Tikėtina, kad vieną dieną žmonija užmegs kontaktą su ateiviais. Stebime kosmosą bandydami aptikti jų radijo signalus ir, nors nesugebame keliauti tarp žvaigždžių, yra mažutė tikimybė, jog tai, ko mes ieškome, yra visai greta, Saulės sistemoje, rašo lifeslittlemysteries.com.

Teoriškai gyvybė galėtų egzistuoti Marse arba Jupiterio palydove Europoje, kuriame, panašu, yra požeminis vandenynas. Netgi įmanoma (nors labai menkai tikėtina), kad šiose planetose galimai egzistuojančios gyvybės formos yra išmintingos. „Tai, kad giliai Europos vandenynuose galėjo išsivystyti protingos būtybės, neprieštarauja dabartinėms mūsų žinioms, gautoms iš Saulės sistemos tyrimų“, – sakė Pensilvanijos valstijos (JAV) universiteto astronomas Jacobas Haqq-Misra.

Pasak astronomo, egzistuoja ir galimybė, kad „protingos nežemiškos gyvybės formos atkeliavo iš tolimos žvaigždžių sistemos ir apsigyveno Saulės sistemoje. Jie galėtų gyventi požeminėje bazėje Marse arba Mėnulyje arba įsikurti kur nors asteroidų žiede (nors esama ir kitų galimų, bet mažai tikėtinų vietų)“.

Taigi, įvertinus visus šiuos scenarijus, kaip mes elgtumėmės jei sutiktume ateivių rasę? Pasirodo, šis klausimas akademikų bendruomenei nėra naujovė – jis svarstomas nuo pat pirmųjų pranešimų apie skraidančias lėkštes 1947 metais. Ir tai nėra vien svarstymai apie žmonių psichologiją – svarstyta ir ką ateiviai galėtų su mumis daryti jei mus aptiktų. Įvairius scenarijus apsvarstę mokslininkai – nuo astronomų iki ufologų ir antropologų – mano, kad mūsų veiksmų seka labai priklausytų nuo naujai aptiktų būtybių santykinio intelektualumo. Šiame straipsnyje bus apžvelgta kas nutiktų susitikus primityvius, maždaug mūsų lygio ir kur kas pažangesnius ateivius.

Atradimų kupina kelionė

Pasak SETI instituto vyriausiojo astronomo Setho Shostako, labiausiai tikėtinas kontakto scenarijus – kad atrasime labai primityvią ateivių rasę. Tokia nuomonė grindžiama realybe įvertinus gyvenimui tinkamas planetas, kurias mes galime ištirti – pavyzdžiui, Marsą ir Europą: ženklų, kad šiose planetose esama pažangių būtybių, nėra. Įvertinus tai, kaip ilgai Žemės gyventojai praleido vabzdžių intelekto trilobitų būsenoje, labai tikėtina, kad ir bet kur kitur kosmose aptiktos gyvybės formos bus primityvios.

Be to, įvertinus kol kas sunkiai įveikiamus kosmoso tyrimų sunkumus, manoma, kad tyrinėtojai turėtų būti gerokai pažangesni už aptiktuosius sutvėrimus. Dėl to nesudėtinga susidaryti pirmojo kontakto protokolą. Jei nusileistume Marse ar Europoje ir aptiktume nežemiškų trilobitų ekvivalentus, „darytume tai, ką darė Darwinas – rinktume mėginius ir parsigabentume juos namo“, – sakė S. Shostakas.

Septyni žingsniai

Nepaisant to, kad Holivudo filmai ir mokslinės fantastikos novelės paprastai pasakoja apie kontaktus su panašaus pajėgumo priešiškai nusiteikusiais kosminiais sutvėrimais, pasak S. Shostako, dėl Visatos dydžio ir gyvybės retumo turėtų būti labai menkai tikėtina, kad kosmose susitiktų dvi palyginamo intelekto rasės. Visgi dėl tariamai pastebėtų skraidančių lėkščių kai kurie mokslininkai kuria ir šiam kontakto scenarijui skirtų teorijų. Jie užduoda klausimą ką darytume, jeigu mus aptiktų ateiviai?

Pasak kelių knygų apie galimus kontaktų su ateiviais scenarijus autoriaus Roberto Freitaso, 1950 metais JAV kariuomenė parengė procedūrą, pavadintą „Septyniais kontakto žingsniais“, pagal kurią susidūrus su maždaug žmogaus intelekto lygio būtybėmis būtų imtasi septynių logiškų veiksmų sekos. Turėtume pradėti nuo stebėjimo per atstumą ir duomenų rinkimo, pereitume prie slaptų apsilankymų, siekiant įvertinti ateivių transporto priemones ir ginkluotę.

