpti į žemę, mano inžinierius. Iš oro tokiu atveju matytume du vamzdynus, einančius tarp pakrantės pramoninio komplekso ir platformos – vienu dujos būtų gabenamos į sausumą, o kitu CO2 būtų gabenamas į giliai po jūros dugnu esančią įpurškimo vietą, kur ilgainiui ištirptų ir mineralizuotųsi.
Olino koledžo (JAV) medžiagotyros profesorė ir knygos „How Infrastructure Works“ (liet. „Kaip veikia infrastruktūra“) autorė Deb Chachra taip pat yra susidomėjusi idėja apie pilkosios infrastruktūros virtimą žalia. Ji mato ateitį, kurioje bus atsisakyta betono – nes miestai turi sugerti vandens perteklių. Miestų kvartalai galėtų tapti porėtais, apjuostais vejomis ir „biotvenkiniais“ – atviromis dirvožemio ir augalų aikštelėmis, kurios sulaikytų potvynių vandenį – potvynių, kurie dėl klimato kaitos kils vis dažniau.
Ši minkštoji, žalioji infrastruktūra taip pat galėtų padėti papildyti vandeninguosius sluoksnius.
„Meksiko miestui būtų prasminga tai daryti, kad atgautų vandenį, – sako D. Chachra. – Galbūt pamatytume, kad Meksiko miestas tampa neįprastai žaliu – nes jis tvarkytų vandenį taip pat, kaip tai darė, kai buvo Tenočtitlanu. Aksolotliai taip pat sugrįžtų.“
Ir D. Chachra sako, kad mums gali visai ir neprireikti įprastinių baterijų: „Galiu įsivaizduoti šalia saulės elektrinės esančią elektros tinklo infrastruktūrą, kuri atrodo betoninių blokų zikuratas. Įkraunate blokelius ir iškraunate juos kaip potencialią energiją“.
Mokslininkė atkreipia dėmesį į tai, kad Kodiako uoste (Aliaska, JAV), kuriame stovi konteineriniai laivai, yra smagratis, kuriame kaupiama energija, gaunama nuleidžiant konteinerius žemyn – ir panaudojama, kad būtų galima juos vėl sukrauti. Dar vienas kaupimo pavyzdys – siurblinės hidroelektrinės, kurios kaupia gravitacinę potencinę energiją vandens rezervuaruose.
Arba įsivaizduokite miestą, apsuptą didžiulių baterijų, kurios atrodo tarsi kalvos, iš kurių trykšta urduliuojantys upeliai. Jo uostai sujungti su jūroje esančiomis gręžimo platformomis, iš kurių vamzdynais tiekiama nafta energijai ir dumbliai maistui, o CO2 perteklius pompuojamas giliai po vandenyno dugnu.
Tačiau kaip žmonės keliautų po šį ateities miestą? Ar turėsime skraidančius automobilius? Masačiusetso technologijos instituto (JAV) miestų ir transporto profesorius Jinhua Zhao abejoja dėl skraidančių automobilių, tačiau mano, kad mūsų keliavimo būdai vis dėlto smarkiai pasikeis.
Transporto rūšis priklausytų nuo vietovės, kurioje esate, tankumo. Jei pažvelgtumėte į J. Zhao idealų ateities miestą iš viršaus, miesto centre būtų pilna dviračių, paspirtukų ir pėsčiųjų. Robotai taksi padėtų žmonėms keliauti po mažiau apgyvendintas gyvenamąsias vietoves, o regioniniuose koridoriuose dažnai kursuotų greitieji traukiniai, važiuojantys 480 kilometrų per valandą greičiu, pasakoja mokslininkas. Kelionės visiškai pasikeistų.