Jeigu nuspręstume, kad mūsų technologiniai pasiekimai yra pažangesni nei ateivių, galėtume prisiartinti prie ateivių planetos siekiant išsiaiškinti, ar tie sutvėrimai yra nusiteikę priešiškai, o jei taip, tai nustatyti kokiais būdais pasireiškia jų priešiškumas. Jeigu viskas sektųsi gerai, tuomet būtų vykdomi trumpi nusileidimai negyvenamose vietovėse, siekiant surinkti augmenijos, gyvūnijos ir pačių protaujančių būtybių pavyzdžių. Kitaip tariant, šioje fazėje būtų vykdomi nežalingi pagrobimai – tokie, kokius tvirtina esą patyrę kai kurie Žemės gyventojai (bet įdomu tai, kad „Septyni kontakto žingsniai“ buvo parengti dar prieš pasirodant pirmuosius pranešimus apie pagrobimus 1957 metais, taigi, sudarinėjant procedūra nebuvo remiamasi tokių žmonių pasakojimais).

Vėliau reikėtų atsargiai parodyti save praskrendant tose vietose, kur mūsų skraidantys aparatai ir juos valdantys žmonės galėtų būti pastebėti, bet negalėtų būti pasiekti. Stengtumėmės, kad mus pastebėtų kuo daugiau kitos planetos gyventojų ir pademonstruotume savo egzistavimą neagresyviai. Galų gale, jeigu viskas sektųsi gerai ir nebūtų priežasties manyti, kad kontaktas būtų katastrofiškas kuriai nors iš rasių, pabandytume nusileisti ir pabendrauti su ateiviais akis į akį.

Praėjus daugiau, nei pusė šimtmečių po šių instrukcijų surašymo, mes vis dar laikytumėmės iš esmės tokios pačios procedūros. „Tarkime, kad artimoje ateityje skrydžio į Europą metu bus aptikta neabejotinų protingų būtybių ar civilizacijos požymių. Labiausia tikėtina, kad būtų tęsiamas stebėjimas per atstumą, o į misiją būtų įtraukti ir bandymai atsargiai pabendrauti su požeminiais protingais sutvėrimais. Galų gale žmonės norėtų nusileisti ir užmegzti kontaktą (dėvint kosminius narų kostiumus?), tačiau dėl „atsargumo principo“ žmonių valdomo tyrimų misijos turėtų būti atidėtos tol, kol tyrimas robotais nepatvirtintų, jog Europos gyventojai mums yra nepavojingi“, – sakė J. Haqq-Misra.

Dieviški ateiviai

O kas, jei pagal antrą siūlomą J. Haqq-Misros scenarijų susidurtume su ateivių rase, kuri būtų keliomis dydžio eilėmis už mus protingesnė – galėtų keliauti tarp žvaigždžių ir kur nors Saulės sistemoje būtų įsteigusi savo bazę? Lygiai kaip vabzdžiams būtų sudėtinga suvokti žmonių elgesį, mums būtų sudėtinga ar neįmanoma suprasti, kaip į mus reaguotų tokia pažangi rasė. „Žinomas astronomas Carlas Saganas manė, kad bet kokie ateiviai, gebantys keliauti tarp žvaigždžių, turėtų būti tokie pažangūs, kad jau būtų išaugę iš bet kokios agresijos ir polinkio kariauti. Tačiau galbūt tai tėra jo lūkesčių iš žmonijos projekcija“, – sakė S. Shostakas.

Paties S. Shostako nuomonė yra kitokia. Pasak jo, agresija išsivystė kaip žemiečių savybė dėl to, kad ji padeda gauti ir ginti išteklius. Nors ateiviai tikriausiai būtų išsivystę visiškai kitokiomis sąlygomis, evoliucinis spaudimas apsaugoti ribotus išteklius tikriausiai turėtų įtakos ir jų elgsenai. „Įtariu, kad ištekliai yra riboti bet kur Visatoje“, – mano astronomas.

Jei C. Saganas teisus, tuomet išmintingoji mus aptiksianti rasė su mumis elgtųsi labai atsargiai ir pagarbiai, bei turėtų technologijas, užtikrinančias, kad ir mes su jais elgtumėmės lygiai taip pat. Jei teisus S. Shostakas, neįtikėtinai labiau pažengę ateiviai būtų tokie pat agresyvus, kaip mes, o tuomet tikriausiai mums būtų šakės.

Na, galbūt ne visai šakės, mano J. Haqq-Misra: „Visuomenė, gebanti keliauti tarp žvaigždžių, turėtų būti išsprendusi savo raidos klausimus taip, kad jiems nereikėtų žmonių naudoti maistui“.

Komentarai (40)